Lietuviškos spausdintinės knygos atsiradimas

1 Kaip Lietuvišką knygą veikė valstybinė ideologija? ..............................................3 1.2 Pradinis knygų leidybos etapas................................................................................3 1.3 Išryškėję leidybai būdingi autorinio atlyginimo, tiražų, spaudos kontrolės bruožai............................................................................................................................4 1.4 Leidinių tiražai..........................................................................................................4 1.5 Cenzūra.....................................................................................................................4 2. Martynas Mažvydas........................................................................................................5 2.1 Katekizmo idėja........................................................................................................5 2.2 Katekizmo atsiradimas Prūsijoje..............................................................................6 2.3 Katekizmo dalys.......................................................................................................6 2.4 Martyno Mažvydo autorystė.....................................................................................7 2.5 Katekizmo svarba....................................................................................................7 2.6 Katekizmo egzemplioriai.........................................................................................8 3. Mikalojus Daukša...........................................................................................................8 3.1 išsilavinimas ir pažiūros............................................................................................9 3.2 Istorinės aplinkybės, padėjusios Daukšai išlaikyti ir stiprinti meilę lietuvių kalbai…....................................................................................................................9 3.3 Mikalojaus Daukšos – ,, Katekizmas arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“.................................................................................................................10 3.4 Žymiausias Daukšos darbas – „Postilė...................................................................11 4. Išvados..........................................................................................................................12 5. Šaltiniai.........................................................................................................................13 1.Įvadas Lietuviškosios knygos kelias iki baudžiavos panaikinimo buvo ilgas ir sudėtingas. Svarbiausius lietuviškosios knygos leidybos ypatumus lėmė jos nesavarankiškumas, visiškas priklausymas nuo vokiečių luominės visuomenės valdančiųjų sluoksnių dvasinės, kultūrinės, socialinės ir ekonominės politikos. Lietuviškąjai spaudai daug įtakos darė leidybos versle konkurencijos neturinti vokiečių knygininkystė. Taip pat knygų leidyba buvo ypač silpna iki XVIII amžiaus pradžios dėl Prūsijos kunigaikštystės ekonominio atsilikimo ir gyventojų žemo raštingumo lygio. Sustiprėjus ūkinei padėčiai ir įsigalint Švietimo epochos pasaulėžiūrai, lietuviškųjų knygų leidyba ėmė sparčiai augti. Iš viso 1547–1807 metais Mažoji Lietuva davė 330 knygų ir smulkiųjų spaudinių lietuvių kalba ir pagal šį rodiklį ji net 1,3 karto aplenkė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri turėjo valstybinį savarankiškumą, didesnius materialinius ir intelektinius išteklius. 1.1 Kaip Lietuvišką knygą veikė valstybinė ideologija? Mažosios Lietuvos lietuviškosios knygos leidybą palankiai veikė protestantizmo pagrindu kuriama valstybinė ideologija, nuolatinis valdančiųjų sluoksnių siekimas daryti po- veikį kaimyniniams kraštams. Baudžiavinei visuomenei būdinga dvasinio gyvenimo centralizacija stiprino spaudos kontrolę, kita vertus, ir valstybės atsakomybę už jos kokybę. Dėl lietuvių gyventojų kultūrinio savarankiškumo ir tvirtesnio materialinio pagrindo stokos lietuviškosios knygos leidyba neįstengė patenkinti visų visuomenės poreikių turėti leidinių gimtąja kalba. Liko nepaskelbta nemaža dalis spaudai parengtų darbų, ypač didelio poveikio galėjusių turėti lie- tuvių filologijos veikalų – žodynų ir gramatikų, nors leidyboje ir buvo įsigalėjusi kolektyvinės atsakomybės nuostata, padėjusi pagrindus kvalifikuotam spaudai teikiamų rankraščių aprobavimui, ir tai spartino lietuvių kalbos norminimo darbą, to nepakako. 1.2 Pradinis knygų leidybos etapas Pradiniame knygų leidybos etape vyravo Prūsijos kunigaikštiškoji valdžia ir jos vykdomosios institucijos. Materialiai remdama lietuviškąją spaudą, monarchinė valdžia siekė palaikyti gyvybiškai svarbias jaunos valstybės funkcijas. Pastangos buvo nukreiptos palaikyti dvasinį gyvenimą, todėl tarp valdžios leidinių vyravo religinė knyga ir spaudiniai. Keičiantis visuomeniniams santykiams ir stiprėjant konkurencija grindžiamai rinkai, leidyboje įsigalėjo knygų įmonės ir įstaigos – spaustuvės, knygynai ir knygrišyklos, kurios veikė komercijos pagrindu. Joms teko didesnė ir svarbiausia lietuviškųjų leidinių dalis. Tačiau knygų įmonės ir įstaigos, priklausančios vien vokiečių verslo atstovams, stokojo dėmesio ir suin- teresuotumo nuosekliu lietuvių kultūros būklės gerinimu. Komerciniai leidybos tikslai knygos įmonių ir įstaigų savininkus vertė orientuotis daugiausia į Bažnyčios ir valdžios palaikomą religinę literatūrą. 1.3 Išryškėję leidybai būdingi autorinio atlyginimo, tiražų, spaudos kontrolės bruožai. Raštijos darbuotojams autorinis atlyginimas buvo mokamas epizodiškai, nesivadovaujant ko- kiomis nors tvirtai nustatytomis taisyklėmis. Leidėjai mokėjo ne už kūrinį, o už autoriaus fizinį darbą. Gana dažnai jiems buvo atsilygina- ma natūra: maisto produktais, manufaktūros gaminiais, galvijų pašaru. Tuo buvo siekiama tik palaikyti būtiniausias pavienių raštijos kūrėjų buities ir veiklos sąlygas. 1.4 Leidinių tiražai Leidinių tiražus lėmė visuomenės raštingumo lygis ir knygų paskir- tis. Pirmieji lietuviški leidiniai, adresuoti negausiems, ribotų galimybių ir interesų skaitytojams, ėjo vidutiniškai 200–300 egz. tiražu. Tokio kie- kio visiškai pakako Bažnyčios ir mokyklų poreikiams tenkinti. Išaugus pradinio ugdymo mokyklų skaičiui ir paplitus visuotiniam raštingumui, knygų tiražai pradėjo diferencijuotis. Mažiausiu tiražu (200–300 egz.) ėjo riboto vartojimo leidiniai (agendos, valdžios paliepimai kaimų ir miestelių gyventojams), vidutiniu (1000 egz.) – tikybos praktikai rei- kalinga literatūra (maldaknygės, giesmynai, Biblijos tekstai), didžiausiu (siekiančiu iki 4000 egz.) – universalios paskirties knygos (elemento- riai, katekizmai, praktiniai vadovai). Pãstarosios tiražų dydžiu prilygo LDK lietuviškosioms ir kitų artimesnių tautų knygoms. 1.5 Cenzūra Knygų cenzūra, kaip ir kitose tos epochos šalyse, Mažojoje Lietu- voje rėmėsi dvasinio gyvenimo bažnytine kontrole. Prūsijos valdovai spaudos priežiūrą pavedė Karaliaučiaus universiteto teologams. Kei- čiantis gyvenimo sąlygoms ir dėl Švietimo poveikio demokratėjant vi- suomeninei minčiai, cenzūra sušvelnėjo. Tačiau lietuviškai knygai šie pokyčiai lemiamos įtakos neturėjo, nes pagrindinei raštijos darbuotojų daliai – dvasininkams – buvo taikomos atskiros kūrybinės veiklos prie- žiūros taisyklės. Bažnytinės cenzūros nebūtų galėję įveikti ir Kristijono Donelaičio „Metai“, pasižymintys aštriais socialiniais motyvais ir so- driais liaudiškos buities vaizdais. Lietuviškoji knyga, apimanti beveik vien religijos turinio ir normatyvinio, reguliuojamojo pobūdžio val- džios leidinius, smarkių susikirtimų su cenzūra neturėjo. 2. Martynas Mažvydas XVI a. Europoje pradėjus plisti reformacijos judėjimui, siekusiam reformuoti katalikybę, susidarė sąlygos rašytinei lietuvių kalbai atsirasti. Reformacijos judėjimas skatino kiekvieną žmogų nagrinėti Šventąjį Raštą, šviestis ir atsigręžti į gimtąją kalbą. To meto katalikiškoje Lietuvoje kalbinė situacija rašytinei gimtajai kalbai nebuvo palanki: išsilavinusių žmonių rašo kalba buvo lotynų, šnekamoji – lenkų, todėl šviesuoliai, užsibrėžę parašyti pirmąsias lietuviškas knygas turėjo vykti į protestantišką kraštą – Prūsijos kunigaikštystę. Žmogus savarankiškai, be tarpininko kunigo, negalėjo skaityti Šventojo Rašto ir suprasti tikėjimo tiesų, tam prieštaravo katalikybė, o protestantizmas skatino žmones savarankiškai studijuoti Šventąjį Raštą. 2.1 Katekizmo idėja Žmogus kuris ryžosi imtis drąsiu veiksmų, buvo Martynas Mažvydas XVI a. rašytojas, „Katekizmo“ autorius. Gimęs apie 1510m. Didžiojoje Lietuvoje, kaip spėja profesorius Zigmas Zinkevičius, dabartiniame Šilutės rajone, miestiečių šeimoje. Gimtoji tarmė – pietų žemaičių. (taip manoma pagal rašymo tarmę). Kaip pavyzdžiui ,, Katekizme ‘‘ parašytuose žodžiuose, tokiuose kaip: bralei, žadis, tus – tuos, ūkiūsu – ūkiuose, mani – mane, imkiat, skaitykiat, permanykiat, neužtrukiat, laikykiat – žemaitiškoji liepiamoji nuosaka.) Nėra žinoma ir aišku, kur Mažvydas mokėsi LDK, tačiau žinoma, kad jis nebuvo kilmingas. M. Mažvydas buvo įsitraukęs į reformacijos judėjimą, todėl Lietuvoje buvo persekiojamas. 1546m. Prūsijos kunigaikštis parašė laišką Martynui Mažvydui – kvietimą atvykti į Karaliaučių mokytis. Kaip mokytas asmuo Mažvydas ten įstojo į liuteronišką universitetą. Lankydamasis Vilniuje kunigaikštis Albrechtas buvo prašęs surasti keletą išsimokslinusių ir gerai lietuviškai kalbančių jaunuolių (eruditų), kurie galėtų dirbti pastoriais Prūsų Lietuvoje. Martynas Mažvydas buvo pasiūlytas į tą vietą. Net laiškuose, kuriuos kunigaikštis rašydavo Martynui, jį vadindavo eruditu. Būtent padedamas Albrechto, Martynas Mažvydas išleido pirmąją lietuvišką knygą. Yra likę trylika lotynu kalba rašytų Mažvydo laiškų. Iš jų sužinome, koks buvo Martyno Mažvydo charakteris ir jo siekiai. Galime matyti, kaip atsiskleidžia Martyno Mažvydo renesansiškoji asmenybė. Mažvydas kunigų darbą suprato kaip pašaukimą ir jautėsi atsakingas tiek Dievui, tiek Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. Ta atsakomybė ir leido dirbti sunkų parapijiečių (pagonių lietuvių) švietimo darbą. Karaliaučiuje Mažvydas parengė pirmas šešias knygas lietuvių kalba. Pirmoji knyga – ,, Katekizmas‘‘ – pasirodė 1547m. taigi tuos metus galime laikyti lietuvių tautinės kultūros pradžia. Knygelę išleido Karaliaučiaus spaustuvininkas vokietis Johanas Veinreichas. Be ,, Katekizmo‘‘ išėjo ,, Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino‘‘ (1549) ir ,, Forma krikštymo‘‘ (1559). Kitos trys knygos ,, Giesmės krikščioniškos‘‘ (pirmoji dalis išėjo 1566m., antroji 1570) ir ,, Parafrazis’’(1589), išėjo po Mažvydo mirties (jų leidimu rūpinosi jo pusbrolis ir bendradarbis Baltramiejus Vilentas). 2.2 Katekizmo atsiradimas Prūsijoje Reformacija subrandino protestantų tikėjimą – oficialią Prūsijos religiją, o LDK klestėjo katalikybė. Protestantai skatino bažnyčioje vartoti tautines kalbas. Taip pat LDK protestantai buvo persekiojami, o Mažojoje Lietuvoje jie būdavo pasitinkami. Dėl šių priežasčių pirmoji Lietuviška knyga pasirodė ne LDK, o Mažojoje Lietuvoje. 2.3 Katekizmo dalys Katekizmą sudaro šešios dalys. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei“, Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Friedricho Staphylo lotyniška pratarmė „Malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“, M. Mažvydo eiliuota pasaulietinio pobūdžio lietuviška prakalba „Knygeles pačias byla lietuvinykump ir žemaičiump“, trumpas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, 5 dalių evangelikų liuteronų katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai) bei 11 giesmių rinkinėlis „Pradestyse giesmes šventas“ su gaidomis. Pati svarbiausia ,, Katekizmo‘‘ dalis – lietuviška pratarmė (pirmasis lietuviškas eilėraštis). Kuriame galime rasti yra litočių (sumažinimų), personifikacijų, tiesioginės kalbos, retorinių figūrų ir pagoniškų būtybių (faktas, liudijantys, kad dar XVI a. buvo gyva pagonybė). Svarbiausia prakalbos mintis yra skatinti protestantizmą, nes jis gali pasitarnauti tautai, nes, anot Mažvydo, žmogaus, siekiančio protestantizmo, siela bus išganyta, jos lauks ramus ir geras pomirtinis gyvenimas. yra minima, kad visi lietuviai supratę ir priėmę protestantizmą bus Dievo apdovanoti palaiminimu visose srityse. Knygoje yra skatinama apleisti visas pagoniškąsias tradicijas, nes, anot autoriaus, jos yra visiškas pramanymas, o Dievas vienintėlis – kuo vertėtų tikėti. Prakalbos adresatas – Karaliaučius ir LDK. Knygos skyrimas LDK leidžia manyti, kad ,,Katekizmo ‘‘ autorius tikėjosi abi Lietuvas, ir Didžiąją ir Mažąja sujungti protestantišku tikėjimu ir lietuvišku rašytiniu žodžiu. Knygelės pačios byla lietuvinykump ir žemaičiump“. Tai yra ir pirmasis spausdintas originalus lietuviškas eilėraštis, kuris prasideda: Bralei seseris, imkiet mani ir skaitikiet Ir tatai skaitidami permanikiet. Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit Ir tatai skaitydami permanykit. Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti. Regėti to norėjo savo akimis, Taip ir išgirsti savo ausimis. Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo, Nūn šitai visa jūsump atėjo. Veizdėkit ir dabokitėsi, žmones visos, Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos.1 2.4 Martyno Mažvydo autorystė Šis pirmasis lietuviškas eilėraštis, sukurtas sintaksine intonacine eilėdara, kuri pagrįsta panašia sakinių sandara, intonacija, jo 3–19 eilutėse akrostichu įrašyta M. Mažvydo vardas ir pavardė, tai pirmasis žinomas originalus eilėraštis lietuvių kalba, neginčijama nuoroda į Martyno Mažvydo autorystę ir pirmas akrostichas lietuvių raštijoje, kuris buvo pastebėtas tik XX a. viduryje. 2.5 Katekizmo svarba Mažvydo knyga „Katekizmas“ yra viena iš svarbiausių lietuvių literatūros ir leidybos istorijoje. Tai buvo pirmoji lietuviška knyga. Ši knyga, kaip ir daugelis pirmųjų knygų, buvo religinio turinio. Tačiau knygoje buvo parašytas ir pirmasis elementorius, pirmoji abėcėlė ir pirmieji skaitymo pratimai. M. Mažvydas siekė, kad žmonės pradėtų skaityti, rašyti lietuviškai, taip pat skleidė reformacines idėjas. 2.6 Katekizmo egzemplioriai Nedidelio formato, kukli 79 puslapių knygelė, kurioje vyrauja gotikinis (švabacho) šriftas, o lotyniška dedikacija ir lotyniška prakalba atspausdintos lotynišku šriftu (antikva) buvo išspausdinta vos 200-300 egzempliorių tiražu. Todėl, dauguma knygų tekdavo tik aukštesniems visuomenėms atstovams. Nemaža tiražo dalis liko neparduota: pirmoji lietuviška knyga patekdavo į aukcionus XVII a. pabaigoje ir XVIII a. Taip atsitiko dėl to, jog nebuvo daug lietuviškų protestantų parapijų, be to, netrukus išėjo tikinčiųjų poreikius geriau atitinkantis M. Liuterio  mažasis katekizmas – ,, Enchiridionas“. B. Vilento  išverstas į lietuvių kalbą. Iki šių dienų išliko du pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriai. Vienas saugomas Vilniaus Universiteto bibliotekoje, kitas – Torunės universitete, Lenkijoje. Taip pat, Vilniaus universiteto bibliotekoje yra saugomas ir Martyno Mažvydo autografas, pripažintas nacionalinės vertės objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ registrą. Kasmet balandžio 1 d., švenčiant Vilniaus universiteto gimtadienį, biblioteka kviečia visus pamatyti pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo ,, Katekizmo‘‘. Šįmet 450 metų sukaktį mininti VU biblioteka dėl pasaulyje susiklosčiusios padėties unikalų leidinį kviečia apžiūrėti virtualiai, apsilankius: https://kolekcijos.biblioteka.vu.lt/islandora/object/atmintis:VUB01_000408215#I 3. Mikalojus Daukša Mikalojus Daukša – ne eilinis, o didelis žmogus, ne vienu atžvilgiu pranokęs savo epochą. Gimęs ir augęs toli nuo kultūros centrų, neturėdamas reikiamų išteklių, jis norėjo ir siekė didžių dalykų. Žinojimo troškimas, gabumai, platūs užmojai, veržlumas, atkaklus atsidėjimas svarbiam visuomeniniam uždaviniui ir nepalaužiama energija jį vykdant – štai kas būdingiausia Daukšos asmenybei ir sieja jį su geriausiais Renesanso žmonėmis. Būsimasis rašytojas pirmiausiai siekė šviesos, mokslo. Dėl jo daug ko atsižadėjo ir daug paaukojo. 3.1 išsilavinimas ir pažiūros Iš amžininkų Lietuvoje Daukša išsiskyrė išsilavinimu, mokytumu, akiračio platumu. Šiuo atžvilgiu labiau perprasti jo asmenybę padeda žinutė apie biblioteką. 1579m. Žemaičių vyskupijos vizitacijos aprašyme Tarkvinijus Pekulas – apsilankęs Krakėsė, Daukšos klebonijoje pažymėjo, kad joje yra ,,daugybė į vairių mokslo sričių knygų‘‘. Daukšos biblioteka, buvo viena didžiausių XVI a. Lietuvoje. Šis nors ir labai trumpas apibūdinimas daug pasako apie Daukšą, ypač jei turėsime galvoje, kad knyga XVIa. Viduryje buvo dar gana retas ir brangus dalykas. Žinios apie biblioteką rodo, kad Daukša buvo ne tik humanistas, bet ir Renesanso žmogus, siekęs universalumo, troškęs kiek galima praplėsti akiratį, savo interesais toli prašokęs siaurus aplinkos dvasininkų interesus. Daukšos pasaulėžiūra, be abejo, buvo idealistinė religinė, bet ne visai vienalytė. Ją formavo sudėtinga visuomeninė aplinka, įvairios susikertančios įtakos. Tikybiniame XVIa. Chaose Daukša pasirinko katalikybę ir priklausė kontrreformacijos lageriui. Tačiau neabejotinas jam ir gilus gaivių Renesanso idėjų poveikis. Būdamas plataus akiračio ir įžvalgaus proto, mylėdamas savąjį kraštą, suvokdamas kultūrinios jo poreikius ir žalingas politinio ir visuomeninio gyvenimo raidos tendencijas, Daukša ne vienu atžvilgius pajėgė išeiti iš siaurų konfesinių dvasininko pažiūrų ir veiklos rėmų. Dvasininkas neužgožė jame žmogaus, piliečio ir patrioto. 3.2 Istorinės aplinkybės, padėjusios Daukšai išlaikyti ir stiprinti meilę lietuvių kalbai Daukšos vaikystės ir darbo aplinka. Gimtojoji jo kalba buvo lietuvių. Vaikystėje jis kitokios kalbos tikriausiai negirdėjo. Su lenkų kalba susidūrė, turbūt, tik mokydamasis. Todėl jis buvo iš prigimties prisirišęs prie lietuvių kalbos. Su tuo susijęs kitas veiksnys – Daukšos ryšys su liaudimi ir smulkiąja bajorija. Nuo XVI a. vidurio, o ypač po Liublino unijos, viršūniniuose feodalų sluoksniuose ėmė vis labiau įsigalėti lenkų kalba, bet ji ilgą laiką dar liko svetima smulkiajai bajorijai (ypač Žemaičiuose). Smulkieji bajorai buvo labai prisirišę prie savo gimtosios lietuvių kalbos ir XVIa amžiuje ją tebevartojo. Tokia aplinka skatino ir Daukšą, kilusį iš smulkiųjų bajorų, laikytis gimtosios kalbos ir ginti jos teises. Prisidėjo ir trečiasis veiksnys – kova dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos. Vienas aktyviausių tos kovos dalyvių buvo tiesioginis Daukšos viršininkas – Giedraitis. Daukša su Giedraičiu gerai pažino to meto politinė gyvenimą ir suprato, koks pavojus gresia Lietuvai. Daukša norėjo likviduoti pražūtingas Liublino unijos pasekmes. Stambieji feodalai gindami Lietuvos politinį savarankiškumą, tautinių tikslų dažniausiai neturėjo. Tačiau smulkiesiems bajorams, kurie tekalbėjo lietuviškai ir nemokėjo lenkiškai, valstybingumo gynimas savaime siejosi su papročių ir kalbos gynimu. Kova dėl valstybinio savarankiškumo žadino ir tautinį jų sąmoningumą, skatino rūpintis lietuvių kalbos likimu. Tie trys veiksmai sudarė prielaidas išaugti Daukšai kaip kovotojui dėl gimtosios kalbos teisių. Tačiau jį subrandino ir teoriškai apginklavo ketvirtas veiksnys – būtent Renesansas. Renesanso epochoje vyko persilaužimas iš lotynų į tautines kalbas. XVI amžius kaip tik buvo kovos dėl tautinių kalbų ir jų įsigalėjimo Europos literatūroje laikotarpis. 3.3 Mikalojaus Daukšos – ,, Katekizmas arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“ Šis pirmasis lietuviškas katalikų leidinys buvo išspausdintas Vilniuje 1595m. jėzuitų spaustuvėje. Šio katekizmo buvo išspausdintas labai nedidelis egzempliorių skaičius. Vieną katekizmo dalį sudaro ,, Trumpas. Budas Pasisakimo arba Ižpažinimo Nudemiu Drin tu kurie dažnai wartoja tuo Sakramentu‘‘. Ši dalis ypač įdomi tuo, kad joje įdėtos dvi pirmosios žinomos lietuviškos katalikų giesmės: “ MaldaS. Tamosziausizg Aquino”ir “Salve Regina (Sweika Kara- lyezia)”'. Šis katekizmas – pirmoji lietuviška knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tuo metu lietuvių rašomos kalbos sistemoje vyravo bažnytinis stilius, jo kūrimasis rėmėsi religinio turinio raštais. M. Daukšos katekizmas įdomus tuo, kad čia randame nemažai religinės ir su ja susijusių sričių leksikos. Terminų bei naujų žodžių stygius buvo labai didelis, ir Daukša atsidėjęs ieškojo lietuviškų atitikmenų kai kuries dalykams pavadinti buvo duodama po kelis žodžius. Gausūs bei įvairūs leksiniai pararelizmai rodo didžiules autoriaus kūrybines pastangas kuo tiksliausiai, suprantamiausiai ir lietuviškiausiai išversti iš lenkų kalbos Lodesmos Katekizmą ir liaudiška, žodinga kalba padaryti jį prieinamą kuo plačiausiam lietuviškai mokančiajam skaitytojų ratui. Tam tikslui gausiai panaudojami neišsemiami liaudies kalbos leksikos lobiai. Nemaža senų lietuviškų žodžių perprasminama, suteikiant jiems naują religinį turinį. Pavyzdžiui naują prasmė įgyja: dievas, dangus, kaltė, nuodėmė, pragaras, siela, šventas, viešpats ir kiti žodžiai. Tai įgalino Daukšą išvengti nereikalingų skolinių, vartojamų nerūpestingų vertėjų arba pasirodžiusių vėliau, didėjant polonizacijos įtakai per bažnyčią, dvarus ir kitais keliais, žargoniškuose religiniuose raštuose. Taip pat, M. Daukšos katekizmo ypatybė – leksikos turtingumas, pasireiškęs gausia sinonimika, paraleliu įvairių tarmių skirtingų žodžių vartojimu, svetimybių šalinimu, naujadarų kūrimu. Jokiame ankstesniame ir vėliasnemia lietuviškame leidinyje, išskyrus M. Daukšos postilę, nerasime tiek ir tokių būdų sukauptų leksinių pararelizmų. Tai pirmoji iki mūsų laikų išlikusi lietuviška knyga, išspausdinta Lietuvoje Šis vertimas – svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas. 3.4 Žymiausias Daukšos darbas – „Postilė Postilė – skambi, didelio formato knyga, kurios tikslas įveikti protestantizmą Lietuvoje. 1599m. Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje buvo išleistas šis didelės apimties (daugiau nei 642 puslapių) pamokslų rinkinys, žymiausias Daukšos darbas, kuris interpretavo ir komentavo Naujojo Testamento Evangelijas. „Postilė“ taip pat buvo laisvo vertimo, bet pasižymėjo turtinga ir gana raiškia lietuvių kalba. Reikšmingiausias kultūros istorijai originalas parašyta ,, Prakalba į malonųjį skaitytoją‘‘. Jame autorius skelbia nauja požiūrį į gimtąją kalba, laiko ją didžiausia tautos vertybe ir smerkia lenkėjimą. ,, Prakalboje į malonujį skaitytoją‘‘ užsimenama, kad kitos tautos verčia knygas į savo kalbą, ko lietuviai nedaro.,, Postilės‘‘ išvertimas lyg sektinas pavyzdys. Prakalboje nurodyta problema – lietuviai nemyli ir nesaugo savo gimtosios kalbos, vietoj to vartoja svetimąją – lenkų kalbą. ,, Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę […]. Mikalojaus Daukšos ,, Postilės‘‘ lenkiškoje prakalboje girdime viena esminių ir nuolat pabrėžiamų poleminės Daukšos prakalbos kategorijų – įgimti dalykai, prigimtis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!