Lietuvos bankų ir pinigų istorija

1. PREKYBA IR PINIGŲ SISTEMOS SUSIKŪRIMAS LIETUVOJE Lietuviškų pinigų sistemos susikūrimas Istorikai teigia, kad LT pinigų sist. susiformavo vėlai, ne anksčiau, kaip 13 a. Šiais teiginiais norima parodyti, kad lietuviai buvo kultūriškai atsilikę barbarai, daugiausiai naudoję natūrinius mainus. Tai galima paneigti, nes: 1. LT gausu sidabro lobių - jos teritorijoje rasta 700 sidabro lazdelių (75 kg), o buvusios SSRS teritorijoje rasta bendra sidabro lydinių masė - 56 kg. Sid.lyd. g.b. naudojami, tik mainams. 2. Kapos buvo pasklidusios aplinkiniuose kraštuose - Rusijoje, Lenkijoje, Skandinavijoje. Tai rodo, kad egzistavo prekyba, atsiskaitant kapomis. O sakyti, kad kapos buvo naudojamos tik užsienio prekyboje irgi negalima, tai prieštarauja ekonominei logikai. Lietuviai jau pirmame tūkstantmetyje naudojo Romos ir arabų monetas. Ivanauskas, Balčius teigia, kad kapų apyvartos pradžia galima laikyti Mindaugo valdymo pradžią, tačiau tuo metu LT valstybė jau egzistavo, buvo ir piniginiai santykiai, taigi greičiausiai kapos pasirodė gerokai anksčiau, kai LT išnyko arabiškos monetos, pajutus sidabrinių pinigų stygių – 10-11 a. Kapų svoriai labiausiai atitinka arabų, ir irakiečių svorio vienetus. Prekyba Gudavičius teigia, kad pirklių kategorija pradėjo formuotis 12 a. pab. ir susiformavo 13 a. antroje pusėje ir kad tik Vytauto laikais prekyba su Vakarais tapo nuolatinė. Susidaro nuomonę, kad lietuviai iki 12a. amžiaus neprekiavo, pirklių neturėjo ir mainai vykdavo tik kitataučių pirklių iniciatyva. Tokiai nuomonei prieštarauja šie faktai: 1. Dauguvos žiotis lietuvių pirkliai nuolat lankė jau nuo13 a. pradžios. 2. 400 – 1200 m. baltai intensyviai prekiavo su vidurio Europa ir Skandinavija. Ne tik Romos pirkliai lankydavosi LT, bet ir baltų pirkliai apsilankydavo Romoje, kadangi kitaip būtų sunku paaiškinti atvežtinių dirbinių: paplitimą tokiose vietose, kurių Romos pirkliai negalėjo pasiekti. 3. Arabų monetos į LV pateko iš Gotlando ir Ventos upe iš pietų, tai yra per LT → tuo metu per LT ėjo tarpt. prekybos keliai, taigi galimybė, kad Lietuvoje tuo metu nebuvo savų pirklių, yra mažai tikėtina. 4. LT buvo susikaupę palyginus daug sidabro. Toks, kiekis sidabro negalėjo būti gautas tik iš karo grobių, nes tuo metu Rytų kraštai buvo mongolų plėšiami, taigi vienintelis realus šaltinis - mainai, su teigiamu LT prekybos balansu. Turėti toki balansą neturint savų gerai savo darbą išmanančių pirklių būtų labai sunku. Vėlesniais metais 13-14 a. lietuvių pirkliai minini ir Rygos skolų knygose, o turint omenyje, kokie santykiai vyravo tarp LT ir dabartinėje LV teritorijoje įsikūrusių vokiečių, tai rodo, kad prekyba buvo svarbus dalykas. Miestai Yra daug nuomonių, dėl laikotarpio, kada mietai pradėjo kurtis LT. Gudavičius mano, kad miestai (pvz. Trakai, VLN) atsirado 13 a. antroje pusėje. Kiti istorikai teigia, kad pirmieji miestai pasirodė 10 a., o jų skaičius galėjo išaugti - 11a. Svarbiausia yra išsiaiškinti, ką tokio turime laikyti miestu. Taikoma keletą rodiklių - tai yra amatininkų buvimą, arba valdžios centro veiksnį. Kadangi LT yra įprasta miestu laikyti neagrarinę bendruomenę, kurios nariai verčiasi amatais ir prekyba, tai ir neturime Lietuvoje miestų iki 13 a. antrosios pusės. Tuo tarpu EST ir LV archeologai teigia, kad jų šalyse miestai atsirado 9-12 a. Mažai tikėtina, kad lietuviai, vieninteliai sukūrę valstybę, šiuo - atžvilgiu būtų taip atsilikę ir nuo latvių, ir nuo estų. Tiesiog yra taikomi skirtingi kriterijai. Pagal Vakarų mokslininkus, tai g.b. 1) atsiskyrusi nuo kaimo ribota teritorija, kurioje gyvena daug žmonių; 2) tankiai apgyvendinta pagal gatvių planą užstatyta teritorija; 3) bendrumo tipas, sąlygiškai pastovi gyventojų koncentracija; 4) tankiai gyvenama vietovė, turinti miesto vardą, ar gyventojų vadinama miestu. Arabų geografas Indrini 7 a. viduryje mini Trakus, Kauną ir kt. LT miestus kaip lygiaverčius Europos miestams. Taip pat 9 a. pabaigoje minima daug Prūsijos miestų, bei 854 m. - Apuolė. Reikia manyti, kad to meto žmonės geriau už dabartinius suprato, ką tuo metu buvo galima vadinti miestu. Galima teigti, kad 10 a. LT miestai egzistavo, jie skyrėsi nuo buvusių Vakarų Europoje, nes juose nebuvo bažnyčių, akmeninių sienų, bet šie skirtumai yra skirtingų kultūrų pasekmė. Matome, kad miestai LT atsirado ne vėliau nei pas mūsų kaimynus, o galima priešinga nuomonė gali kilti tik iš skirtingų miesto apibrėžimų. Tikriausiai jau 13 a. LT egzistavo sidabriniais pinigais grįsta mainų sistema su teigiamu prekybos balansu. Tai reiškia, kad LT buvo gerai išvystyta žemdirbystė, galinti dalį derliaus skirti pardavimui, buvo eksportuojami ir amatininkų dirbiniai. Taigi buvo miestai, ir amatininkai juose. Atsirado juvelyrikos menas, LT kapai buvo turtingesni nei LV ar EST. Kuršiai savo laivybos sugebėjimais nenusileido vikingams, buvo statomos pilys, gynybos sistemos. Todėl galima teigti, kad LT buvo išsivysčiusi, turtinga šalis. Juk ne veltui kryžiuočiai tiek metų ją puolė, reiškia apsimokėjo, daug grobio buvo. Pirmieji pinigai Prieš pradedant gaminti savus pinigus lietuviai vartojo svetimas monetas. Jos įvairiais laikais buvo skirtingos priklausomai nuo politinių ir prekybinių lietuvių santykių su kitomis tautomis. Manoma, kad graikai ir romėnai traukdami į prūsų žemes užsukdavo į LT ieškodami gintaro. Spėjama, kad lietuvių gintaro prekyba prasidėjo ankščiau negu romėnai įsigalėjo pasaulyje. Senovinius prekybos santykius su graikais patvirtina senosios graikų monetos, randamos įvairiuose LT vietų iškasenose. Lietuvos žemėse buvo rasta l.daug varinių, sidabrinių ir auksinių Romos monetų, kurios buvo patekusios įvairiais istorijos laikais. Daugiausia rasta imperijos monetų. Keli LT rasti respublikos "denarai" turi aiškias raidės „Lit", kurios greičiausiai reiškia sutrumpinta Litavicus ar Litavoras, nes tokiu vardu buvo vadinamas vienas respublikos laikų Romos pinigų kalyklos viršininkas. Žymi rastų Romos monetų dauguma yra imperatorių Antoninų laikų, t.y. II ir III mūsų eros amžių. Be Romos monetų, iškasenos nepatiekia jokių kitų šiuo amžiaus monetų, → tuo metu buvo naudojami išimtinai Romos pinigai. Nuo 4 iki 8 a. LT prasideda tamsus LT pinigų istorijos periodas. Sunku pasakyti, kokia mainymo ir mok. priemone naudojosi Lietuvoje nuo 4 iki 9 a. (g.b. kapoti sidabro gabalai – vėliau kapos; g.b., žvėrių kailiai, kuriie vėlesniais laikais sukūrė kailių grivinų sistemą. Šią hipotezę patvirtina kilusi 9 ir 10 a. plati ir gyva prekyba su arabais. Kai nutrūko Bizantijos ir Venecijos prekybiniai ryšiai su arabų kalifų valstybe, arabų pirkliai pradėjo veržtis į Rytų Šiaurės kraštus, kurie jį viliojo savo garsiais žvėrių kailių turtais. LT dėl savo įvairios ir turtingos girių gyvūnijos ir dėl savo geografinės padėties, užėmė toje arabų prekyboje žymią vietą, tai įrodo gausios iškasenose arabų monetos. Arabų prekyba davusi Lietuvai daug pinigų, staigiai ir sustojo. Po 1012 m. nė vienas arabų pinigas nepateko prekybos keliais į Europą. Arabų pramintais takais greitu laiku pradeda eiti į LT ir Europos pirkliai, nes dar 10 a, tarp arabų monetų pasirodo Bizantijos, vokiečių ir skandinavų pinigai. Bizantijos monetų radiniais vargu begalima įrodyti lietuvių tiesioginius ryšius su Konstantinopoliu. Tos monetos dažniausiai patekdavo pas mus slaviškos kilmės pirkliams tarpininkaujant. Vokiečių ir skandinavų monetos rodo veiklią Lietuvos prekybą su Vakarų Europa. Monetų lietuviai galėdavo gauti iš įvairių prekybos tarpininkų, kuriais buvo ne tik skandinavai ir Vokiečiai, bet taip pat žydai, rusai ir lenkai. 13-uoju a. pradedant, vis dažniau patenka į LT vokiečių pinigų, ne tik rusams ir lenkams tarpininkaujant, bet ir dėl tiesioginių karinių ir prekybinių santykių su kryžiuočiais. Nuo 12 a. vid. kryžiuočiai turėjo savas monetas, ženklintas kryžiumi, skydu su kryžiumi ar riteriu su skydu, bet tokių pinigų beveik nerandama LT teritorijos iškasenose. Pasibaigus arabų prekybos periodui, mūsų užsienio prekyba turėjo sumenkėti. Vidaus prekyba turbūt ėjo natūralinių mainų pavidalu. Tačiau ir natūralinių mainų sąlygomis reikalingi vertės matas ir mokėjimo priemonė. Spėjama, kad 11 a. lietuviams pinigas buvo žvėrių kailiai. Arabų prekyba beveik kiekvienai kailių rūšiai sutiekė palyginti pastovią vertę ir savotišką technini vardą. Toks kailių valiutos vardas buvo grivina. Grivina - metalo, paprastai sidabro lydinys, kuris buvo svorio ir pinigų vienetas. Lietuvoje grivinos, kaip ir pas slavus, buvo kailinės ir metalinės. Metalinės, grivinos buvo ne tik rinkės ar lazdelės, bet ir ant grandinėlės ar virvutės suvarstytos monetos, kurioms tokiu atveju buvo pridirbamos auselės. Kurių žvėrių kailiai buvo laikomi pas mus pinigais ir kokio svorio buvo mūsų kailių grivinos, neaišku. Lietuvių piniginei sistemai turėjo didesnės įtakos tos skandinavų ir rusų gentys, su kuriomis lietuviai tiesiogiai susidurdavo. Kapos Pradėjus stiprėti LT ūkiui ir didėjant pinigų paklausai, grivina virsta tam tikro svorio sidabro lazdele. Smulkesniems mokėjimams lazdelės buvo kapojamos mažesniais gabalais. Daugėjant mainų skaičiui, vis dažniau tekdavo kapoti ir pačias grivinas. Dėl tokio dažno kapojimo grivinos gauna naują vardą - dabar grivina virsta kapa. Vėlesniais laikais šalia žodžio kapa pradedama vartoti ir rusų rublį - Vytauto ir Jogailos rūmai vedė sąskaitybą kapomis arba rb. Mūsų senovės kapos šių dienų prasme dar nebuvo monetos, tai buvo, kaip pažymi Vytauto aktas, tik sidabro gabalai. Senoji mūsų grivina, kapa, pamažu įgijo savitą vaizdą ir savo pastovų svorį. Kapa buvo pailgas, tribriaunis laivelio pavidalo sidabro gabalas. Perskelta kapa sudarė du trikampės formos gabalus. Kapos ilgis buvo 12 cm., plotis- 2 cm., svoris ≈ 180 g. Kapos neturėjo sidabro kokybės pažymėjimų, todėl metalo grynumui nustatyti dažnai buvo prakertami arba prakandami kapos kraštai ir pagal metalo kietumą bei spalvą buvo nustatomas metalo grynumas ir pinigo vertė. Dėl to, iškasenų kapos yra pilnos įvairių įkirtimų. Ukrainiečiai mūsų kapas vadino karbovancais - pinigais, turinčiais karbų (įkirtimų, nelygumų). Kapos buvo kalamos sidabro metalo lydinio, turinčio 80 - 90 proc. gryno sidabro, todėl jos buvo laikomos gryno sidabro pinigais. Kapa savo forma, svoriu ir grynojo metalo pastovumu buvo stambus pinigas, todėl labai tiko stambiajai prekybai, ypač tarptautinei. Kapos didžiausio įsigalėjimo periodas - Algirdo, Kęstučio ir Vytauto laikai. Čekų grašiai Kunigaikščio Mindaugo suvienytoje Lietuvoje vieninteliai vietiniai pinigai buvo sidabro lydiniai - piršto formos pailgos sidabro lazdelės –lietuviškieji ilgieji arba kapos. Algirdo ir Kęstučio laikais mūsų krašte pasirodė naujos monetos - čekų grašiai. Kai susidarė glaudesni politiniai ir prekybiniai santykiai su lenkais, Čekų grašiai (ČG) ėmė gausiai pas mus plaukti per Lenkiją. Žmonės pradėjo skaičiuoti pinigus ne savo kapomis, bet svetimais grašiais. Kapos vertė buvo - 57 ČG. Pradėjus didėti ek. ir politinei lenkų įtakai, LT atsiranda ir lenkų pinigai, pradeda prigyti jų skaičiavimo sistema. Lietuviai, be 60 ČG vertės kapos, jau žino ir lenkišką 48 grašių griviną. Vėlesniais laikais, pablogėjus ek. bei polit. čekų padėčiai, jie ima pamažu bloginti savo grašius. Nors grašio svoris pasilieka senas, tačiau nuolatos mažėja grynasis sidabro kiekis. Lietuviška kapa turėjo pastovų sidabro kiekį ir jos vertė buvo visuomet vienodai pastovi. Todėl nuvertėjant ČG, keitėsi jų santykis kapos atžvilgiu. Jau pirmoje 15 a. pusėje kapa buvo = 2 lenkų grivinoms - tai atitiko 96 nuvertėjusius ČG. Nykstant čekų ekonomikai, jie vis mažiau kala savo grašių, vis mažiau jų patenka ir į Lietuvą. Užsilikę senieji ČG mūsų krašte vis labiau dyla, dėvisi, pasidaro mažesnės vertės, todėl už lietuvišką pastovios vertės kapą reikia mokėti ne 96, bet visus 100 grašių. Toks naujas jų kursas, t.y. kapa = 100 grašių, nusistovi ilgesnį laiką ir skaičiuojama nebe sidabro bet grašių kapomis. Tuomet į Lietuvą ir pradeda plaukti lenkų pinigai. Tačiau lietuviai nemėgo šių pinigų, nes juose grynojo sidabro kiekis nebuvo pastovus, todėl jų vertė nuolatos kito. Pirmosios lietuviškos monetos. Kuriuo laiku atsirado mūsų pirmosios monetos-neišspręstas klausimas. Seniausios lietuviškos monetos yra skirstomos į 4 pagrindinius tipus pagal jose pavaizduotus heraldinius ženklus: I - ietigalis su kryžiumi ir legenda PEČAT, II - Gedimino stulpai ir ietigalis su kryžiumi, III - Vytis (raito valdovo atvaizdas) ir Gediminaičių stulpai, IV - Vytis ir dvigubas kryžius. Sajauskas sako, kad toks skirstymas nėra chronologiškai teisingas ir neapima visų 14 a. antrosios pusės - 15 a. pirmosios pusės lietuviškų monetų. Vieni šių simbolių yra pagrindiniai, naudoti valdovo - didžiojo kunigaikščio, kiti - antraeiliai, arba dinastiniai, naudoti sritinio kunigaikščio. Pagrindiniai simboliai būna pavaizduoti monetos averse, antraeiliai - reverse. Heraldinis simbolis ar herbas, pavaizduotas anoniminėse monetose, yra ypatingos svarbos - jis atstoja legendą, iš jo galima sužinoti monetą kaldinusį valdovą arba jo vasalą. Seniausios monetos -smulkūs sidabriniai pinigėliai, kurių vienoje pusėje iškaltas ietis smaigalis, antroje pusėje - Gedimino stulpai. Beveik visose tos rūšies monetose, kurias tik pasisekė rasti, kairiajame ieties šone yra iškaltas mažas kryžiukas, kuris dažniausiai viena savo kryžine siekia ieties kraštą. Pasitaiko, ir tokių monetų, kurių kryžiukas yra ieties dešinėje. Be ieties ir kryžiuko, toje pat monetos pusėje stovi ir mažutė raidė V, kurią kai kas laiko raide L. Pasitaiko tos rūšies monetų ir visai be raidžių. Archeologai ir numizmatai dar ir šiandien nėra galutinai nustatę, kurio laiko gali būti tie pinigėliai. Pinigėlių kilmės laikui nustatyti turi didelės reikšmės: 1) mūsų iškasenų radiniai, 2) monetų ženklai ir 3) monetų metrologiniai duomenys. Mūsų iškasenos parodo, su kurio laiko monetomis gulėjo žemėje mūsų pinigėliai. Aštuoniose Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vietose rasti didesniais kiekiais pinigėliai gulėjo drauge su stipriai apdilusiais čekų karaliaus Vaclovo IV grašiais ir palyginti visai naujomis rusiškomis Jogailos monetomis. Vaclovas IV valdė kraštą 1378 - 1419. Jogaila kaldino Lvove rusiškus pinigus tarp 1396 ir 1411 m. → mūsų pinigėliai bus kalti po 1378 m., bet prieš 1396 m. Atrodo, kad ir ženklai, iškalti pinigėliuose, patvirtina tą patį jų atsiradimo laiką. Tiesa, pati ietis laiko atžvilgiu nedaug ką pasako. Galima spėti, kad ietis pateko į monetas kaip tautinio mūsų prosenelių ginklo atvaizdas, kaip jų kovų už tėvynės laisvę simbolis. Jau didesnės reikšmės mūsų pinigėlių ka.1imo metams nustatyti turi kryžiukai. Tenka spėti, kad kryžiukai, iškalti šalia mūsų tautinio ženklo - ieties, reiškia krikščionybės simbolį. Jei taip, tai reikia manyti, kad tie pinigėliai yra kalti jau po Lietuvos krikšto, būtent po 1386 m. Toks monetų kryžiukų aiškinimas tik patvirtintų mūsų iškasenų įrodymus. Kiti manė, kad mūsų monetų kryžiukas atvaizduoja ne krikščionybės simbolį, bet kryžiuočių ginklą - durklą. Pagaliau kai kurie numizmatai, matė monetų kryžiukuose vien mūsų sfragistikos ženklus (sfragistika - antspaudų mokslas). Jei monetos su kryžiukais bus atsiradusios jau krikščioniškos Lietuvos laikais, tai kas reikia manyti apie tas pinigėlių monetas, kurios neturi kryžiukų? Gal rimčiausias mūsų numizmatikos žinovas prof. Gumovskis mano, kad pinigėliai su kryžiukais ir be jų yra kalti vienu ir tuo pačiu laiku, nes visų tų monetų esanti vienoda ir ta pati kalimo technika. Jos visos esančios kaltos jau krikščioniškoje Lietuvoje. Toje pat monetų pusėje, kurioje yra ietis ir kryžiukas, stovi ir lotynų šrifto raidė V. Raidė V kai kurių numizmatų yra laikoma raide L. V ar L - tai daugiausia pareina nuo to, kaip laikysime rankose pačią monetą. Šiuo klausimu esama dviejų griežtai priešingų nuomonių: vieni sako, kad raidė V reiškia Vytautą, kiti tvirtina, jog tai - Vilnius, pinigų kalimo vieta. „Vilniaus teorijos" šalininkai nurodinėja, kad kitos rūšies monetos, kurių darbas yra, be abejo, aukštesnės technikos ir todėl turi būti laikomos vėlesnės kilmės, turi raidę K, kuri, turimais duomenimis, gali reikšti tik kalimo vietą – Kaunas. Be to ios teorijos šalininkai pastebi, kad mūsų pirmieji didieji kunigaikščiai nemėgdavę dėti monetose nei savo vardų, nei savo atvaizdų. Tuo būdu raidės V klausimas ir šiandien tebėra dar galutinai neišspręstas, nors rimtesnieji mūsų dienų numizmatai raidę V skaito Vilnius, bet ne Vytautas. Antroje mūsų pinigėlių pusė turi ženklus, šiandien vadintinus Gedimino stulpais. Gedimino ainiai jau nuo 14a. vartojo tuos stulpus kaip savo giminės herbą. Kita hipotezė ieško monetų stulpų kilmės Rytų Bažnyčios vėliavų atvaizduose. Nurodoma, kad Algirdo sūnus Vladimiras kaldinęs monetas su tokiais atvaizdais. Jei toji hipotezė būtų teisinga, tai ir ji patvirtintų, jog mūsų monetos buvo kaltos jau krikščioniškosios Lietuvos laikais. Tačiau sunku įrodyti, kad mūsų stulpai turi ką nors bendro su bažnytinėmis vėliavomis. Kaip teigia Sajauskas, tai seniausiomis LDK monetomis laikytinos vasalo Vladimiro Algirdaičio Kijeve kaldintos monetos. Manoma, kad Vladimiras Algirdaitis kaldino 7 tipų viena už kitą lengvesnes ir žemesnės prabos monetas. Algirdo vasalas Vladimiras, Algirdo sūnus iš pirmosios santuokos, jau nuo 14 a. septintojo dešimtmečio Kijevo kunigaikštystėje kaldino savas monetas. Daugiausia šių monetų randama Ukrainoje, o tai rodo jų lokalinį pobūdį, tačiau viena moneta rasta ir Raudondvario (Vilniaus r.) lobyje kartu su tribriaunėmis kapomis ir Jogailos monetomis. Pinigėlių ženklai sako, kad pirmosios mūsų monetos bus atsiradusios 1378 - 1396. Pinigėlių metalo mišinys ir visa jų kalimo technika yra labai artima Krokuvos monetų sistemai, kuri buvo vartojama tarp 1386 ir 1396. Lengviau negu pinigėlių atsiradimo laikas nustatomas jų svoris bei grynumas. Pinigėlių svoris turėjo būti 0,30 g. Monetų medžiaga buvo sidabro ir vario mišinys, kuris turėjo gryno sidabro 0,15 g. 10 pinigėlių sudarydavo 1-ą čekų grašį, kuris anuomet ėjo Lietuvoje. Nežinome, kokiu vardu žmonės vadindavo mūsų pirmąsias monetas. Vėlesnių laikų dokumentai mini, kad į vieną grašį eidavę 10 pinigų arba pinigėlių. Mūsų laikais pinigėliai kartais vadinami denarais, denariukais, nes jie buvo lygūs 1/10 grašio. Tokios monetos viduramžiais Vakarų Europoje buvo tikrai vadinamos denarais, tačiau mes neturime jokių duomenų, kad tuo vardu būtų vadinę pinigėlius mūsų žmonės. Bent kiek vėlesnio kilimo negu pinigėliai laikomos tos mūsų monetos, kurios nukaltis iš sidabro lakštų iškirptuose ruošiniuose, naudojant 2 atskirus spaudus: didesnio skersmens apatinį - su ietigaliu ir kryžiumi ir mažesnio skersmens viršutinį su legenda PEČAT. PEČAT tipo monetų jungtinis heraldinis simbolis - tai 2-jų kunigaikščių, nuo 1345 m. kartu darniai valdžiusių LDK. Diarchijos įprasminimas. Graikiškasis kryžius - slaviškų žemių valdovo ir didžiojo kunigaikščio Algirdo ženklas, ietigalis - narsumu pasižymėjusio Trakų kunigaikščio Kęstučio ženklas. Neatmestina ir kita dvigubo heraldinio simbolio - ietigalio su kryžiumi versija. Tai galėjo būti Algirdo kariško ženklo (ietigalio) ir jo valdingos antrosios žmonos - Tverės kunigaikštytės stačiatikės Julijonos heraldinio ženklo (graikiško kryžiaus) junginys. PEČAT tipo monetos - pačios sunkiausios iš visų lietuviškų 14 a. pabaigos – 15 a. pradžios monetų. Monetos PEČAT buvo apie 5 kartus stambesnės už pinigėlius. Jei į 1-ną ČG ėjo 10 pinigėlių, tai monetų PEČAT ėjo tik 2. Todėl monetos PEČAT buvo vadinamos pusgrašiais. Šios monetos yra dviejų atmainų: vienų vidutinė masė - apie 1,16 g, kitų - 0,5-0,6 g. Taigi jos galėjusios būti dviejų skirtingų nominalų (galbūt 5 ir 2 denarai). Šios monetos skiriasi ir epigrafais. Mažosiose monetose žodis PEČAT įrėžtas taisyklingame skritulyje, nepaliekant tuščių pakraščių, kitokiu šriftu. Dar vienas iki galo neišnarpliotas "mazgas" - vadinamosios II tipo monetos. Jų averse iškaltas Gediminaičių dinastinis simbolis, istorinėje literatūroje dažniausiai vadinamas Gedimino arba Gediminaičių stulpais, reverse - ietigalis su graikiškuoju kryžiumi. Šios monetos taip pat anoniminės. Vienų jos priskiriamos Kęstučiui, kitų - Vytautui. Kęstutis monetas kaldino ilgai, galbūt ir tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1381 - 1382 m.), ir jų nukaldino daugiau nei bet kuris kitas 14 a. pabaigos Lietuvos valdovas. Šių monetų svoris buvo 0,39 g, gryno sidabro turėjo 0,29 g. Jos yra du kartus brangesnės už pinigėlius. Už 1-ą monetą buvo duodami 2 pinigėliai, už 1-ną ČG - 5 monetos. Jei pinigėli pavadinsime denaru, tai šias monetas teks vadinti dvidenariais. Monetos, kurių vienoje pusėje pavaizduotas ietigalis su kryžiumi, kitoje - dvigubas kryžius skyde, yra kaldintos Jogailos. Jogailos monetų kaldinta nedaug - senkapiuose rasta tik 1-a moneta. Monetos su Liūtu (barsu) kaldintos Jogailos vasalo Trakų ir Vilniaus kunigaikščio Skirgailos 1382 - 1392 m. Dar vėlesnės kilmės laikomi tie Vytauto pinigai, kurių vienoje pusėje yra iškaltas mūsų Vytis, antroje pusėje - Vyties skydas su dviem kryžmomis kryžium. Tos monetos kartais turi ne dabartinį mūsų Vytį, bet raiteli su ietimi, jojanti į kairę. Toks raitelis pasirodo kartais ir vėlesniuose Vytauto antspauduose. Kokiu vardu mūsų žmonės buvo praminę tas monetas, nieko nežinome. Naugardo metraščiai mini Lietuvos grašius, tad galbūt tos monetos ir buvo vadinamos grašiais. Monetų įrašai yra labai neaiškūs, susidėvėję, nudilę, tačiau neabejotinai rusiški. Lenkijoje tokių monetų pėdsakų nerandame, tad tos kryžių monetos bus kaldintos Vytauto, kuris valdė plačias rusų žemes, vartojo savo raštinėje rusų kalbą ir todėl galėjo dėti ir savo monetose įrašus rusų kalba. Vidutiniškai Vytauto laikų, monetos sveria 0,495 g, grynojo sidabro turi 0,379 g. Tos monetos turėjo būti apie 2,5 karto brangesnės už mūsų pinigėlius. Spėjama, kad kryžių monetos bus paskutinieji Vytauto įsakymu kalti pinigai. 2. PREKINIAI IR PINIGINIAI SANTYKIAI 15-18 a. Vakarų Europos ir Baltijos kraštų prekybos ypatybės. Nuo vėlyvųjų viduramžių Baltijos kraštai tiekė Vakarų Europai grūdus, žaliavas pramonei, tokias kaip linus ir kanapes, miško medžiagas ir medžio apdirbimo šalutinius produktus. Vakarai tiekė druską, žuvį, drabužius, vyną, o ankstyvaisiais naujaisiais laikais - vis gausėjančiai - kolonijines prekės. Šios rinkos pietinėje ir rytinėje Baltijos pakrantėje, o vėliau taip pat ir šiaurinėje pakrantėje bei gaminantys rajonai krašto gilumoje ėmė integruotis į kylančią "pasaulio ekonomiką" su vis didėjančiu darbo pasidalijimu. Grūdai visą laiką buvo pagrindinė prekė, eksportuojama iš Baltijos pakrančių į Vak. Europos miestus. Kita svarbiausia Baltijos prekybos sudėtinė dalis buvo miško medžiagos ir jų apdorojimo šalutiniai produktai, tokie kaip potašas, dirva ir degutas. Vyko mainai tarp Baltijos uostų ir tolimesnių rajonų. Ankstyvaisiais naujaisiais laikais Dancigas išliko pagrindiniu grūdų ir miško medžiagų tiekėju, tačiau laikas nuo laiko konkuruodamas su Karaliaučiumi (miško medžiagos), Ryga (miško medžiagos, linai, kanapės), Narva (medžiagos), Švedija (degutas), Suomija (degutas). Nepaisant reikšmingų trumpalaikių svyravimų Baltijos prekyba išlaikė ilgalaikį stabilumą. Nuo vėlyvųjų viduramžių plečiantis jūrų prekybai tarp Šiaurės jūros ir Baltijos buvo suvartojama ir vis daugiau brangiųjų metalų, ypatingai kai Vak. Europos prekyba su Pabaltiju tapo vis labiau. ir labiau deficitinė, t.y. nesubalansuota, kadangi grudų ir miško medžiagų importas milžiniškai viršijo Vakarų eksportą (druską, žuvį, audinius ir t.t.) į šį regioną. Olandų pirkliai vaidino ne tik dominuojantį vaidmenį šioje brangiųjų metalų lydinių prekyboje ir transportavime į Baltijos rinkas, bet taip pat teikė kreditus pagal vekseliais pirkliams. Baltijos regione ir daugelyje Baltijos miestų (Liubeke, Dancige ir Rygoje) bankininkystė turėjo prekybos bankininkystės formą. Prekybos bankininkai derino užsienio prekybą ir užsienio valiutos operacijas, teikė įvairius kreditus. Prekybos bankininkystės vystymasis buvo tipiškas prekybos pavyzdys ir tik 19 a. prekybos bankininkai pradėjo koncentruoti savo veiklą privačioje bankininkystėje atsisakydami savo prekybinės veiklos arba organizuodami ją kaip atskirą verslą. Plečiantis prekybai su Pabaltiju, vekselių panaudojimas toliau augo. Tai leido pirkliams pirkti prekes Pabaltijo gilumoje (tolimesniuose rajonuose), kur kainos buvo žemos, net ir tuo atveju, jei jie neturėjo didelių sumų grynųjų pinigų. Be to, pirkliai galėjo pelnytis iš valiutų kursų svyravimų. Šios aplinkybės tiksliai atitiko Dancigo prekybos socialinę struktūrą (Dancigo patricijai aktyvioje prekyboje nedalyvavo, taigi minėta prekyba buvo pagrindinai vid11riniosios pirklių klasės rankose, kurie veikė kaip olandų firmų agentai). Dėl Baltijos regiono teigiamo prekybos balanso brangiųjų metalų lydinių ir kreditų srautai buvo vienpusiški. 18 a. Vakarų Europoje paklausa pramonės žaliavoms ir laivų statybos medžiagoms pastoviai augo. Ryga ir S.Peterburgas tapo svarbiausiais uostais, tuo tarpu Dancigo prekyba mažėjo paskutiniais šio amžiaus dešimtmečiais. Nors prekybos apimtys per Karaliaučiaus uostą buvo mažesnės, tačiau buvo stabilios ilgą laiką. Anglų prekyba koncentravosi pagrindinai S.Peterburge, o olandų - Rygoje. Pagrindinės Rygos eksporto prekės buvo mediena, linai, kanapės, jų sėklos. Rygos eksportuojamos prekės vidutiniškai dvigubai viršijo importą; be Vakarų prekių dideliais kiekiais į Rygą buvo importuojami brangieji metalai. Dėl eksporto perviršio ir brangiųjų metalų lydinių importo Ryga buvo labai patraukli vietiniams ir užsienio prekybos bankininkams. Amžininkai vadino Rygą svarbiausia mainų vieta Rusijos imperijoje. Ryga taip pat. eksportavo sėmenų aliejų ir grūdus. Talino prekių apyvarta buvo žymiai mažesnė nei Rygos ir S.Peterburgo. 17 a. pradžioj e svarbus ir gerai žinomas Vakarų Europos tarptautinės prekybos bruožas buvo vadinamoji "Baltijos brangiųjų metalų lydinių spraga". Buvo didžiulis olandų ir anglų (kartu paėmus) prekybos su šiuo regionu deficitas. Todėl į Pabaltijį buvo vežamas sidabras deficitui padengti. To meto anglų ekonominiuose raštuose ši problema buvo centrinė tema. Pastangos unifikuoti Respublikos monetą sistemas. Monetą kaldinimo centralizacija. Monetų bloginimas ir infliacija. Pinigą anarchija ir sumanymai reformuoti pinigą sistemą LDK didžiajam kunigaikščiui Vytautui mirus, pradeda silpnėti šalies ūkinis pajėgumas, todėl ima menkėti ir monetinė santvarka. Dar paskutiniaisiais Vytauto valdymo metais pradėjo įsigalėti anų laikų tarptautinis pinigas, čekų grašis, taip plačiai pasklinda po kraštą, kad žmonės šiais pinigais ima mokėti kaip ir kapomis. Pinigų kalyklos užsidaro. Tiktai 15 a. pab. pradėti vėl kaldinti savi pinigai. Naujai atidaryta pinigų kalykla dirbo LDK kunigaikščio Aleksandro valdymo metu. Aleksandras rūpinosi pinigų kalimo įmonės reikalais ir jos gaminamų pinigų gerumu. Tačiau būtent Aleksandro valdymo laikais, lietuviškuose piniguose šalia Vyčio atsiranda ir lenkų erelis. Toks pirmasis lenkams nusileidimas dėl pinigų reikalų sužadino lenkų norus didinti reikalavimus. Taip 1501 m. Petrakovo seimas nutaria, kad Lietuva ir Lenkija kaldins to paties svorio ir tos pačios vertės monetas, kurios bus žymimos erelio ir Vyčio ženklais. Galima spėti, kad lenkai manė, įveldami lietuvius į monetinę uniją, parengti dirvą iš pradžių ekonominei, o vėliau ir politinei unijai. Kilus ginčams tarp lietuvių ir lenkų dėl pinigų kurso - lietuviški pinigai buvo vertingesni už lenkiškus - 1508 m. Naugarduko seimas; mėgina padaryti galą piniginiams nesusipratimams. Seimas nustato priverstinį lenkų pinigų kursą, kuris atitiko lenkiškų ir lietuviškų pinigų vertę. 16 a. Vilniaus monetų kalykla buvo uždaryta kelis kartus. Tai lėmė įvairūs politiniai sprendimai, iš kurių bene svarbiausi nesutarimai dėl skirtingų vertinimų su lietuviškais ir lenkiškais pinigais. Liublino seimas buvo nutaręs, kad lietuvių ir lenkų pinigai turi eiti lygiomis, nors realiai toks įsakymas niekada nebuvo įvykdytas. Tačiau lietuviams nebeliko jokios prasmės gaminti geresnius pinigus, kurie turėjo susilyginti su blogomis lenkų monetomis. Paskutiniaisiais Vilniaus kalyklos gyvavimo metais, atsirado "sugadintų" pinigų, tačiau tokie pinigai rinkoje ilgai neužsibuvo. 1580 m. Vilniaus kalykla atidarė savo duris jau nebe pirmą kartą, tačiau monetų kalimo mašinos kala, jau nesavarankiškos Lietuvos pinigus, bet bendros su Lenkija piniginės sistemos monetas. Dešimtį metų po Liublino unijos negaminta jokių pinigų ir todėl senieji gerieji pinigai turėjo eiti lygiomis su blogesnėmis lenkų monetomis. V. Grešamo dėsniui veikiant, šalies monetos plaukė į užsienį. Krašte pradėjo plisti visokių rūšių svetimieji pinigai, dažnai ir falsifikuoti. Savo išvaizda ir metalo turiniu naujosios monetos gerokai skiriasi nuo senųjų monetų. Tačiau daug svarbesni buvo vidinės lietuviškų pinigų vertės pakitimai. Šalis neteko savo senosios monetinės sistemos. Lietuvos pinigai virsta lenkiškais ir priklauso lenkų pinigų sistemai. Zigmanto Vazos laikais pradėta sistemingai bloginti lietuviškas sidabro monetas. Pinigų vertė taip krito, kad jie laikinai buvo pasidarę blogesni už lenkų pinigus. 17 a. viduryje užeina labai sunkūs laikai: kraštą siaubia švedai ir rusai. Valstybės iždas sparčiai ištuštėjo. Vyriausybė suko sau galvas, iš kur gauti pinigų. Niekur negaudama paskolų, vyriausybė nutaria pati pasigaminti pinigų. Kai nauji pinigai pateko į žmonių rankas, krašte kilo nepasitenkinimo audra. Krašte jau buvo pakankamai savų pablogintų, kritusios vertės monetų,. Užsienio šalys į Lietuvą siuntė įvairaus tipo falsifikuotus pinigus, kurie turėjo pakelti prekių kainas. Valdžia nesirūpino taisyti pinigus, bet įvairiomis priemonėmis ėmė nustatinėti prekių kainas ir pinigų kursą. Nuvertėjus smulkiosioms monetoms, iškilo auksinių pinigų gyvavimo problema, kadangi šalyje išplito A. Timpf‘o paleisti pinigai, kurie turėjo mažai sidabro. Augusto II laikų monetos buvo paskutiniosios LDK savarankiškos monetos. Pinigų nuvertėjimas buvo susijęs su bendru ūkio smukimu. Užsienio šalys, gamindamos blogos kokybės ir padirbtas monetas, dar labiau padidino valiutos krizę Infliacija didėjo, kainos nuolat kilo. Pvz., XVII a. pradžioje karvė kainavo apie 4 lietuviškas kapas grašių, arba 10 lenkų zlotų (auksinų), avinas – l/4 kapos,o0 avižų statistinė – 1/2 kapos grašių. Per 17 a. trečiąjį - ketvirtąjį dešimtmetį lietuviškos monetos kursas trimis ketvirtadaliais krito. Jos vertę sumažino dar ir brangiųjų metalų susikaupimas Europos rinkose. Užsienio pirkliai mokėjo didesnes kainas už žemės ūkio produktus ir gera (aukso ar sidabro) moneta. 17 a. viduryje, sakysim, avižų statinė jau kainavo 1 1/2 kapos, rugių statinė - 3 - 4 kapas, arklys - 5 kapas grašių. 17 a. pabaigoje arklys arba jautis kainavo jau 10 kapų, o rugių statinės kaina pakilo iki 8 kapų grašių. Išvada: vien tik per 17 a. infliacija buvo apie 150 -250 proc. Jau nuo 17 a. pradėjusi reikštis pinigų anarchija visai įsigali 18 a. Tų laikų karaliai ir valdantieji sluoksniai liovėsi rūpinęsi krašto ūkio reikalais ir pradėjo žiūrėti asmeninės naudos. Šalyje laisvai cirkuliavo blogos kokybės įv. šalių pinigai. Pinigų anarchija virsta katastrofa, kai Prūsijos karalius Frydrichas II imasi padirbinėti šalies pinigus. Tačiau ir tais laikais atsirado žmonių, kurie suprato, kad tik išėmus iš apyvartos visas senas monetas ir sukūrus naujo pavyzdžio monetas, bus įmanoma kovoti su neleistinais Prūsijos veiksmais. 1764 m. Respublikos seimas skiria komisiją, kuriai paveda pinigų reformos vykdymą. Naujųjų pinigų pagrindu turėjo būti olandų guldenas. Visi pinigai cirkuliavę rinkoje turėjo būti išimami iš apyvartos. Tačiau įvedus naująsias monetas labai greitai paaiškėjo, kad naujieji pinigai Lietuvoje ilgai neužsibūna ir iškeliauja į užsienį. 1775 m. uždraudžiama išvežti pinigus, tačiau į šį įsakymą žiūrima pro pirštus. Pagaliau valdžia matydama nesugebėsianti atlaikyti pinigų pariteto, numuša jų vertę iki 1717 m. pinigų vertės lygio. 1794 m. dar kilo mėginimų pakelti pinigų vertę, tačiau nieko gero nelaimėta. Šiuo laikotarpiu pradėta galvoti apie popierinius pinigus ar banknotus. Buvo pasiūlyta išleisti popierinius pinigus, apdraustus valstybinėmis žemėmis. Kai bus pardavinėjami dvarai, tai gautais pinigais bus išperkami popieriniai pinigai. Kai iš valstybinių žemių pardavinėjimo susidaro ižde didesnė pinigų atsarga, tuomet ne tik stabdoma naujų popierinių pinigų emisija, bet ir nustatytomis sumomis išperkami bei sunaikinami seniau paleisti popieriniai pinigai. Tai buvo gana rimtas užmojis sanuoti senosios Respublikos pinigų sistemai. Kiek kitos rūšies popierinių pinigų projektą pasiūlė Varšuvos bankininkas, kuris siūlė įsteigti valstybinį banką. Jo idėja buvo tokia.: kiekvienas pilietis moka bent pusę mokesčių sumos monetomis, likusią dalį gali duoti ir popieriniais pinigais. Tuo būdu iždo gaunamos monetos sudarytų reikalingą popierinių pinigų apdraudimą, kuriuo būtų galima ateityje keisti pačius popierinius pinigus. Monetinė atsarga būsianti tokia didelė, kad jos užteksią ne tik popieriniams pinigams keisti, bet ir lombardui steigti. Lietuvos ir Lenkijos bajorija nebuvo tiek valstybiškai ir ūkiškai subrendusi, kad būtų pajėgusi suprasti popierinių pinigų ar notų emisijos politikos bei techni1:os dėsnių. Tiktai Respublikos žlugimo išvakarėse griebtasi paskubomis vykdyti seniau iškeltus sumanymus. Deja, nei policinės, nei ekonominės priemonės nepajėgė atlaikyti popierinių pinigų vertė~;. Paskutinis sukilimas galutinai palaidoja Respublikos nepriklausomybę, o drauge su ja ir jos pirmuosius popierinius pinigus. 3. BANKININKYSTĖ LIETUVOJE CARINIAIS LAIKAIS Cariniais laikais Lietuvoje buvo vykdoma rusų kolonizacija, kas reiškia, kad Lietuvos teritoriją Rusijos valdovai laikė Rusijos valstybės, nuosavybe ir norėjo, kad visas aukštesnysis bajorų-dvarininkų luomas būtų rusų tautybės, o jei ir būtų kitos tautybės, tai jie turėtų būti palankaus nusistatymo rusams. Vietos gyventojai lietuviai turėjo sudaryti tik mokestinį luomą, ir ilgainiui dėl aukštesniojo luomo įtakos turėtų surusėti ir supravoslavėti. Rusų valdžia, norėdama sudaryti aukštąjį rusų luomą Lietuvoje, dovanodavo rusų didikams dvarus, kurie caro valdžios pageidavimu, gyveno tuose dvaruose arba. išnuomodavo tik rusams. Nuo 1863 m. Lietuvoje prasidėjo spartesnis rusų kolonizavimas. Visų Lietuvos gyventojų luomų, kaip dvarininkų, taip ir valstiečių, teisės dėl žemės nuosavybės buvo susiaurintos. Pagal 1865 m. išleistą įstatymą nerusų kilmės bajorai negalėjo Lietuvoje pirkti žemės, o turintys žemę negalėjo jos dovanoti, testamentu užrašyti ar ilgam laikui išnuomoti. Tačiau nebuvo varžoma dvarininkui savo žemę parduoti rusų bajorui. Po 1863 m. sukilimo iš konfiskuotų Lietuvos dvarų caro administracija sudarė žemės fondą. ir dalijo jo žemes "nusipelnusiems" rusų generolams, karininkams, bei valdininkams. Nusipelnusiems rusams dovanojama ar parduodama žemė ir kitokie Lietuvos turtai buvo įvertinami labai žema kaina. Finansiškai kolonistams pagelbėti prie valsčių valdybų buvo įsteigta taupomųjų-skolinamųjų kasų, kurios teikdavo paskolas tik kolonistams. Taip pat 1882 m. Lietuvoje buvo įsteigtas Žemės banko skyrius, kuris paskolas iš 5,5 % duodavo tik rusams viso jų turto vertės suma. Kolonizacijai paspartinti 1866 m. buvo įsteigta Lietuvos dvarų supirkinėtojų bendrovė, kuri po metų buvo perorganizuota į Savitarpio kredito draugiją. Šiai draugijai rusų valdžia suteikė 5 mln. rublių pašalpos be palūkanų dvarams supirkinėti. 1905 m.. kaip revoliucijos laimėjimo išdava , buvo panaikinti visi suvaržymai žemę pirkti ar parduoti. Betgi ir tada rusų administracija dar darydavo kliūčių, kad caro valdžios dovanotieji dvarai nepatektų valstiečiams. Pirmieji bankai Lietuvoje Tolesnei kolonizacijai remti Lietuvoje buvo įsteigti Rusijos bajorų ir valstiečių bankų skyriai. Įsteigtieji Bajorų ir Valstiečių bankai Lietuvoje duodavo rusams žemei pirkti paskolas iki 100 % vertės. Jau pačioje 19 a. pab. ir 20 a. pr. dėl lėšų stokos masiško rusų perkeldinimo į Lietuvą nebuvo, tačiau nuo kolonizacinio darbo rusų valdžia neatsisakė. Kolonizacijos uždavinį Lietuvoje tada vykdė Bajorų ir Valstiečių bankai. Tačiau kolonizacija norimu greičiu vis vien nevyko, kolonistai įsigytą žemę dažnai išnuomodavo, o kartais net ją palikę visai išvykdavo iš Lietuvos. Pastangos įtvirtinti Lietuvoje: rustų žemėvaldą ir ją rusifikuoti Skatinant rusų kolonizaciją, buvo skelbiama, kad rusai įsigydami dvarą Lietuvoje, galės gauti 6 % paskolą ir ją išmokėti per 37 metus. Be to, jie turėjo privilegiją varyti degtinę savo ūkio reikalams. Po tokių pareiškimų Valstiečių banko parduotų rusų šeimoms dvarų skaičius padidėjo. Atvykusieji kolonistai už dešimtinę žemės mokėjo po 75 rub., nors tikra žemės dešimtinės kaina buvo 120 rub. Tačiau jeigu kolonistai nemokėdavo bankui skolos, jie netekdavo teisių į nusipirktąją žemę. Tai yra, dvarai vėl pereidavo Valstiečių bankui. 1906-1911 m. ministrui pirmininkui P. Stolypinui įsitvirtinus valdžioje, Lietuvos kolonizavimo klausimas vėl suaktualėjo. Kolonistų įkurdinimas ir dvarų įsigijimas vėl gi vyko per bankus. Pvz., .1908m. per Žemės banką Lietuvoje buvo įkurdintos 479 rusų šeimos. Rusų kolonizacijai pasipriešinti 1909 m. buvo lietuvių įsteigtas savotiškas slaptas bankas Artojo bendrovės vardu. Bendrovės tikslas buvo supirkinėti iš varžytynių pardavinėjamus dvarus, paskui juos skirstyti sklypais ir juos pardavinėti tik lietuviams. Kita panašaus tikslo bendrovė buvo Brolių Vailokaičių bankas. Šis bankas supirkinėjo dvarus Suvalkų gubernijoje, kad jie neatitektų lenkams ir kad ten nebūtų kurdinami lenkų kolonistai. Suvalkų gubernijos valstiečiams lietuviams nebuvo taikomi žemės nuosavybę įsigyti varžantys įstatymai. Nepaisant kolonizacinių nesėkmių, caro valdžia iki pat pirmojo pasaulinio karo nebuvo atsisakiusi minties dirbtinu būdu Lietuvoje sudaryti rusų aukštesnįjį luomą. Svarbų vaidmenį rusifikavimo procese vaidino pirmieji bankai. Vietiniai ir Rusijos KB. Vilniaus privatus komercijos bankas Po baudžiavos panaikinimo 1864 m., Rusija įžengė į naują civilizacijos vystymosi etapą. Panaikinus darbo prievolę, padidėjo kredito poreikis, nes ūkininkams reikėjo visiškai išsivaduoti nuo baudžiavos, mokėti kontribucijas už dalyvavimą 1863 m. malšte, pirkti žemę, ūkininkauti. Nors pradžioje tam buvo daug kliūčių, tačiau tai buvo žymus žingsnis pirmyn, kuris vėliau sąlygojo kitas reformas (pavyzdžiui, Stolypino agrarinė reforma), įteisinusias privačią nuosavybę. Tuo tarpu pradžios kliūtys buvo tokios: nepripažiJ:1imas individualios žemės nuosavybės ūkininkams, neaiškės ūkininkų santykiai su žeme, ipotekos knygų nevedimas. V~S labiau vystantis piniginiam ūkiui, didėjant kredito poreikiui, atsirado ir įvairios kredito įstaigos, besispecia1izuojančios skirtingose ūkinėse sferose. Iki 1 Pasaulinio karo susikūrė 3 bankų rūšys: 1) hipotekos bankai, kredituojantys stambesniuosius ūkininkus bei namų savininkus; 2) komerciniai bankai - pramonininkus ir pirklius; 3) smulkiojo kredito įstaigos - smulkesnius ūkininkus ir pirklius. Kredito įstaigos plėtojosi iki 1 Pasaulinio karo, po to arba nustojo veikti, arba laikinai sustabdė veiklą. Kredito įstaigų griūtis buvo sąlygota ne tik karo veiksnių, bet ir Rusijos valiuotos smukimo, nes įstaigos negalėjo atsikurti po karo. Tam, kad būtų galima investuoti į stambius ir ilgalaikius projektus, reikalingos didelės pinigų sumos. Todėl atsirado įstaigos, pasivadinusios "Akcinil1kų komercijos bankai", kurių tikslas - akurt1uliuoti gyventojų indėlius ir teikti paskolas. Pirmas toks bankas Rusijoje - 1864 metais įsteigtas Petrogrado privatinis komercijos bankas. Jo pasisekimas paskatino analogų susikūrimą Petrograde, Maskvoje ir kitur. Tačiau dėl konkurencijos didėjo už indėlius mokamos palūkanų normos, kas reiškia, jog didėjo ir banko rizika. Dėl to 1872 m. įstatymais uždrausta kurtis komerciniams bankams miestuose, kuriuose jau yra toks bankas. Tačiau tas nepadėjo išvengti 1875 metais įvykusio Maskvos komercinio skolinimosi banko bankroto. Dėl to akcininkai prarado 3 mln rublių, visuomenėje atsirado nepasitikėjimas bankine sistema. Kitas panašus žlugimas - Kronštato KB, kuris išdavinėjo paskolas be tikros garantijos. Po šių bankrotų, kiti akcininkai ėmė veikti atsargiau - steigė sindikatus, atidarė suvaržymų biurą ir pradėjo operuoti su sumažinta rizika. Naujai įkurtas Odesoje bankas įrašė į savo įstatus taisykles: ) indėlininkams gali būti išduodami bilietai tik asmeniškai, įvardinti ir be teisės kitiems parduoti; 2) bankas gal pirkti tik tokias obligacijas ir keičiamuosius lapus, kurie naudojami rusų biržose. Komerciniai bankai savo veiklą buvo tik pradėję, todėl atliko palyginus nedaug operacijų. Svarbiausia dalis - indėlių surinkimas (palūkanų norm 3-6 %) ir paskolų išdavimas (palūkanų norma 8-12 %, terminas -iki 9 mėn.). 3.1. lent 13 psl. Be to, įstatuose numatyta galimybė diskontuoti vekselius ir prekybos sutartis, pinigus priimti einamosiomis sąskaitomis arba indėliais ir t.t.. Kita vertus, praktikoje bankai ne visada laikydavosi įstatų ir atlikdavo tokias operacijas kaip prekių pirkimas, pardavimas ir t.t. Akcininkų KB buvo privatūs, todėl pirmas jų uždavinys - siekti pelno ir tik po to - pramonės ir prekybos plėtra. Lietuvos komercijos bankų tuo metu buvo du: Vilniaus privatus KB, atsidaręs 1873 m. su 2 mln rublių kapitalu ir Baltstogės KB, atsidaręs 1897 m. - 1 mln rublių kapitalu. Be šių bankų, Lietuvoje buvo įsteigta 16 bankų skyrių. Savitarpio kredito draugijos KB alternatyva - daugiau pasitikėjimu pagrįstų kredito draugijų steigimas. Į draugijas burdavosi panašių interesų turintys pramonininkai ir prekybininkai. Skirtumai tarp draugijų ir KB: 1. Investuojant į draugiją tam tikrą sumą pinigų arba kitų vertybių, nustatomas kredito limitas, kuri investuotojas gali pasiskolinti iš draugijos, prireikus lėšų. Tuo tarpu KB akcininkų investuota suma panaudojama skolinti kitiems žmonėms. 2. Draugijose stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas skolinimuisi, o bankų pagrindinis tikslas - gauti kuo didesnį pelną ir paskirstyti dividendus. 3. Bankai imasi spekuliacinių operacijų, draugijos - specializuojasi vidutinio kredito operacijose. 4. Jei gaunamas sutikimas iš draugijos narių, nauja nariui įstojimas yra labai paprastas. Išstojimas taip pat nesunkus. Draugijų pajamos - narių mokamas 10 % įnašas, apskaičiuotas nuo jam skiriamo kredito ir palūkanų, uždirbtų skolinant daugiausia draugijos nariams. Draugijos .yra trumpo laikotarpio komercinės kreditinės įstaigos. Jos skolina pinigus savo nariams tik trumpam laikui, ne ilgiau kaip 6-9 mėn. Tad ir draugijų skolininkai yra daugiausia prekybos pramonės žmonės, kuriems kartais pritrūksta apyvartinių lėšų. Tokiais pagrindais nuo 1862 iki 1914 m. Rusijoje buvo įsteigta 1400 savitarpio kredito draugijų kurių – 41 yra Lietuvos. 1913 m. bendra Lietuvos draugijų apyvarta - 471 mln. rublių. Tačiau iš visų draugijų tik 2 yra lietuvių, kitos - žydų (22), lenkų (10) ir gudų (2). Miesto visuomenės bankai. Lombardai. Bankininkų įstaigos. Be KB ir draugijų, buvo steigiamos ir kitos, nors ir nelabai paplitusios, tačiau savo nišą turėjusios organizacijos. Svarbiausios miesto visuomenės bankų operacijos - miesto gyventojams teikiamos paskolos, vekseliai, laiduojami vekseliais, VP, prekėmis, brangenybėmis, NT ir žeme. Rusijoje jų susikūrė 317, iš kurių vienas - Panevėžyje su įstatiniu 10 000 rub. kapitalu. Šių bankų nauda - skolinimas trumpam ir ilgam laikui. Rusijoje veikė tokie lombardai: valdžios, akcininkų ir miesto. Pirmųjų buvo tik 2, akcininkų - 17, miesto lombardų - 193. Iš jų tik pastarojo tipo lombardų buvo Lietuvoje: Vilniaus, Suvalkų ir Gardino. Paskolos už daiktų įkeitimą buvo išduodamos iki 1 metų, nuo 6 iki 8 % palūkanų norma. Bankininkų įstaigų operacijos tokios pačios, kaip ir kitų trumpojo laikotarpio kredito įstaigų. Įsteigimo reikalavimai nedideli, todėl šioje srityje buvo atliekama daug nelegalių operacijų. Bankininkų namų ir kontorų Lietuvoje įsteigta apie 34 ir beveik visos priklausė žydams. Smulkios kredito įstaigos Siekiant įgyvendinti visuomeninius uždavinius, reikėjo (daugiau ne pelno siekiančių, o bendruomenės interesais veikiančių įstaigų kūrimosi. Taigi atsirado tokio tipo smulkios kredito įstaigos: bendruomenių skolinamieji kapitalai, valstiečių šelpiamosios - taupomosios kasos, valsčių skolinamosios - taupomosios kasos, skolinamosios - taupomosios bendrovės, kredito bendrovės ir bendruomenių skolinamosios - taupomosios kasos. Pirmi du įstaigų tipai buvo novatoriai šioje srityje, todėl jų reikšmė maža. Lėšos surinktos iš svetimšalių kolonistų pajamų, bendruomenės pajamų ir aukų. Paskolos išduodamos be palūkanų maistui ir sėklai iki 3 metų. Lietuvoje įsteigta iki 10 tokių įstaigų. 1886 m. caro pritarimu ir pinigine parama įsteigta, valsčių (gminų) skolinamosios - taupomosios kasos. Jų savitumas tas, kad pradinis kapitalą skirdavo caras ir retais atvejais - iš visuomeninių lėšų. Vėliau, išaugus nuosavam kapitalui iki gautos sumos, caro skiriama suma pereidavo naujos kasos steigimui. Dėl to valsčių kasų 1912 01 01 buvo net 1361, iš jų 94 Suvalkų gubernijoje. Paskolos iš valsčių kasų buvo skiriamos asmenims, dirbantiems ŽŪ, 1, 5 ir 10 metų nuo 100 iki 500 rublių. Valsčių kasų privalumas, o iš kt pusės trūkumas - paskolų išdavimas tik įkeitus žemę. Kita labiau išaugusi smulkiojo kredito įstaigų grupė yra skolinamosios - taupomosios bendrovės, įsteigtos kooperaciniais pagrindais. Jos įsikūrė privačia, iniciatyva ir veikė Vokietijos kasų pagrindu. Skirtumai nuo valsčių kasų: 1) be pajų (tai yra kapitalo, sudaryto iš įnašų), bendrovėse buvo sudaromas ir atsargos kapitalas; 2) paskolos bendrovėse išduodamos nelaidavus, remiantis asmeniniu pasitikėjimu arba apdraudus įstatuose nustatytu dydžiu. Nuo 1865 iki 1870 metų įsikūrė tik 15 skolinamųjų - taupomųjų bendrovių, nes nebuvo kapitalo ir iniciatyvos, tačiau parėmus šią idėją Rusijos valdžiai, 1915 m. vien Lietuvoje jų įsteigta 333. 1904 m. įsakymu įsteigtos bendruomenių skolinamosios - taupomosios kasos, skirtos palengvinti kaimo žmonių ūkininkavimą. Beveik visos kasos perdirbtos iš bendruomenių kapitalų, todėl kyla klausimas, ar deklaruojami tikslai buvo tikrieji tikslai. Taupomųjų kasų kūrimas ir valstybinės taupomosios kasos Lietuvoje Taupomųjų kasų atsiradimo aplinkybės. Pirmosios taupymo įstaigos Lietuvoje pradėtos kurti apie 18 a. vidurį. Jų tikslai sietini su labdara ir neturtingųjų šelpimu. 18 a. antroje pusėje po sunkių karų su Švedija ir Rusija ekonominis gyvenimas Lietuvoje pradėjo atsigauti. Pažangesnieji bajorai ėmėsi pastangų lengvinti baudžiauninkų padėtį. Prie dvarų buvo pradėtos steigti taupymo ir kredito įstaigos, kurios skolindavo pinigus arba grūdus. Po Rusijos okupacijos 1795 m. Lietuvos teritorija buvo padalinta į gubernijas, kurios pradžioje dar buvo vadinamos Lietuvos gubernijomis, tačiau vėliau Lietuvos vardas iš viso dingsta ir jos imtos vadinti Rusijos šiaurės vakarų kraštu. Lietuvos ūkio raida tapo priklausoma nuo carinės administracijos ekonominės politikos. 19 a. pradžioje pradėjus sparčiau vystytis prekiniams-piniginiams santykiams, atsiranda būtinos prielaidos akumuliuoti pinigines santaupas ir naudoti jas kaip vieną iš kredito sistemos išteklių, taigi padidėja dėmesys taupymo reikalams ir okupuotoje Lietuvoje. Carinės Rusijos teritorijoje taupomosios kasos pradėtos steigti prie valsčių valdybų išleidus 1839 m. įstatymą dėl pagalbos ir TK kūrimo. Valstybiniuose dvaruose nurodyta steigti TK ir pagalbos kasas. 1850 m. buvo nuspręsta steigti tokias kasas ir vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose, tarp jų ir Vilniaus bei Kauno gubernijose. Tačiau minėtos kasos negalėjo atlikti joms iškeltų uždavinių dėl buvusių baudžiavinių sąlygų, valstiečių nenoro parodyti turimas santaupas valsčiaus ponams ir pan. Greta kitų priemonių (žemėvaldos telkimo rusų rankose, kolonijinės mokesčių ir muitų politikos), išnaudojimo tikslams buvo pasitelkta ir diskriminacinė kredito politika. Rusijos imperiniams tikslams, tarnavo ir kreditinių išteklių formavimas panaudojant okupuotų kraštų gyventojų santaupas. Taupomųjų kasų(TK) teisinio reglamentavimo ypatybės. TK steigimą ir veiklą reglamentavo įstatai, kuriuose nurodytas TK tikslas -suteikti galimybę nepasiturintiems asmenims taupyti lėšas mažomis sumomis gaunant už jas palūkanas. Pagal 1841 m. įstatus pradėtos kurti pirmosios Rusijos imperijos teritorijoje miestų TK. Iki 1857 m. už indėlius buvo mokama 4 %, vėliau - 3 % metų palūkanų norma, nuo 1862 m. - vėl 4 p%. 1853 m. įstatai papildyti nurodymais dėl priimamų indėlių sumų: " ... iš vieno asmens ne mažiau 50 sidabro kap. ir ne daugiau 50 sidabro rb. per vieną kartą; bendra vieno asmens indėlių suma neturi viršyti 750 sidabro rb.". 1862 m. sumų ribos padidintos atitinkamai: nuo 25 kap. iki 50 rb., o bendra suma - iki 1000 rb. TK vadovavo Rusijos valstybinis bankas. TK operacijos buvo labai menkos, joms pavyko sutelkti tik labai nedideles pinigines lėšas. 1885m. buvo patvirtinti nauji TK įstatai ir jos buvo pavadintos "valstybinėmis TK". Pagal šiuos įstatus buvo supaprastinta naujų kasų atidarymo tvarka. Tai palengvino TK tinklo plėtrą, padidėjo indėlių įplaukos. Valstybinės TK ir jų skyriai galėjo būti atidaryti prie Valstybinio banko, iždinių, muitinių, prie visų vyriausybinių ir visuomeninių įstaigų, o taip pat turinčiose finansų ministro leidimą privačiose įstaigose ir įmonėse. Šiuose įstatuose mažiau apribojimų indėlio dydžiui, t.y. ribojama tik priimamų indėlių suma: ji negalėjo būti didesnė kaip 1000 rb. vienam indėlininkui ir 3000 rb. įstaigai ar draugijai. Indėlininkas turėjo teisę turėti tik vieną taupomąją knygelę indėliui iki pareikalavimo ir tik vieną - ypatingos paskirties indėliui (laidotuvėms ir pan.). Apie carinės valdžios pradėtą skirti dėmesį TK darbui ir smulkiųjų indėlininkų pritraukimui matome iš 1894 02 12. Valstybinio banko valdytojo TK-ų reikalams rašto Nr. 25, kuriame išreiškiamas susirūpinimas dėl operacijų TK-ose didesnio tikslingumo ir teisingumo bei "paplitimo neturtingosios klasės aplinkoje". Pagal 1906 m. Valstybinių TK įstatus indėlių palūkanų normą nustatydavo finansų ministras. Anksčiau ji budavo nustatyta įstatuose. Tačiau faktinė palūkanų norma buvo mažesnė, kadangi įstatuose buvo numatytos įv. ribojančios sąlygos, kaip antai, kad "palūkanos skaičiuojamos pilniems rubliams pradedant pirmąja kito mėnesio diena po įnašo ir tik už pilnus mėnesius". Faktinė palūkanų norma skyrėsi nuo nustatytos dar ir dėl to, kad įstaigų ir bendrovių indėliams, didesniems kaip 1000 rb, palūkanų norma buvo nustatoma finansų ministro pagal atitinkamą išankstinį susitarimą, tačiau kiekvienu atveju žemesnė nei nustatyta bendra palūkanų norma. Tai ypač mažino mokamas palūkanas už mažus, judresnius, trumpesnį laiką laikomus TK-ose indėlius ir prieštaravo pagrindiniam TK tikslui - suteikti galimybę nepasiturintiems asmenims taupyti mažomis sumomis. Valstybinių taupomųjų kasų raidos bruožai. Iš Rusijos imperijos Valstybinių TK 1898 01 01 balanso matyti, kad piniginiai indėliai sudarė 465706 tūkst. rb. ir buvo investuoti pagrindinai į obligacijas (453304 rb.). 1897 01 01 lietuviškosiose gubernijose 1000 gyventojų teko 14 taupomųjų knygelių, o 1914 01 01 - 48 taupomosios knygelės. TK, indėlių skaičius ir suma, vidutinis indėlis 1899-1914 m. laikotarpiu žymiai padidėjo. 3.31ent 16 psl. Didžiausią dalį indėlių iš bendros indėlių sumos turėjo asmenys, užsiimantys žemdirbyste ir kaimo verslais, mažiausią - dirbantys pramonėje. Tai atitinka tuometinį Lietuvos ekonominį ir išsivystymo lygį ir socialinę struktūrą. 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje lietuviškosiose gubernijose dauguma gyventojų (apie 87 %) gyveno, kaimuose. Nors 19 a. pabaigoje lietuviškosiose gubernijose pramonė augo spartesniais tempais nei vidutiniškai visoje Rusijos imperijoje, vis dėlto ji čia buvo labai silpnai išplėtota, silpniau nei gretimose gubernijose. Tačiau lietuviškųjų gubernijų prekybos su kitomis Rusijos imperijos gubernijomis apyvarta 1900 m. buvo teigiama - prekių išvežta 10,3 % daugiau nei atvežta. Po baudžiavos panaikinimo 1861 m. vykusią ekonomikos plėtrą rodo ir žemės kainų didėjimas: per 35 m. Vilniaus gubernijoje jos padidėjo vidutiniškai 3,7 karto, o Kauno gubernijoje - 2,7 karto. Tuo metu lietuviškųjų gubernijų pramonėje vyko reikšmingi pokyčiai: 1900-1912 m. bendroji pramonės produkcija, skaičiuojant 1900 m. kainomis, padidėjo 62,8 %, darbuotojų skaičius - 17 %, įmonių skaičius - 8,4 %. 20 a. pradžioje liet-ose gub. vyko pramonės koncentravimasis ir vystymasis, kruris paspartėjo po 1908 m. ir yra siejamas su gamybos mechanizavimu. Vid. metinis vieno darbuotojo išdirbis lietuviškųjų gub. pramonėje 1900-1912 m. padidėjo 72 %, o skaičiuojant 1900 m. kainomis - 39 %. Tačiau darbininkų DU išliko žemesnis nei Rusijoje, o Rusijoje jis buvo dvigubai mažesnis negu Anglijoje. Sunki darbininkų ek. padėtis nulėmė ir žemą jų santaupų lygį. Apie lietuviškųjų gubernijų importą ir eksportą tikslių duomenų nėra, tačiau netiesiogiai tai galima būtų iliustruoti geležinkeliu bei per muitines išgabentų ir atgabentų prekių apimtimis. 1912 m. duomenimis ŽŪ produktų (pagal svorį) iš Lietuvos geležinkeliu išvežta 1,23 karto daugiau nei atvežta; žaliavų ir pramonės produkcijos išvežta 1,42 karto daugiau nei atvežta. Remiantis 17 muitinių, pro kurias gabenama vien arkliais ar vietiniais vandens keliais, duomenimis, javų, maisto, gyvulių, žaliavų ir dirbinių 1913 m. išvežta už 11073063 rb., o įvežta už 2001554 rb. sumą, t,y. išvežta 5,53 karto daugiau nei įvežta. 3.1pav. Kaip parodyta 3.1 pav., nagrinėjamu laikotarpiu indėliai pastoviai ir .gana sparčiai augo, išskyrus 1906 m. Indėlių sumažėjimą 1906 m. nulėmė 1905-1907 m. Rusijoje vykusi revoliucija ir jos įtakoti neramumai Lietuvoje, prasidėję 1905 m. pabaigoje ir tęsęsi 1906 m. Tačiau nuo 1907 m. indėlių atsiėmimas sumažėjo, ir į TK, ieškant. saugaus investavimo, vėl pradėta nešti smulkūs indėliai. Indėlių įnešimą taip pat skatino ir TK palūkanų normos padidinimas nuo 3,6 iki 4 %. Plėtėsi ir TK tinklas. 1913 m. lietuviškose gubernijose veikė 29 centrinės TK, 230 pašto-telegrafo TK ir 2 fabrikų TK. Daugiausia indėlių vienai kasai teko Vilniaus gubernijoje (157 tūkst.rb.), mažiausiai - Suvalkų gub. (122 tūkst.rb.). Vienam gyventojui vidutiniškai daugiausia TK-ose laikytų indėlių teko Kauno gub. (10,41 rb.), mažiausiai - Suvalkų gub. (7,34 rb.). Lietuviškosiose gub. vidutinis indėlio dydis vienam gyventojui buvo daugiau kaip 1,5 karto didesnis nei buvęs Lenkijoje (5,79 rb.) ir europinėje Rusijos dalyje (5,88 rb.). Tai nėra lengva paaiškinti. Nors indėlininkų tautinė sudėtis nėra žinoma, tačiau viena vertus, atkeltieji į Lietuvą rusų kolonistai valstiečiai ir valdininkai carinės valdžios buvo stipriai remiami materialiai (paskolomis, gerais DU, pensijomis ir kt.). Kita priežastis -lietuviškosiose gubernijose buvo tankesnis TK-sų tinklas pagal gyv.sk.ir plotą. Indėliai buvo laikomi ne tik TK, bet ir kitose kredito įstaigose. Bendra indėlių, laikomų lietuviškosiose gubernijose kredito įstaigose 1915 01 01, suma buvo 103160 tūkst. rb., iš jų didžiausiąją dalį (43,9 proc.) sudarė indėliai valstybinėse TK-ose. Indėlių augimas analizuojamuoju laikotarpiu liudija apie piniginių santykių plėtrą, apie prekinių (daiktinių) santaupų virtimą piniginėmis santaupomis. Tačiau indėlių didėjimas pats savaime dar nerodo žmonių gerovės lygio kilimo, o tėra tik kapitalistinis ūkio sistemos ir rinkos santykių plėtros rezultatas. TK kūrimui ir veiklai buvo būdingi tie patys, kaip ir visai kredito sistemai, Rusijos imperijos ekonominio ir politinio atsilikimo sąlygoti prieštaravimai. Imperijos kreditinių išteklių formavimas panaudojant okupuotų kraštų gyventojų santaupas buvo viena iš imperinės politikos realizavimo priemonių. Bankininkystės Lietuvoje cariniais laikais bendrieji bruožai Rusijoje kredito sistema lėtais žingsniais pradėjusi vystytis po baudžiavos panaikinimo, prieš I Pasaulinį karą judėjo didesniu pagreičiu. Nors karas nutraukė daugelio bendrovių ir įstaigų darbą, tačiau po karo buvo galima pradėti statyti naują, stipresnę (nes su patirtimi) sistemą. Lietuva valdant rusams buvo pasyvi ekonomikos žaidėja. Todėl iš vienos pusės žymios patirties neturėjo, iš kitos - galėjo pasirnokinti iš svetimų klaidų. Vis dėlto kai kurie žmonės jau buvo susidūrę su kredito sistema, todėl žinojo jos pagrindinius principus ir galėjo nepriklausomoje Lietuvoje kurti dar stabilesnę sistemą. 20 a. pradžioje Rusijos ekonominiam gyvenimui liberalėjant, demokratinės nuostatos neišvengiamai turėjo būti pritaikytos visoms gubernijoms. Tačiau Baltijos regionas buvo strategiškai patogioje vietoje, todėl jis greičiau ir vystėsi. Dėl to Rusija stengėsi sukurti kuo daugiau valstybės TK, per kurias sodiečių ir miestiečių santaupos galėtų plaukti į Rusijos iždą, tuo keldamos jos ūkinę gerovę. Lietuvoje ir kituose okupuotuose kraštuose buvo sunkinamas smulkiojo kredito įstaigų, kitų privačių bendrovių steigimas ir jų veikla, todėl neatsitiktinai dauguma lietuvių nedalyvavo ek. gyvenime, beveik visa kreditinė sistema buvo kontroliuojama rusų, žydų ir lenkų. Kalbant apie Rusijos ekonominę būklę apskritai, 1905 metais po Japonijos - Rusijos karo Rusijos ekonomika žymiai pablogėjo, tačiau 1909 - 1911 m. vėl atsistatė. Per 1 Pasaulinį karą pigo Rusijos rublis, todėl karo padarytą, žalą buvo atstatyti dar sunkiau. Silpstant rubliui, sparčiai padidėjo infliacija. Augant kainoms, didėjo pinigų trūkumas, todėl emisinis bankas didino pinigų emisiją, kas savo ruožtu dar labiau didino infliaciją. Darbuotojai, gavę didesnius atlyginimus, iš pradžių džiaugėsi, tačiau vėliau pamatė, kad kainos auga sparčiau nei atlygis. Kreditinė sistema palengva žlugo. Bankininkystės atsilikimo priežastys carinėje Rusijoje ir okupuotoje Lietuvoje Bankų atsiradimą Lietuvoje lėmė bendraimperiniai procesai. Rusijoje pirmieji privatūs bankai atsirado daug vėliau negu Vakarų Europoje. Rusija išsiskyrė Europoje valstybinio bankininkystės monopolio ilgaamžiškumu. Valstybiniai bankai buvo sukurti carizmo ek. atramai - dvarininkijai - remti. 1859 m. visi jie panaikinti, pirmas akcinis KB įsisteigė tik 1864 m. Peterburge, po 2 metų analogiškas atsirado Maskvoje. Jų steigimo proveržis prasidėjo tik 1870 m. Tais metais atsirado 6 nauji bankai. Rusų mokslininkai išnagrinėjo bankininkystės atsilikimo Rusijoje priežastis: - Rusijos pramonė ir prekyba buvusi tokia primityvi, kad nebuvo pagrindo steigti KB. Prekyba vyko už grynuosius pinigus, kreipimasis paskolos laikytas gėdingu dalyku. - Nestebėtina, kad neprigijo vekselis. Jeigu prekės ir buvo parduodamos kreditan (už vekselį), tai su salyga, kad jis nebus diskontuojamas. - Kiti mano, kad Rusija atsiliko bankininkystėje dėl išskirtinės valdžios centralizacijos ir įvairių privačios iniciatyvos varžymų. - Treti pagrindinėmis atsilikimo priežastimis laiko didžiulį kapitalo stygių ir pilietinės visuomenės nebuvimą. - Papildomai paminėtinas Rusijos pirmavimas pasaulyje pagal infliacijos, sukeltos nuolatinių kolonijinių karų, trukmę. - Kliūtis bankams buvo ir archaiškos valdžios bei visuomenės pažiūros. Finansų ministras J.Kankrinas dėstė: "Privatūs bankai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!