Lietuva pagal Simoną Daukantą

Lietuva S. Daukanto akimis Simonas Daukantas (1793 – 1864) gyveno laikotarpiu, kai Lietuva buvo prijungta prie Rusijos ir netekusi savarankiškumo. Siekiant atkurti valstybę, buvo svarbu išlaikyti tradicijas, todėl pradėta labai domėtis Lietuvos krašto praeitimi, istorija, kalba. S. Daukantas buvo vienas iš lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojų, rūpinosi literatūrine veikla. Jo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ buvo vienas pirmųjų ir itin reikšmingų lietuviškai parašytų veikalų apie Lietuvos istoriją. S. Daukantas savo „Būde...“ aprašė Lietuvą, praeities pavyzdžiais stengėsi įrodyti, kad valstiečiai, lietuvių tauta buvo pavergta pažeidžiant prigimtines žmogaus teises, kelti lietuvių tautinės savimonės lygį. „Būdo...“ pratarmėje S. Daukantas rašo, kad pasaulyje nieko nėra amžino, viskas ilgainiui kinta, taip pat ir gamta, kalbos. Bet lietuviai, nors Lietuva ir buvo alinama karų, svetimšalių priespaudos, sugebėjo išsaugoti savo „ypatingą <...>, aiškesnę ir skaistesnę už visas šiandien kalbamas“ kalbą. Rašytojo nuomone, lietuvių kalbą, Lietuvos praeitį išsaugojo „mūsų išmintingos kalnėnų (aukštaičių) ir žemaičių motinos“. Jos įskiepijo savo vaikams meilę Lietuvai ir gimtajai kalbai, todėl paprasti žmonės, valstiečiai kalbėjo savo protėvių kalba, nors Lietuva ir buvo lenkinama, rusinama. Dauguma Lietuvos bajorų, deja, pasidavė tai įtakai ir ėmė laikyti lietuvių kalbą „mužikų“ kalba. O S. Daukantas lietuvių kalbą išaukština, laiko ją brangiausiu palikimu ir skatina ja didžiuotis: „galim didžiuotis ir girtis, jog nė viena kalba šiame pasauly nėra taip aiški kaip mūsoji“. Aprašydamas Lietuvos senovės girias, rašytojas jų vaizdus stipriai poetizuoja: „vienu lieknu it jūra niūksojo“, „žmogus ten žingsnio žengti negalėjo“, „joriavo, it vilnys į padebesius mušdamos“. Žmogus, patekęs į tokią girią, jausdavosi nejaukiai, nes ten, anot S. Daukanto, „amžina naktis viešpatavo“, o „pasiklydusiam upeliai ir žvaigždės vadovu tebuvo“. Miškai senovės lietuviams buvo neįžengiami, kėlė nepaprastą pagarbą. S. Daukanto aprašomi senovės lietuviai tam tikru aspektu panašūs į senovės girias. Nes it pats rašytojas palygina medžius ir žmones: „kaip girioje medžius žemus ir stambius regėjo nuo vėtrų ir audrų nepaveikiamus, taip tarė, jog žmonės

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!