Laisvės ir atsakomybės sampratos kitimas

Laisvė ir būtinumas-filosofinės kategorijos, reiškiančios santyki tarp žmonių veiklos ir objektyvių gamtos bei visuomenės dėsnių.
Dauguma idealistų, traktuodami laisvę ir būtinumą kaip viena kitą šalinančias sąvokas, supranta laisvę kaip dvasios apsisprendimą, kaip valios laisvę, kaip galimybę elgtis pagal valios norą, kurio nedeterminuojančios išorinės sąlygos. Jie mano, kad determinizmo idėja, teigianti žmonių elgesio būtinumą, visiškai išlaisvina žmogų nuo atsakomybės ir padaro negalimą moralinį jo veiksmų vertinimą. Jų požiūriu, tik visiškai neribota besąlygiška laisvė yra vienintelis žmonių atsakomybės, vadinasi, ir etikos pagrindas.
Iki kraštutinio subjektyvizmo, aiškindami laisvę, nueina, pvz., egzistencializmo šalininkai (Jaspersas ir kt.).
Diametrialiai priešingos ir taip pat neteisingos pažiūros laikosi mechanistinio determinizmo šalininkai. Jie neigia valios laisvę, motyvuodami tuo, kad žmogaus veiksmai ir poelgiai visais atvejais yra nulemti išorinių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Ši aiškiai antidialektiška koncepcija reiškia objektyvaus būtinumo absoliutinimą ir veda į fatalizmą.
Mokslinis laisvės ir būtinumo aiškinimas grindžiamas organiško jų ryšio pripažinimu. Pagrįsti šį požiūrį pirmasis bandė Spinoza, kuris laisvę apibrėžė kaip suvokta būtinumą. Iš idealistinių pozicijų išvystytą dialektines laisvės ir būtinumo vienybės koncepciją pateikė Hegelis. Tikrai moksliškai, dialektiškai materiališkai laisvės ir būtinumo problema sprendžiama, pripažįstant objektyvų būtinumą kaip pirminį gnoseologine prasme, o žmogaus valią ir sąmonę laikant antriniu, išvestiniu dalyku. Būtinumas gamtoje ir visuomenėje egzistuoja objektyvių dėsnių forma. Nepažinti dėsniai reiškiasi kaip “aklas” būtinumas. Savo istorijos pradžioje žmogus, negalėdamas įsiskverbti į gamtos paslaptis, buvo nepažinto būtinumo vergas, tai yra, nelaisvas. Kuo giliau žmogus suvokdavo objektyvius dėsnius, tuo sąmoningesnė ir laisvesnė darėsi jo veikla.
Žmogaus laisvę riboja ne tik gamta, bet ir žmonių priklausymas nuo visuomeninių jėgų, kurios tam tikromis istorinėmis sąlygomis jiems viešpatauja.
Visuomenėje, susiskaldžiusioje į antagonistines klases, visuomeniniai santykiai yra priešiški žmonėms ir viešpatauja jiems.
Socialistinė revoliucija panaikina klasių antagonizmą ir išvaduoja žmones iš socialinės priespaudos. Suvisuomeninus gamybos priemones, kapitalizmui būdinga visuomenės gamybos anarchija pakeičiama planiniu, sąmoningu organizavimu, o žmonių gyvenimo sąlygos, iki šiol viešpatavusios jiems kaip svetimos, pasidaro žmonių kontroliuojamos. Įvyksta...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!