Lietuvių tarmės ir jų skirstymas. Gimtoji tarmė

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Vis labiau įsigalint bendrinei kalbai, dažniausiai tik kaimuose ir vienkiemiuose tegalima išgirsti senesniuosius žmones tarmiškai šnekant. Kad šie kalbos turtai nepražūtų, tarmės yra tiriamos, leidžiami tarmių aprašai ir žodynai, o šio darbo tikslas - susipažinti su lietuvių kalbos tarmėmis, jas aptarti bei pristatyti savo bendramoksliams universitete.
Tarmė (arba dialektas) – kurios nors kalbos rūšis, vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje. Ja kalbančių žmonių skaičius ir teritorijos plotas gali būti įvairūs, todėl didesnėje teritorijoje paplitusi tarmė gali turėti daugybę patarmių, kurios, savo ruožtu, gali dalytis į dar siauresniuose plotuose vartojamas šnektas ir t. t.
Tarmė yra visavertė kalbinio bendravimo (žodinio arba rašytinio) sistema, turinti savo žodyną ir gramatiką.
Apie lietuvių tarmių skirtybes šiek tiek žinių pateikia jau pirmųjų lotyniškųjų lietuvių kalbos gramatikų autoriai. Danielius Kleinas (1653) tarmes skyrė pagal nevienodą senovinių *tj, *dj tarimą (tie źodei, tiems saldiems źodems vietoj tie źodźei, tiems saldiems źodźems), dvigarsių an, en atliepimą (dungaus ‘dangaus’), žodžio pradžios balsį e (atait ‘ateiti’,atais ‘ateis’) ir pan. Kristupas Sapūnas (1673) pirmasis užsiminė apie dzūkavimą – senovinių *tj, *dj junginių virtimą minkštaisiais priebalsiais c’, dz vietoj kitų aukštaičių tariamų č’, dž’. Skiriamieji aukštaičių ir žemaičių tarmių požymiai nurodyti Augusto Šleicherio gramatikoje (Schleicher 1856) – pirmiausia tai nevienodi senovinių *tj, *dj junginių atitikmenys, dvibalsių uo ir ie atliepiniai, nevienodas balsio o tarimas.
Lietuvoje pirmasis dėmesį į tarmes atkreipė Jonas Juška. Autorius nusakė kelių lygmenų skiriamuosius požymius: 1) fonetikos („par gaudimą arba iszkałbą“), 2) morfologijos („par grammatiszkas pormas“) ir 3) leksikos („par żodż'us“). Tuo jis lenkia A. Šleicherį ir Frydrichą Kuršaitį. Pabrėžęs, kad „patїs ukininkaj Lёtuvos junt ivajrumą savo kałbos nu...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!