Lietuvos banko veikla iki 1940 metų

LIETUVOS BANKO VEIKLA IKI 1940M. 1.Lietuvos banko įsteigimas 1918 m. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kelerius metus neturėjo savo emisijos banko. Po Pirmojo pasaulinio karo cirkuliavo svetimų valstybių pinigai. Visą kredito sistemą reikėjo kurti iš naujo. Pagal sutartį su Vokietijos Rytų skolinamąja kasa (Darlehnskasse Ost) iki emisijos banko įkūrimo Lietuvoje atsiskaitymo priemonė buvo markė. 1922 m. viduryje markės vertė ėmė katastrofiškai kristi. Dėl hiperinfliacijos Lietuvoje sutriko prekyba, finansų ir kredito veikla[3]. Pradėta suprasti, kad savų pinigų neturėjimas ir pinigų unija su Vokietija yra nenaudinga Lietuvai. Nuspresta steigti savo emisijos banką. Lietuvos Seimas 1922m. rugpjūčio 9 ir 11d. priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto - lito - įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. 1922m. rugsėjo 22d. ministrų kabinetas patvirtino Lietuvos banko statutą, o rugsėjo 27d. įvyko steigiamasis akcininkų susirinimas [1,p.23]. 1922 m. spalio 2d. Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą. Respublikos Prezidento aktu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju paskirtas profesorius Vladas Jurgutis. Lietuvos bankui suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą. Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Lietuvos bankas buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 proc. akcijų priklausė valstybės iždui [2]. Be akcinio kapitalo, buvo sudaromas ir atsargos kapitalas, kuriam buvo skiriama 10 procentų metinio pelno, kol jis prilygs pusei pagrindinio kapitalo. Banko akcininkais galėjo būti valstybė, savivaldybės, bendrovės, draugijos ir pavieniai asmenys. Užsieniečiams leista įsigyti ne daugiau kaip trečdalį pagrindinio kapitalo, tačiau visos akcijos priklausė Lietuvai. 2.Lietuvos banko skyrių tinklo pokyčiai Lietuvos bankui buvo leista turėti savo skyrius ir agentūras. Skyriai pirmiausia pradėti steigti tuose miestuose, kuriuose vyko intensyviausia prekyba su užsieniu: 1923m. vasario 23d. – Klaipėdoje, kovo 28d.- Kybartuose. Plėtoti banko struktūrą labai padėjo valstybės iždinių ir taupomųjų kasų operacijų perėmimas ir iždinių pavertimas Lietuvos banko skyriais. 1922m. vykdant pinigų reformą, iždinės atliko visą didžiulį auksinų keitimo į litus darbą. Taigi 1923 m. pabaigoje Lietuvos bankas perėmęs 21 iždinę ir kartu su savarankiškai įkurtais skyriais jau turėjo 23 skyrius, kuriuose dirbo 367 darbuotojai [1,p.24-25]. Nuo 1923m. Lietuvos banko skyrių skaičius keitėsi lėtai: 1925m. įsteigti skyriai Biržuose ir Šilutėje, 1930m.- Jurbarke, 1931m. – Joniškyje. 1938m. kovo 17d. perimta iš Lietuvių tautinio banko Panemunės keitimo kasa. Žinoma kad 1939m. pradžioje Lietuvos bankas turėjo 26 skyrius ir 578 darbuotojus. 1939m. Lietuvos teritorijos pasikeitimai paveikė Lietuvos banko skyrių tinklą: teko likviduoti Klaipėdos skyrių, steigti skyrius Vilniaus krašte. 1939m. lapkričio 2d. buvo įsteigti Vilniaus, Trakų ir Švenčionėlių skyriai [1,p.51]. Sovietinės okupacijos išvakarėse vėl buvo 26 Lietuvos banko skyriai. Lietuvos banko skyriai pagal atlikinėtas operacijas gali būti skirstomi į dvi grupes. Didesniųjų miestų Lietuvos banko skyriai daugiau atlikdavo kreditavimo, atsiskaitymų operacijų, o mažesnių miestų skyriai daugiau tvarkė iždo reikalus, dirbo kaip mokesčių surinkimo agentūros ir palyginti mažai atlikdavo kreditavimo ir atsiskaitymų operacijų [1, p.26]. 3.Lietuvos banko funkcijos Lietuvos banko įstatymas nubrėžė tokius jo uždavinius: reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus krašte ir užsienyje, įgyvendinti pastovią bei patvarią pinigų sistemą Lietuvos Respublikoje ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos augimą [1,p.28]. Lietuvos banko įstatyme nebuvo atskirai suformuluotos jo funkcijos, tačiau pagal įstatymo turinį galima jas nustatyti. Lietuvos bankas vykdė šias funkcijas: 1)pinigų emisijos, 2)valstybės banko, 3)aukso, valiutos atsargų vadybos ir lito kurso reguliavimo bei 4)ūkio kreditavimo funkcijas. Galima pasigesti „bankų banko“ ir ekonomikos reguliavimo funkcijų. Tačiau praktiškai Lietuvos bankas kreditavo kitus Lietuvos bankus, priiminėjo jų indėlius, taigi nors iš dalies atliko ir „bankų banko“ funkciją[1, p.29]. Lietuvos bankas atliko komercinę funkciją, t.y. tiesiogiai kreditavo ūkį, pirmenybę teikdamas eksportui. Nors galėjo tai atlikti netiesiogiai- kredituoti per kitus bankus. Lietuvos bankas paskolomis paremdavo tas ūkio šakas, kurių plėtra buvo suinteresuota Vyriausybė, ir kurių įmonės uždirbdavo užsienio valiutos. Tad jis darė įtaką ūkio plėtrai, jo struktūrai. 4.Lietuvos banko veikla Lietuvos banko veiklos barus ir operacijas apibrėžė jo įstatymas ir statutas. Galima išskirti du pagrindinius veiklos barus-lito banknotų emisiją ir komercines operacijas. Pastarąsias galima detalizuoti pagal tai, kas buvo Lietuvos bankui leista atlikti. Lietuvos bankui leista: 1) pirkti ir parduoti tauriuosius metalus; 2) pirkti, parduoti, diskontuoti komercinius dokumentus; 3) priiminėti indėlius, atidaryti einamąsias sąskaitas; 4) teikti paskolas, teikti avansus; 5) atlikti klientų atsiskaitymų operacijas; 6) atlikti valstybės iždinių ir valstybės taupomųjų kasų operacijas; 7) saugoti klientų vertybes [1,p.94]. 4.1Pinigų sistema Lietuvos bankui suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą. Iš pradžių į apyvartą buvo išleisti Lietuvos banko laikinieji banknotai, vėliau pakeisti į litus. Pirmieji banknotai buvo pagaminti Berlyne. Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutos atsargos, vertybiniai popieriai. Litui įsitvirtinti daug padėjo griežta restrikcinė Lietuvos banko politika. Nuo 1923 m. vasario 6 d. visoms valdymo įstaigoms buvo uždrausta mokesčius ir rinkliavas priimti užsienio valiuta. 1925m. išleistos į apyvartą sidabrinės ir bronzinės monetos palengvino Lietuvos banko darbą, įmonių, gyventojų atsiskaitymus. 1924 m. ne tik galutinai stabilizavosi lito kursas krašto viduje, bet juo pradėjo pasitikėti ir daugelis užsienio biržų, kur oficialiai litas buvo kotiruojamas. Nuo 1925m. litas pradėtas kotiruoti Londone. 1927m. litu buvo prekiaujama Berlyno, Londono, Prahos, Rygos ir Talino biržose[1,p.154]. Nuo 1937 m. litas pradėtas kotiruoti ir Stokholme. Lietuvos bankas vykdė intervencijas lito kursui užsienio rinkose palaikyti. Nors Vyriausybė buvo didžiausias banko akcininkas, tačiau Lietuvos bankas visada išliko gana savarankiškas ir sugebėdavo įrodyti, kad Vyriausybės finansų politika taip pat turi būti orientuota išlaikyti stabilų litą. Be sumanios Lietuvos banko politikos, lito stabilumui didelę įtaką turėjo subalansuotas Lietuvos Respublikos biudžetas, teigiamas mokėjimų balansas. Lietuvos bankas ypač stengėsi palaikyti teigiamą užsienio prekybos balansą, pirmiau kredituodamas ir lengvatas teikdamas eksporto pramonei. Lito santykį su doleriu (10:1) lėmė lito aukso paritetas. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo išsaugoti lito kursą net ekonominių krizių metais. 1927-1928 m. prasidėjo pastovus lito perkamosios galios didėjimas. Litas įgijo visišką pasitikėjimą, tapo viena iš tvirčiausių valiutų pasaulyje ir iki pat 1940 m. buvo išlaikytas pradinis jo paritetas (0,150462)[2]. 4.2 Kredito politika Paskolų teikimas ūkiui ir gyventojams buvo viena iš svarbiausių Lietuvos banko veiklos krypčių. Už tai bankas gaudavo daugiausia pajamų. 1939 m. pabaigoje paskolos sudarė 64% banko aktyvų. Pajamos iš palūkanų už paskolas sudarė 59% visų pajamų. Be to, kredituojant buvo vykdoma pinigų (emisijos) politika. Todėl kreditavimui, kredito politikai ir politikos vykdymo priemonėms buvo skiriama daug dėmesio. 1922m. spalio 17d. banko generalinė taryba nustatė pirmąsias kreditavimo gaires, leisdama suteikti paskolų ne daugiau kaip banko turimas akcinis kapitalas [1,p.99]. Lietuvos banke buvo nustatyta kolegiali paskolų teikimo tvarka ir centro bei skyrių įgaliojimų atribojimas. Paskolų išdavimo reikalus tvarkė Lietuvos banko valdyba, jo centro ir skyrių diskonto komitetai. Diskonto komitetui buvo duodami pavedimai ištirti įmonių patikimumą, prekių kainų konjunktūrą ir kt. Archyvinė medžiaga rodo, kad banko tarnautojai atlikdavo labai profesionalius, visapusiškus įvairių lietuvos ūkio sričių padėties tyrimus, darė prognozes tarptautinių rinkų mastu [1,p.99]. Lietuvos banko uždavinys buvo skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtotę. Tai galėjo būti pasiekta pigiais kreditais remiant šias ūkio šakas. Pagrindinė Lietuvos banko kredito politikos priemonė buvo klientų selekcija, kuri su trumpomis pertraukomis taikyta per visą jo istoriją [žr. 1lentelę,1pav.] [1,113] . 1 lentelė. Lietuvos banko paskolos ūkio šakoms 1926-1939m. (metų pabaigoje) (mln. Lt) Ūkio šaka Metai 1926 1927 1928 1929 1930 1931 1932 1933 1934 1935 1936 1937 1938 1939 1. Žemės ūkis 3,65 5,76 8,68 8,84 7,83 7,18 6,59 5,58 5,75 5,95 5,13 3,00 2,95 3,59 - žemės ūkio draugijos ir sąjungos 2,39 3,40 3,38 2,45 1,66 1,54 0,39 0,30 0,19 1,66 1,60 0,22 0,22 0,34 - ūkininkai 1,26 2,36 5,30 3,92 4,99 4,20 4,72 3,48 3,31 2,14 1,85 1,78 1,67 1,44 - kaimo kredito kooperatyvai - - - 2,47 1,18 1,44 1,50 1,80 2,25 2,15 1,68 1,00 1,06 1,81 2. Pramonė 22,20 29,11 31,37 36,46 38,66 45,23 39,98 34,37 37,24 37,67 32,01 32,02 34,87 39,96 - apdirbimo - - - - 16,46 19,62 19,50 15,38 17,54 17,06 14,69 15,24 16,30 21,52 - kita - - - - 21,19 25,61 20,48 18,99 19,70 20,61 17,32 16,78 18,57 18,44 3. Prekyba 15,58 26,00 26,94 30,46 43,67 38,45 35,96 29,87 37,34 42,09 46,40 60,60 62,76 82,60 - eksportas 11,42 19,54 20,36 25,64 36,46 32,24 30,23 24,87 31,78 36,38 40,80 51,24 48,60 64,15 - importas 1,18 3,12 2,74 1,93 3,29 2,61 2,21 1,95 2,09 2,29 1,86 3,91 8,21 8,20 - vidaus 2,98 3,34 3,84 2,89 2,89 3,60 3,52 3,05 3,47 3,42 3,74 5,45 5,95 10,25 4. Kredito įmonės 18,12 21,12 17,05 8,15 9,35 15,19 7,36 12,70 17,51 15,43 13,30 16,20 14,77 31,15 5. Kiti 1,82 2,45 2,05 2,81 3,30 3,07 2,82 2,61 3,40 2,17 6,16 7,60 5,36 5,71 - namų savininkai - - - 0,72 1,31 1,20 1,16 1,24 1,37 1,13 1,05 1,14 1,00 1,00 - laisvų profesijų asmenys - - - 0,25 0,23 0,26 0,24 0,33 0,32 0,20 0,19 0,40 0,29 0,15 - savivaldybės - - - - 0,71 0,81 0,90 0,47 0,44 0,05 3,08 3,08 3,35 3,91 - kiti - - - 1,84 1,05 0,80 0,52 0,57 1,27 0,79 1,84 2,98 0,72 0,65 Iš viso: 61,37 84,44 86,09 86,72 102,81 109,18 92,71 85,13 101,24 103,31 103,00 119,42 120,71 163,01 Šaltinis: Terleckas, V. Lietuvos bankas 1922-1943 metais. Vilnius: Lietuvos banko spaustuvė, 1997, p.188 1 pav. Lietuvos banko paskolos ūkio šakoms. Šaltinis: Terleckas, V. Lietuvos bankas 1922-1943 metais. Vilnius: Lietuvos banko spaustuvė, 1997, p.191 Pirmiausia bankas paskolomis rėmė gyvulininkystės produktų eksportą, po to kreditavo pramonės įmones, gaminusias prekes eksportui ir vidaus rinkai, o paskiausiai-kitas pramonės įmones. Priešingo požiūrio laikytasi importo kreditavimo atžvilgiu. Iki 1930m. vidurio laikytasi nuostatos, kad jį turi kredituoti ne kapitalų neturtinga Lietuva, o kraštai, eksportuojantys savo gaminiu į Lietuvą [1, p.114]. Selekciniu kreditavimu buvo siekiama padėti šalies ūkio pagrindui- žemės ūkiui, lengvinant jo gaminių eksportą, gerinti užsienio prekybos balansą ir taip didinti valiutos fondą. Jo didėjimas buvo traktuojamas kaip kredito išteklių gausinimo šaltinis ir kredito atpiginimo prielaida. Nors ir buvo skelbiam restrikcinė kredito politika, siejanti paskolų ribas su valiutos fondu, praktiškai iki 1931m, iškyrus 1925m. ir 1928m., Lietuvos bankas ir šių kreditavimo galimybių neišnaudojo. Nuo 1925m. pradžios Lietuvos bankas pradėjo naują pinigų emisijos politiką, ėmęs į lito padengimą įskaityti ir skolininkų komercinius dokumentus. Vadinasi, buvo liberalizuojama restrikcinė politika, pinigų emisija ir kreditas labiau derinami su ūkio apyvarta. Nuo 1927m. ėmė gerėti padėtis kredito rinkoje: didėjant privačių bankų ištekliams, daugiau buvo suteikiam paskolų, jos pigo. Didėjo Lietuvos banko valiutos fondas, sumažėjo kredito paklausa. Prasidėjo ramus kredito politikos švelninimo, kreditavimo plėtimo laikotarpis trukęs iki 1931m. vidurio. 1930m. buvo net leista tenkinti visus trumpalaikio kredito reikalavimus, nesvarbu kokios ūkio srities jie būtų, visiems taikyti ne skirstymą pagal veiklos rūšį, o pagal tinkamą paskolų apdraudimą [1,p.128]. Taip pat šiuo laikotarpiu Lietuvos bankas ėmėsi priemonių palūkanų normai mažinti, propagavo šią idėją provincijoje. Dėl to privačių bankų paskolų normos sumažėjo nuo 36 – 40% (1923 m.) iki 12 – 16% (1929 m.). 1927m. Lietuvos banko aktyve pasirodė nauja pozicija-valstybės vertybiniai popieriai. Lietuvos bankas pradėjo naudotis įstatymo suteikta teise- įsigyti valstybės paskolos lakštų, t.y.ilgalaikiai kredituoti valstybės biudžetą. 1939m. lapkričio 10d. Lietuvos banko įstatymo pakeitimu pirmą kartą leista jam įsigyti ir trumpalaikių valstybės skolos dokumentų. 1928-1934m. valstybės kreditavimas saikingai didėjo. Dinamišką ir sėkmingą Lietuvos banko veiklos plėtrą sutrikdė 1931 m. liepos mėn. iš Vokietijos į Lietuvą atsiritusi bankų krizė. Lietuva buvo įtraukta į pasaulinės ūkio krizės verpetą. Tai gerokai apsunkino prekybą, labai sumažėjo prekių eksporto kainos, buvo išvežamas į užsienį kapitalas, sumažėjo emigrantų perlaidų ir kt. Dėl to Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos atsargos nuo 1931 m. iki 1935 m. sumažėjo 2,5 karto. Tai atitiko 1923 m. lygį. Nuo 1931m. visam laikui nutrūko koreliacinis ryšys tarp valiutos fondo ir paskolų pokyčių. Lietuvos bankas pasaulinės ekonominės krizės laikais sugebėjo išvengti didesnės bankų krizės bei racionalizuoti kredito sistemą, todėl Lietuva išvengė masiškų bankų bankrotų ar moratoriumų, didesnio kreditavimo apimties mažėjimo. Lietuvos kredito įstaigų suteiktos paskolos sumažėjo tik 1932 m., ir tai nedaug (7%). Lietuvoje bankrutavo tik smulkios kredito įstaigos – savitarpio kredito draugijos ir vienas bankinis namas. Tad Lietuvos bankas padėjo išsaugoti gana didelį visuomenės pasitikėjimą bankais, o kartu ir litu. Krizės metais beveik nesutriko atsiskaitymai krašto viduje, o įsipareigojimai užsieniui buvo vykdomi be jokių apribojimų, nors daugelis valstybių apribojo tarptautinius mokėjimus [1, p.131]. Tuo metu Lietuvos bankas iki 1937 m. vis griežčiau varžė kreditavimą. Podepresiniais metais imta didinti eksporto ir importo kreditavimą, plačiau užsimota remti kitus smulkius klientus. Tai leido Lietuvos bankui toliau piginti kreditus. Nuo 1938 m. stabilėjantį Lietuvos ūkį pradėjo trikdyti artėjančio Antrojo pasaulinio karo grėsmė. Nepaisant to, kad smarkiai padaugėjo atsiimamų indėlių, Lietuvos bankui pavyko išvengti kredito ribojimų. Tiesa, dėl atsiimamų indėlių bankams teko suteikti apie 15 mln. litų rediskonto. Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į palūkanų normos mažėjimą tarptautinėje rinkoje, 1938 m. liepos 1 d. sumažino normą iki 5 procentų. Tai buvo žemiausias lygis per visą jo istoriją. Antai Latvijoje diskonto norma buvo 5 – 5,5%, Lenkijoje – 4,5%, o Vokietijoje – 4%. Kilus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos bankas nebeteikė naujų paskolų. 1939 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos bankas apribojo vertybinių popierių išpirkimą iš gyventojų. Sunkumai bankininkystėje paskatino skubiai priimti (1940 m. pavasarį) naują Kredito įstaigų įstatymą, kuriame buvo numatyta svarbi naujovė – paramos bankams fondas. Jo lėšomis turėjo būti draudžiami indėliai ir teikiamos paskolos bankams, susiduriantiems su likvidumo problemomis. Šį ir kitus sumanymus sutrukdė okupacija [1, p.138]. 4.3 Valiutinės operacijos Valiutinės operacijos-tai prekyba valiutinėmis vertybėmis, kurioms priklauso taurieji metalai, užsienio valiuta ir jomis išreikštos mokėjimo priemonės. Lietuvos banko valiutinių operacijų pirminis tikslas buvo lito kurso reguliavimas, jo pastovumo palaikymas, o ne kuo didesnės pajamos. Pradinė aukso atsargų suma (3 mln.rb) buvo gauta iš Sovietų Rusijos 1920m. liepos 12d. taikos sutartimi,o valiuta-už JAV dolerius parduodant Lietuvos banko akcijas. Didumą aukso Lietuvos bankas deponavo užsienyje: 1922m. gruodžio 22-27d.-Šveicarijos nacionaliniame banke, o 1923m. birželio 15d.-Danijos nacionaliniame banke. Aukso fondas buvo papildomas siekiant garantuoti banknotų padengimo juo reikalavimą, o ketviretąjį dešimtmetį-ir siekiant turėti patikimų likvidžių aktyvų. Aukso fondas buvo papildomas jį perkant užsienyje ir krašte [žr.2lentelę][1, p.141]. Be lydinių ir monetų Lietuvos bankas 1928m. už 6,1mln. Lt nupirko JAV banko aukso sertifikatų.1932m. gegužės 23d. turėtus sertifikatus pardavė JAV federaliniam rezervų bankui iškeisti į auksą, nes jų apyvarta buvo uždrausta. Lietuvos auksas buvo deponuotas Anglijos, Danijos, JAV, Švedijos ir Šveicarijos nacionaliniuose bankuose bei privačiuose bankuose. 1940m. vasarą Lietuvos banko auksas buvo laikomas JAV, Aglijos, Prancūzijos, Švedijos bankuose bei Tarptautiniame atsiskaitymų banke. Taigi auksas buvo gana tolygiai paskirstytas ir laikytas didžiosiose valstybėse kaip saugiosiose. Tai įrodymas, kad Lietuva rūpinosi aukso saugumu. Banko veiklos pobūdis reikalavo tam tikrą dalį aukso laikyti savo kasoje. Iki 1928m. kasoje būdavo apie 1mln. Lt aukso, vėlesniais metais-100tūkst. Lt. Nuo 1931m., įvedus aukso luitų standartą, kasoje aukso buvo laikoma daugiau(apie1-2,5mln. Lt), kad galėtų užtikrinti litų keitimą į auksą [1,p.145]. Trumpą laiką (iki 1926m.) Lietuvos bankas kaupė ir sidabro atsargas. Lietuvos banko aukso ir valiutos atsargų vadybos politika labai priklausė nuo banknotų emisijos politikos bei nuo valiutinės padėties užsienio rinkose. Nuo 1925m. bankas, pradėjęs ir priverstinai, ir sąmoningai pamažu liberalizuoti pinigų emisiją, ėmė keisti valiutos vadybos politiką didindamas valiutos komponentą, duodantį pajamų [žr. 2pav.]. Tokios politikos laikytasi iki 1930m. Nuo tada aukso dalis pradėjo vėl didėti. Valiutos atsargos „ suauksėjo“ dėl daugumos valiutųnuvertinimo ir jų judėjimo suvaržymo, tapsmo uždaromis. Žinoma, dėl to sumažėjo valiutinė rizika, bet kartu sumažėjo ir pajamos, gaunamos už valiutos avuarus [1,p.150]. 2lentelė. Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos fondo struktūra 1922-1939(metų pabaigoje) (procentais) Straipsniai Metai 1922 1923 1924 1925 1926 1927 1928 1929 1930 1931 Auksas 45,8 30,2 37,4 61,1 47,0 38,6 44,0 30,9 31,3 60,2 Užsienio valiuta 54,2 69,8 62,6 38,9 53,0 61,4 56,0 69,1 68,7 39,8 2lentelės tęsinys Straipsniai Metai 1932 1933 1934 1935 1936 1937 1938 1939 Auksas 75,5 77,2 86,1 78,5 94,7 97,7 93,0 89,0 Užsienio valiuta 24,5 22,8 13,9 21,5 5,3 2,3 7,0 11,0 Šaltinis: Terleckas, V. Lietuvos bankas 1922-1943 metais. Vilnius: Lietuvos banko spaustuvė, 1997, p.149   užsienio valiuta   auksas 2pav. Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos fondo struktūra 1922-1940(metų pabaigoje) (procentais) Šaltinis: Terleckas, V. Lietuvos bankas 1922-1943 metais. Vilnius: Lietuvos banko spaustuvė, 1997, p.148 Lietuvos bankas, be aukso fondo reguliavimo, kaip emisijos politikos priemonę naudojo prekybos užsienio valiutomis operacijas. Prekiaudamas valiutomis bankas reguliavo jų paklausą ir pasiūlą bei kursus, tenkino būtino importo apmokėjimo poreikius. Iki 1935m. spalio 1d. valiuta prekiavo Kauno birža ir Lietuvos bankas, o vėliau tik Lietuvos bankas. Taip atsitiko, nes Lietuvos valdžia pagaliau ryžosi įvesti valiutų kontrolę, suvaržiusią užsienio valiutos ir lito judėjimą per sieną. Įvedus valiutų kontrolę, pagerėjo užsienio prekybos balansas ir didėjo Lietuvos banko valiutos fondas, pasitaisė visi valiutinės padėties parametrai. Valiutos atsargas Lietuvos bankas buvo pakankamai diversifikavęs, t.y. jas laikė daugelyje centrinių bankų skirtingomis valiutomis. Nuo 1935 m. Lietuvos bankas pradėjo kliringų atsiskaitymus su kai kuriomis valstybėmis. Pirmoji kliringo sutartis pasirašyta tais pačiais metais su Latvija, 1936 m. – su Vokietija ir Italija, 1937 m. – su Vengrija ir Graikija, o 1938 m. – su Suomija. Atsiskaitymai su šiomis šalimis buvo vykdomi Lietuvos banke: iš pradžių jie sudarė apie 30, o 1939 m. – apie 40% Lietuvos užsienio prekybos. 4.4 Kitos operacijos Lietuvos bankas įstatymo buvo įpareigotas atlikti valstybės iždo ir valstybės taupomųjų kasų operacijas, todėl jis nemokamai turėjo dirbti didžiulį mokesčių priėmimo ir gautų pinigų pervedimo darbą. Pardavinėjo žyminius ženklus, vekselių blankus, teatro bilietus, pasų blankus, benderoles. Priiminėjo valstybės indėlius ir brangenybes. Atliko visas operacijas su valstybės vertybiniais popieriais ir jų kuponais [1, p.167]. Svarbią poziciją Lietuvos banko pasyve užėmė indėliai. Visą laiką tarp indėlių dominavo einamosios sąskaitos. Tokią indėlių struktūrą nulėmė: 1)mažos Lietuvos banko mokamos palūkanos indėlininkams ir 2)iždo operacijų atlikimas. Bankas rėmėsi principu- nekonkuruoti su kitais bankasi dėl indėlių, kadangi jie jam buvo nereikšmingi kaip kredito ištekliai, nes šiuos kūrė pats. Einamųjų sąskaitų laikymas Lietuvos banke nulėmė jų panaudojimą mokėjimams, t.y. atsiskaitymų operacijų atlikimą. Bankas atliko inkaso, pervedimų (perlaidų), akredityvų operacijas, teikdavo garantijas, akceptuodavo komercinius dokumentus. Be to, Lietuvos bankas nuomojo seifus, už jų nuomą imdamas 15-75Lt nuompinigių [1,p.172]. Iš 3 lentelės ir 3 paveikslo matoma kokias pozicijas tarp kredito įmonių užėmė Lietuvos bankas. Pagal tai galima spręsti, kad net pagal veiklos mastą Lietuvos bankas buvo tapęs pagrindiniu Respublikos banku, kredito reguliatoriumi. 3 lentelė. Lietuvos banko vieta kredito sistemoje (metų pabaigoje) (procentais) Rodikliai Metai 1924 1925 1926 1927 1928 1929 1930 1931 1932 1933 1934 1935 1936 1937 1938 1939 Paskolos 33,8 39,3 37,2 39,7 34,3 29,6 27,5 29,0 26,1 23,8 27,1 28,3 26,9 27,0 26,2 33,8 Indėliai 32,5 27,1 40,9 50,3 46,2 44,8 39,1 36,3 29,1 31,8 35,5 27,9 36,9 33,8 22,9 31,1 Nuosavas kapitalas 13,0 13,1 13,1 13,3 13,4 13,2 13,0 13,0 12,9 12,7 12,7 12,9 12,9 12,9 12,7 12,4 Balansas 44,7 42,2 45,0 51,0 45,8 44,7 42,7 37,9 34,3 32,0 34,0 32,0 36,9 36,3 33,3 39,9 Šaltinis: Terleckas, V. Lietuvos bankas 1922-1943 metais. Vilnius: Lietuvos banko spaustuvė, 1997, p.185 3pav. Lietuvos banko vieta kredito sistemoje (metų pabaigoje) Šaltinis: Terleckas, V. Lietuvos bankas 1922-1943 metais. Vilnius: Lietuvos banko spaustuvė, 1997, p.186 1930 m. Lietuvos bankas palaikė korespondentinius ryšius su 75 dideliais užsienio bankais. Tai padėjo greitai atlikti mokėjimus bet kuriame pasaulio krašte. 1931 m. Lietuvos bankas tapo Tarptautinių atsiskaitymų banko akcininku. Lietuvos banko likvidavimas 1940 m. liepos 26 d. priimtas Bankų nacionalizavimo įstatymas ir rugpjūčio 6 d. nacionalizuoti visi bankai. Po Lietuvos aneksijos Lietuvos bankas 1940 m. spalio 10 d. buvo reorganizuotas į TSRS valstybinio banko Lietuvos Respublikos kontorą. Nuo 1941 m. kovo 25 d. litų apyvarta buvo uždrausta [2]. IŠVADOS *Nors Lietuva neturėjo patirties, emisijos banką įkūrė ir pinigus stabilizavo savo jėgomis be užsienio finansinės ir techninės paramos. *Lietuvos bankas atliko pinigų emisijos, valstybės kasininko, aukso ir užsienio valiutos fondo vadybos, komercines funkcijas. *Pastovus lito kursas buvo didelis laimėjimas, nes tai sudarė sąlygas kreditui atsigauti, skatino taupymą ir kartu didino bankų kredito išteklius, jų galimybes kredituoti ūkį. Tai buvo ypač svarbu, nes Lietuva to laikmečio sąlygomis galėjo remtis tik vidaus ištekliais, pirmiausia kreditu. *Lietuvos bankas aktyviai naudojo kredito politiką, kurią keitė pagal atitinkamo momento ūkio padėtį ir sąlygas, nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios kredito plėtrą labiau derino su ūkio poreikiais. *Bankas buvo filialinio pobūdžio, savo skyrius turėjo visuose apskričių centruose. *Bankas plėtė bendradarbiavimą su užsienio centriniais bankais ir intensyvino korespondentinius ryšius su jais. Jie laidavo normalius atsiskaitymus su visais kraštais. *Sekdamas kitų valstybių pavyzdžiu ir siekdamas padėti skolininkams, Lietuvos bankas pradėjo mažinti diskonto normą bei aktyviai ją naudoti kreditui reguliuoti. *Aktyviai naudojo valiutų vadybą, kurios svarbiausias tikslas buvo aukso ir užsienio valiutos fondo saugumas. Lietuvos bankas valiutinėmis operacijomis reguliavo valiutų paklausą ir pasiūlą, lito kursą, padėjo sumažinti kursų maržą. *Lietuvos bankas atlikinėjo ir kitas komerciniams bankams įprastas operacijas. *Pagaliau Lietuvos bankas daug prisidėjo prie bankinės infrastruktūros sukūrimo, kvalifikuotų ir sąžiningų bankininkystės specialistų rengimo. Ilgainiui Lietuvos bankas pasiekė centrinio banko statusą šiandienos prasme, nors pinigų politikai įgyvendinti naudojo mažiau priemonių, nes egzistavo aukso standartas ir buvo neišplėtota finansų rinka. Naudota literatūra: 1. Terleckas, V. Lietuvos bankas 1922-1943 metais. Vilnius: Lietuvos banko spaustuvė, 1997, 263p. 2. Terleckas, V.; Čepienė, I. Lietuvos banko sukūrimas 1922-1923m. Pinigų studijos, 1997, Nr. 2, p. 21-27. 3. Lietuvos banko istorija. Lietuvos banko internetinis puslapis. [žiūrėta 2009-03-17]. Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!