Lietuvos architektūra

 Architektūra - materialiosios aplinkos ir emocijų formavimo menas – yra kartu epochų atspindys ir epochų realybė.
Lietuvos architektūra ilgame ir duobėtame istorijos vieškelyje išgyveno daug raidos etapų. Neatskiriamai susijusi su socialiniais procesais, tautos likimu, atiduodama laikui, karams, gaisrams milžinišką negrąžinamą duoklę, ji kito kiekybiškai ir kokybiškai, nepaisant visų negandų, paliko neišdildomų pėdsakų, didelių ir savitų vertybių.
Lietuvos materialinės ir dvasinės kultūros savitumą ilgą laiką, iki pat XV amžiaus, be kitų veiksnių, lėmė pagonybės ideologija ir nuožmūs karai.
Po oficialaus pagoniškosios ideologijos panaikinimo ir Žalgirio pergalės prieš Kryžiuočių ordiną Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė stiprino politinius ir kultūrinius ryšius su Rytų ir Vakarų Europos šalimis, plėtė prekybą, amatus, ugdė miestus, teikdama jiems kai kurias vakarietiškojo pavyzdžio teises ir privilegijas, statė, prisitaikydama prie vietinių sąlygų ir turimų medžiagų, vis naujos paskirties bei stiliaus visuomeninius pastatus – rotušes, bažnyčias, vienuolynus, rezidencines pilis.
Visi šie didžiuliai poslinkiai iškėlė Lietuvos statybos meną į žymias aukštumas ir sugretino jį su daugelio kitų šalių menu.
Archeologijos duomenų apie pirmąsias laikinas stovyklas ir būstus Lietuvoje nėra daug. Rasta tik pavienių statinių liekanų, pagal kurias galima apibūdinti statybines medžiagas, iš dalies statinių konstrukcijas, plano struktūrą ir tūrius.
Vėlyvojo paleolito laikotarpiu (XI-IX tūkst. pr. m. e.) medžiotojai savo laikinas, dažnai keičiamas, primityvias stovyklas statėsi pietinės Lietuvos smėlėtose upių ir ežerų pakrantėse. Manoma, jog tuo metu į šias ir gretimas teritorijas iš karto atsikėlė keleto kultūrų atstovų.
Mezolite (VIII-IV tūkst. pr. m. e.) stovyklos kurtos grupėmis ir jau ne tik pietinėse, bet ir vidurinėse bei vakarinėse vietovėse, prie Nemuno žemupio ir vidupio, prie Merkio, Neries ir kitų intakų.
Neolito laikotarpiu (IV-II tūkst. pr. m. e.) gyvenviečių buvo įkurta Kuršių Nerijoje, Nemuno, Neries, Ūlos, Katros ir Šventosios, taip pat ežerų pakrantėse. Plintant gyvulininkystei ir kaplinei žemdirbystei, gyvenvietės tapo pastovesnės. Imta statyti pastovesnius antžeminius nesudėtingo plano ovalius, apskritus ir keturkampius būstus su atvirais, iš akmenų sukrautais židiniais.
Gyvenviečių statyba dar labiau išplito žalvarinio...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!