Laisvės vertė žmogaus ir tautos gyvenime

Tema. Laisvės vertė žmogaus ir tautos gyvenime. Rašymo etapas (galutinis variantas – švarraštis). Įžanga. Norint kalbėti apie tai, kokia yra laisvės vertė žmogaus ir tautos gyvenime, reikėtų išsiaiškinti, kas gi tai yra? Ją mes visi suprantame skirtingai, nes vieniems tai - gyvenimas be suvaržymų, komfortiška aplinka ar saugi kaimynystė. Kitiems ji turi istorines sąsajas su spaudos draudimu, ar krašto okupacija. Žmonės išgyvenę šį laikotarpį ima vertinti šalies nepriklausomybę bei gyvenimą be spaudos draudimo. Man tai reiškia žinojimą, kad galiu nebijoti, jog už mano mąstymą, pažiūras bei įsitikinimus būsiu smerkiama ar baudžiama. Tai yra mano norai, svajonės ir tikslai. Visgi laisvė yra apibūdinama kaip viena iš filosofijos kategorijų, charakterizuojanti žmogaus esybę ir būtį, kurios suteikia asmenybei galimybę mąstyti ir elgtis pagal savo nuostatas ir norus, o ne verčiamai vidinės ir išorinės prievartos. Trumpai tariant, laisvė yra žmogaus ir tautos gyvenimo pagrindas. Dėstymas. Laisvė suteikia stiprybę, ryžtą ir viltį. Tai yra jėga vienijanti žmones ir kurianti bendruomenes. Metai iš metų pasaulį drebino karai, kurių epicentre atsidurdavo ši jėga. Noras ją atimti, ar atsikovoti. Tai buvo daugybės konfliktų priežastis. Jos troškimas tapo siekiamybe, o siekiamybė – žmonių narsa. Periklis savo kalboje iš Peloponeso karo istorijos yra sakęs, jog: „ <...> laisvė yra tikroji laimė, o narsumas yra tikroji laisvė“. Manau, kad tai lyg užburtas ratas, tačiau su be galo kilniu tikslu. Visi mes norime būti nepriklausomi, norime reikšti savas mintis ir didžiuotis savo tauta, jog ši gali pasigirti esanti laisva. Tai suteikia ryžto narsiems kariams žengiantiems į mūšį ir stiprybės ruošiantis atremti smūgį. Tai suteikia vilties, kad tai, kas buvo prarasta, niekada daugiau nebus iš mūsų atimta, nes: „<...> sielvartauja žmogus, praradęs ne tas gėrybes, kurių nebuvo patyręs, bet netekęs to, prie ko buvo pripratęs ir ko dabar nebėra.“. Būtent todėl laisvė tampa ramsčiu suteikiančiu žmonėms stiprybę, ryžtą ir viltį. Į Lietuvos laisvę dažnai buvo kėsintasi, tačiau tauta nepasidavė ir neprarado vilties. Per amžius mūsų šalis patyrė pakilimų ir nuosmukių, kai mūsų teritorija driekėsi nuo jūros iki jūros ir kai užgrobti išnykome iš pasaulio žemėlapio. Nors ne visada buvome laisvi, o apie būtą priespaudą iki šių dienų girdime mūsų tėvų ir senelių pasakojimuose, dabar esame dėkingi už tai, ką turime. Už tai turime dėkoti mūsų tautos didvyriams, tokiems kaip sausio tryliktosios aukoms atidavusioms savo gyvybę už nepriklausomybę, už išvaduotą ir išsaugotą palaimingą tautą. Justinas Marcinkevičius savo kalboje „amžinam gyvenimui“ atsisveikinant su sausio tryliktosios aukomis sakė: „Nedidelė tauta šiomis dienomis vėl tapo didelė“. Tai parodo, kad nors dabar ir esame maža tauta, tačiau didybė ir kilni dvasia visada išliks mūsų širdyse. Net ir mirties akivaizdoje tikrieji šių dienų herojai nepabūgsta tanko, ginant savo brangią šalį, kaip ir kadaise į mūšius joję karžygiai siekę išgarsinti Lietuvos vardą. Ir dabar mes prisimename tų dienų aukas, nes: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!