Gyvąją gamtą sudaro didžiulė organizmų įvairovė. Net skirtingiausių rūšių atstovai turi tam tikrų bendrų savybių. Visas gyvybės formas vienija jų struktūros vienetas – ląstelė. Ląstelės teorija teigia, kad visi gyvi organizmai sudaryti iš ląstelių. Kai kurie iš jų yra vienaląsčiai, kiti – daugialąsčiai. Todėl visų organizmų (gyvūnų, augalų, grybų, protistų ir bakterijų) savybes galima suprasti tik žinant ląstelių struktūrą ir funkcijas.
Mokslas, visapusiškai nagrinėjantis ląstelės veiklą, vadinamas ląstelės biologija. Ši biologijos šaka aiškina gyvybės reiškinius, remdamasi biochemijos ir molekulinės biologijos mokslu apie ląstelę sudarančių molekulių savybes ir jų sąveiką. Ši sąveika lemia sudėtingesnių ląstelės vidaus struktūrų sandarą. Ląstelių morfologijos ir veiklos ypatybes, jų gebą sudaryti darniai funkcionuojančius audinius, organus ir garantuoti labai sudėtingą gyvojo organizmo veiklą.
Ląstelių egzistavimą ilgą laiką buvo sunku numanyti, nes jos labai mažos ir neįžiūrimos akimis. Ląstelių tyrimo istorija prasidėjo, pagaminus pirmuosius mikroskopus. Pirmieji bandymai per mikroskopą įžvelgti gyvų audinių struktūrą padėjo suprasti, kad jie susideda iš mažų struktūros vienetų.
1665 m. R. Hukas (Robert Hooke), 30 metų fizikas, Londono karališkosios Draugijos instrumentų kuratorius, sukonstravo šviesinį mikroskopą ir nupiešė juo pamatytą kamščio (augalo negyvo audinio) pjūvio struktūrą. Mikroskopu jis įžiūrėjo mažų ertmių, panašių į bičių korį, tinklą. Tas ertmes jis pavadino cellulae, lotynų kalba tai reiškė mažus kambarėlius arba celes. Iš šio termino kilo šiuolaikinis angliškas ląstelės pavadinimas (angl. k. – cell). Tai, ką pamatė R. Hukas, buvo ne gyvos ląstelės, o tuščių mirusių augalų ląstelių sienelės. Mikroskopu stebėdamas augalų gyvų audinių pjūvius, R. Hukas pastebėjo, kad jų ląstelės pripildytos „sulčių“.
1674 m. olandų pirklys A. van Levenhukas (Antron van Leeuvenhoek) pagamino stiprų padidinamąjį stiklą, įmontavo jį į žalvario plokštelę ir pro tokią lupą (jos skyros riba buvo 1,35 µm) apžiūrėjo po ranka pasitaikiusius daiktus. Tvenkinio vandens laše jis matė daugybę judančių dalelių, kurių iki tol niekas negalėjo įžiūrėti akimis. Levenhukas jas pavadino „animalkulėm“. Iš aprašų (rastų tik 1981 m.)...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!