Laisvės paslaptis

Friedrichas Schellingas (1775-1854) - vokiečių klasikinės filosofijos atstovas, kurio idėjos priklauso didingam intelektualiniam kosmosui, sukurtam L Kanto, J. Fichte's, G. Hėgelio ir kitų mąstytojų, gyvenusių ir kūrusių XVIII ir XIX a. sandūroje, kai Vokietijos dvasinis gyvenimas pasiekė nepaprasto intensyvumo ne tik filosofijoje, bet ir kitose kultūros srityse. Šiame kosmose F. Schellingas užima jei ir ne išskirtinę, tai bent jau labai svarbią vietą. Tiesa, F. Schellingo filosofija istorikų vertinama atsargiai, su išlygomis ir rezervais. Kanto ir Hėgelio vardai jau tapo chrestomatiniais, ir milžiniška jų idėjų įtaka, nusitęsusi per visą XIX a., pasiekė net mūsų laikus, o Schellingo idėjos, nors niekada nebuvo visiškai užmirštos, kol kas netapo chrestomatine klasika.
ir amžininkai, ir įpėdiniai jam neuždėjo filosofijos monarcho karūnos.
Bet esama dar vienos, netgi svarbesnės, priežasties, dėl kurios Schellingui nebuvo lemta tapti ano meto sielų vedliu. XIX a. intelektualai pasižymėjo vienu abejotinos vertės bruožu -jie buvo pamišę dėl istorijos. Pasaulinės istorijos fantomas užvaldė jų sielas tarsi narkotikas. Istorija išstūmė Dievą ir gamtą. XVIII a. pabaigoje prasidėjusi revoliucijų, socialinių utopijų ir totalinių ideologijų epocha taip susiaurino ano meto vidutinio intelektualo akiratį, kad jame liko tik žmogiškieji dalykai. Visa, kas yra, yra žmogus - šitaip galima apibūdinti tokią panhoministinę nuostatą. Fichte's teroristinis Aš ir Hėgelio panlogizmas puikiai nusakė šitą aklumą ir siaurakaktišką abejingumą visa tam, kas netelpa į siauros panhoministinės optikos lauką. Tuo tarpu Schellingo dievaitė vis dar buvo gamta, ir ne toji buldozerinė, geležiniams mechanikos dėsniams pavaldi gamtos karikatūra, kurią entuziastingai tapė Spinoza, prancūzų materialistai ir matematinės-eksperimentinės gamtotyros fanatikai, ne toji, kuri labiau priminė fabriką, o ne žydinčią obelį, o toji, kur vis dar patekėdavo ir leisdavosi saulė, pražysdavo ir nuvysdavo gėlės, kur rytmečiais rasodavo žolynai, o upokšniuose žaidė upėtakiai; gyva, stulbinančia spalvų, formų, garsų, amžinos jaunystės gausa trykštanti gamta, pramotė, lopšys, visų žmogiškųjų dalykų žemė ir dangus, dievų bei demonų prieglobstis ir namai. Štai tos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!