Laidavimas ir jo taikymas Lietuvos teismų praktikoje

2 Įvadas Tinkamas prievolių vykdymas svarbus kiekvienos rinkos ekonomikos variklis. Dėl pasikeitusios rinkos situacijos, asmenų nesąţiningo elgesio, nemokumo ir kitų aplinkybių tam tikrais atvejais prievolės gali būti nevykdomos arba vykdomos netinkamai, todėl įstatymų leidėjo pareiga yra nustatyti tam tikras teisines priemones, kurios uţtikrintų tinkamą prievolių įvykdymą. Viena tokių teisinių priemonių, skatinanti laikytis sudarytų sutarčių vykdymo, uţtikrinanti bei garantuojanti kreditoriaus teises ir interesus bei ginanti jį nuo nesąţiningų skolininko veiksmų yra Lietuvos Respublikos civiliame kodekse 1 (toliau – CK) įtvirtintas prievolių įvykdymo uţtikrinimo institutas. Prievolių įvykdymo uţtikrinimo institutas yra įgyvendinamas per specialias priemones, skatinančias skolininką tinkamai įvykdyti prievolę bei apsaugančias kreditoriaus interesus – prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdus. Vienas iš praktikoje plačiausiai paplitusių prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdų yra laidavimas. Nagrinėjamos temos aktualumas. Nesant stabilios ekonominės situacijos šalyje, dėl to sparčiai keičiantis situacijai rinkoje, didėja asmenų, nepajėgiančių įvykdyti prisiimtas prievoles, skaičius. Dėl šios prieţasties kenčia tokių asmenų kreditorių interesai. Siekiant bent dalinai apsaugoti kreditorių interesus, praktikoje sudaroma nemaţai skolininkų prievolių vykdymą uţtikrinančių laidavimo sutarčių, kurios padėtų išvengti prievolių neįvykdymo rizikos. Dėl šių prieţasčių tampa reikšmingas laidavimo instituto tinkamas teisinis reguliavimas, aiškinimas teismų praktikoje bei taikymas tarp šalių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose. Nepaisant to, CK laidavimo teisiniai santykiai reglamentuojami pakankamai siaurai, doktrinoje laidavimo institutas taip pat nėra sulaukęs mokslininkų dėmesio. Siekdami uţpildyti reglamentavimo spragas, CK įtvirtintas normas bando aiškinti ir interpretuoti teismai, tačiau daţnai toks aiškinimas yra nevienodas, daromos klaidos identifikuojant laidavimo teisinį santykį, painiojamos skirtingų prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdų taikymo galimybės. Dar daugiau, teismų praktikoje imamos kurti naujos taisyklės, reglamentuojančios laidavimo teisinius santykius. Dėl minėtų aplinkybių praktikoje kyla daug ginčų. Atsiţvelgiant į išvardintas prieţastis, laidavimo teisinių santykių analizė, bruoţų nustatymas, taikymo ribų apibrėţimas ir kitų su laidavimo teisiniais santykiais 1 Patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. VIII-1i864, Valstybės ţinios, 2000, Nr. 74-2262. 3 susijusių aspektų išnagrinėjimas, identifikuojant su laidavimo teisinių santykių taikymu praktikoje susijusias problemas, neabejotinai turi didelę teorinę ir praktinę reikšmę. Tyrimo objektas. Darbo tikslas yra išsamiai išnagrinėjus laidavimo instituto teisinį reglamentavimą, aiškinimą ir taikymą teismų praktikoje, identifikuoti ir išanalizuoti su laidavimo teisinių santykių reguliavimu ir taikymu bei aiškinimu susijusias problemas: laidavimo teisinio santykio identifikavimo, atskyrimo nuo kitų prievolių įvykdymo uţtikrinimo institutų bei taikymo kartu su kitais institutais problematiką, laiduotojo teisių nepakankamo įtvirtinimo ir gynimo problematiką, bei CK, įtvirtinančio laidavimo institutą reglamentuojančias normas, bei teismų praktikos, aiškinančios, tačiau taip pat ir kuriančios naujas taisykles laidavimo teisiniuose santykiuose, santykio problemas laidavimo teisinių santykių kūrimo ir taikymo procese. Tyrimo metodai. Siekiant šio darbo tikslo, taikyti loginės, sisteminės analizės, lyginamasis, lingvistinis tyrimo metodai. Loginės, sisteminės analizės bei lingvistinis tyrimo metodai buvo naudojami siekiant išsamiai išnagrinėti laidavimo instituto reglamentavimą, taikymą bei aiškinimą tam, kad būtų identifikuotos su laidavimo teisiniais santykiais susijusios problemos bei siekiant nustatyti, ar Lietuvoje yra pakankamas laidavimo teisinių santykių reguliavimas, koks yra teismų praktikos vaidmuo laidavimo teisiniuose santykiuose. Lyginamasis metodas buvo naudojamas lyginant laidavimo instituto sampratą bei taikymą su kitų prievolių įvykdymo uţtikrinimo institutų samprata, siekiant nustatyti koks institutas kada gali būti taikomas, taip pat analizuojant CK įtvirtinto laidavimo instituto skirtumus skirtingų valstybių teisinėse sistemose, siekiant nustatyti, kaip kitos valstybės sprendţia laidavimo instituto reglamentavimo klausimą, tokiu būdu darant išvadas apie CK įtvirtintą reguliavimą. Tyrimo metodų naudojimas, siekiant darbe uţsibrėţtų tikslų, taip pat darbe atliekamas su laidavimo teisiniais santykiais susijusių problemų identifikavimas ir vertinimas atspindi šio darbo originalumą ir išskiria jį iš jau egzistuojančių Lietuvos teisės doktrinos darbų. Šaltiniai. Atsiţvelgiant į šio darbo objektą, tikslus, laidavimo instituto specifiką, pagrindiniai darbe naudoti šaltiniai yra LR CK, jo komentaras, taip pat Lietuvos teismų praktika, kurią sudaro tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT), tiek Lietuvos apeliacinio teismo, tiek ir kitų ţemesniųjų instancijų teismų sprendimai ir nutartys. 4 I. Prievolių įvykdymo uţtikrinimas. Laidavimas kaip prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdas Prievolė – teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditorius) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą 2 . CK 6.2 straipsnis nustato, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius, t.y. iš CK ir kituose įstatymuose numatytų sutarčių ar sandorių, taip pat įstatymuose nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių 3 . Sandorių ar juridinių faktų pagrindu atsiradę teisiniai santykiai privalo būti vykdomi sąţiningai, tinkamai, nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). Vis dėlto, galimi atvejai, kai privaloma vykdyti prievolė yra vykdoma netinkamai arba apskritai nėra vykdoma. Tai gali įvykti dėl daugelio aplinkybių: pasikeitusios situacijos rinkoje, asmenų nesąţiningo elgesio, nemokumo ir kitų aplinkybių. Viena iš priemonių uţtikrinti tinkamą prievolių vykdymą, yra prievolių įvykdymo uţtikrinimo institutas. Prievolių įvykdymo uţtikrinimo institutas civilinėje teisėje maţina prievolių neįvykdymo riziką: skatina laikytis sudarytų sutarčių, uţtikrina bei garantuoja kreditoriaus teises ir interesus gindamas jį nuo nesąţiningų skolininko veiksmų. Kreditorius yra suinteresuotas turėti garantijų, jog prievolė bus laiku ir tinkamai įvykdyta. Taip pat kreditorius turi turėti priemonių padengti dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo susidariusius nuostolius. Kreditoriaus interesui padeda ir skolininko skatinimas laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę, savitai grasinant jam neigiamais padariniais prievolės neįvykdţius ar netinkamai ją įvykuţius 4 . Dėl šių prieţasčių iškyla kreditoriaus teises ginančio ir suteikiančio daugiau galimybių gauti turimo reikalavimo patenkinimą prievolių įvykdymo uţtikrinimo instituto reglamentavimo ir taikymo praktikoje būtinybė. Prievolių įvykdymo uţtikrinimo institutas turi dvi pagrindines funkcijas: skatinamąją ir uţtikrinamąją. Skatinamoji funkcija pasireiškia iki prievolės įvykdymo uţtikrinimo: prievolių įvykdymo uţtikrinimo instituto taikymo grėsmė skatina skolininką vykdyti prisiimtą 2 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (su pakeitimais ir papildymais). Valstybės ţinios, 2000, Nr. 74-2262, 6.1 str. 3 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, 1.136 str. 4 JUODKA, R. Teisinės kredito rizikos mažinimo priemonės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 25. 5 prievolę. Priešingu atveju skolininkas patirs tam tikrus (daţniausiai turtinius) neigiamus padarinius, pvz. praras įkeistą turtą, įgis pareigą mokėti papildomas sumas – netesybas ir pan. Uţtikrinamoji prievolių įvykdymo uţtikrinimo instituto funkcija pasireiškia kreditoriaus, turinčio teisę į tinkamą prievolės įvykdymą, interesų papildomu uţtikrinimu. Lietuvoje prievolių įvykdymo uţtikrinimas iki nepriklausomybės atkūrimo taikytas retai. Nepaisant to, kad civiliniams teisiniams santykiams taikytas 1964 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas 5 įtvirtino prievolių įvykdymo uţtikrinimo institutą, prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdus, tarp jų ir laidavimą, šis institutas, nesant rinkos ekonomikos, praktikoje beveik nebuvo naudojamas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir Konstitucijoje įtvirtinus ūkinės veiklos laisvę, iniciatyvą bei įtvirtinus nuostatą, kad Lietuvos ūkis grindţiamas privačia nuosavybe, tapo aiškus prievolių įvykdymo uţtikrinimo sistemos veikimo būtinumas 6 . Didėjo civilinė apyvarta, plėtėsi ekonomika, komerciniai santykiai, reikėjo uţtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, įsipareigojimų vykdymą, verslo plėtrą, ekonomikos augimą. Teisinės sąlygos šiems tikslams įgyvendinti buvo sudarytos 2000 m. liepos 18 dieną priėmus naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, kuriame buvo įtvirtintas modernus prievolių įvykdymo uţtikrinimo teisinis mechanizmas. Vis dėlto, dabartiniame CK prievolių įvykdymo uţtikrinimo samprata, pagrindiniai bruoţai nėra įtvirtinti. Tiek teisės doktrinoje, tiek praktikoje prievolių įvykdymo uţtikrinimas daţniausiai suprantamas kaip įstatymo nustatyta civilinė teisinė priemonė, skatinanti skolininką įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, pridedant prie pagrindinės prievolės papildomą (išvestinę) prievolę 7 , t.y. skolininkui neįvykdţius arba netinkamai įvykdţius prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdţio priemonė paveikti skolininką, kad jis tinkamai įvykdytų savo pareigą. Tokia papildoma skolininko prievolė atsiranda tik tuo atveju, jei egzistuoja pagrindinė prievolė ir nuo jos priklauso, t.y. ją ištinka pagrindinės prievolės likimas. Papildomos prievolės pasibaigimas nelemia pagrindinės prievolės pasibaigimo, tuo tarpu, kai baigiasi pagrindinė prievolė, pasibaigia ir papildoma. Paţymėtina, kad galimas ir toks prievolės įvykdymo uţtikrinimas, kai prievolės vykdymas uţtikrinamas 5 Patvirtintas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo Lietuvos TSR 1964 m. liepos 7 d. įstatymu, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės ţinios, 1964, Nr. 19-138. 6 JUODKA, R. Teisinės kredito rizikos mažinimo priemonės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 24. 7 JUODKA, R. Teisinės kredito rizikos mažinimo priemonės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 28. 6 ne papildoma, o savarankiška prievole, kuri nors ir atsiranda iš pagrindinės prievolės, tačiau jos pasibaigimas su pagrindinės prievolės pasibaigimu nėra siejamas, pvz. garantija. CK 6.70 straipsnyje numatyti prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdai. Prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdai – tai specialios įstatymo ar sandorio šalių numatytos priemonės, kurių taikymas skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę bei apsaugo ir patenkina kreditoriaus interesus. Visais prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdais siekiama išvengti arba pašalinti tas neigiamas pasekmes, kurios gali atsirasti kreditoriui, kai prievolė neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma. CK 6.70 straipsnyje nustatyta, kad prievolių įvykdymas gali būti uţtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. CK 6.70 straipsnyje nustatytas prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdų sąrašas nėra baigtinis, šalys yra laisvos susitarti dėl įstatyme nenumatytų būdų, tik jie neturi prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei. Be jau minėtų CK 6.70 straipsnyje įtvirtintų prievolės įvykdymo uţtikrinimo būdų, plačiai naudojami būdai yra daikto sulaikymas, laidavimo draudimas ir kt. Sandoriui uţtikrinti šalys gali pasinaudoti vienu prievolių įvykdymo būdu ar keliais iškart. Taip pat yra galimas ir prievolės įvykdymo uţtikrinimo priemonės uţtikrinimas, pavyzdţiui, laidavimo uţtikrinimas įkeitimu. Kokį konkrečiai prievolės įvykdymo būdą pasirinkti priklauso nuo šalių valios, tačiau konkretus prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdas galės būti taikomas tik dėl jo taikymo šalims sudarius susitarimą (atskirais atvejais pagal įstatymą ar teismo sprendimo pagrindu). Vienas iš daţniausiai praktikoje taikomų prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdų yra laidavimas. Tai asmeninis, o ne daiktinis (įkeitimas, hipoteka) prievolės įvykdymo uţtikrinimo būdas, nes savo reikalavimams uţtikrinti kreditorius turi teisę reikalauti prievolės atlikimo iš konkretaus asmens, uţtikrinusio prievolės vykdymą, tačiau kokiu būdu (iš turto, piniginių lėšų ar kt.) reikalavimas bus įvykdomas neturi reikšmės. Kreditorius, kurio prievolė uţtikrinta laidavimu, įgyja papildomą prievolinę reikalavimo teisę uţ skolininką laidavusiam trečiajam asmeniui bei turi teisę savo reikalavimą patenkinti iš viso laiduotojo turto. Laidavimas nėra susijęs su išankstiniu turto išskyrimu, kaip pvz. hipoteka, įkeitimas, rankpinigiai. Laidavimas kaip prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdas, priešingai nei pvz. garantija, yra akcesorinė (papildoma) prievolė, t.y. priklauso nuo pagrindinės prievolės, todėl jo galiojimas susijęs su pagrindinės prievolės galiojimu. Jis egzistuoja tol, kol egzistuoja 7 pagrindinė prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė (pvz. skolininkas atleidţiamas nuo prievolės vykdymo, skolininko reikalavimas įskaitomas ar pan.), baigiasi ir laidavimas. Jei pagrindinės prievolės nebegalima įvykdyti, tai nebegalima reikalauti, kad ją įvykdytų ir laiduotojas (pvz. CK 1.135 straipsnis numato, kad tokiu atveju, jei pagrindinės prievolės nebegalima priverstinai įvykdyti, nes pasibaigęs ieškinio senaties terminas, tai nebegalima reikalauti, kad ją įvykdytų ir laiduotojas, arba jei skolininkas yra likviduojamas dėl bankroto, po jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro kreditorius jam priklausančių lėšų nebegalės išreikalauti ir iš laiduotojo). Paţymėtina ir tai, kad laidavimas, skirtingai nuo tokių prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdų kaip netesybos ar rankpinigiai, nėra uţtikrinimo priemonė, esanti civiline teisine atsakomybe. Taikant laidavimą į kaltę ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas nėra atsiţvelgiama, o remiamasi tik pačiu uţtikrintos prievolės paţeidimo faktu 8 . Laidavimas, lyginant su daiktiniais prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdais, iš dalies yra maţiau saugus, nes neturi prioriteto kitų kreditorinių reikalavimų atţvilgiu (pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 34 straipsnį įkeitimu ir (arba) hipoteka uţtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą), taip pat nėra registruojamas viešame registre. Vis dėlto laidavimas daug veiksmingiau apsaugo kreditorių nuo skolininko nemokumo negu pvz. netesybos, nes suteikia teisę atgauti skolą visai iš kito asmens, kurio turtinė padėtis skiriasi nuo skolininko turtinės padėties ir gali leisti jam įvykdyti prievolę uţ skolininką. Taigi, laidavimas, esant pakankamam laiduotojo finansiniam pajėgumui, gana veiksmingai apsaugo kreditorių nuo prievolės neįvykdymo rizikos ir suteikia greitą ir gerą galimybę patenkinti savo reikalavimą iš laiduotojo turto 10 . Pagrindinis šaltinis Lietuvos teisinėje sistemoje, kuriame nustatytas laidavimo teisinių santykių reglamentavimas yra CK. Laidavimo institutas įtvirtintas CK 6.76 – 6.89 straipsniuose. Ne maţiau svarbus teisės šaltinis, nagrinėjantis ir taikantis laidavimo institutą Lietuvoje, yra teismų praktika, kurioje plačiai aiškinamos CK įtvirtintos laidavimo teisės normos. Tam tikrais atvejais teismų praktikoje laidavimo teisiniams santykiams reguliuoti kuriamos ir naujos CK nenumatytos taisyklės 11 . 8 JUODKA, R. Teisinės kredito rizikos mažinimo priemonės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 3; 9 Valstybės ţinios, 2001, Nr. 31-1010. 10 JUODKA, R. Teisinės kredito rizikos mažinimo priemonės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p.. 43. 11 Ţr. plačiau „Laidavimo terminas“, „Laidavimo subjektas“ ir kt. 8 II. Laidavimo samprata Laidavimas buvo ţinomas dar romėnų teisėje. Laidavimo samprata nuo senovės romėnų laikų iki dabar praktiškai nepasikeitė. Laidavimo instituto paskirtis ir tikslas yra apsaugoti kreditoriaus interesus. Laidavimo instituto pagrindinė idėja remiasi principu, kad kreditoriaus interesas dėl prievolės įvykdymo gali būti labiau apsaugomas tada, kai atsakomybė uţ skolos sumokėjimą tenka ne vienam skolininkui, bet ir kitam asmeniui. Tokiu atveju, kai uţ prievolės įvykdymą atsako keli asmenys, kreditoriui sumaţėja prievolės neįvykdymo rizika, nes tikimybė, kad keli asmenys vienu metu taps nemokūs ir neturės galimybės įvykdyti prievolės, yra daug maţesnė. Laidavimas yra suprantamas kaip prievolių įvykdymo uţtikrinimo būdas, kai trečiasis asmuo, vadinamas laiduotoju, prisiima įsipareigojimą atsakyti kito asmens kreditoriui, jei asmuo, uţ kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Daţniausiai laidavimas egzistuoja kaip kreditoriaus ir laiduotojo sutartis, kuria laiduotojas įsipareigoja uţ pagrindinį skolininką atlyginti kreditoriui nuostolius, jei bus neįvykdyta pagrindinė prievolė. Laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant uţ skolininką yra asmeninio pobūdţio (grįstina tuo, kad kreditorius yra suinteresuotas, kad laiduotų konkretus asmuo, kuris yra patikimas, mokus, o ne kaţkuris kitas), taigi tokia prievolė nėra paveldima. Kaip jau minėta, laidavimo institutas apsaugo kreditoriaus interesus, taigi, kreditorius yra suinteresuotas laidavimo sutarties sudarymu. Kitą sutarties šalį – laiduotoją – sudaryti laidavimo sutartį daţniausiai skatina kelios prieţastys: 1) siekimas apsaugoti kito asmens interesus, pvz. įmonės akcininkas laiduoja uţ įmonės prievolės įvykdymą. Šiuo atveju laiduotojo interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti siekiant normalios, netrikdomos asmens, uţ kurį laiduojama, veiklos. 2) siekimas patenkinti savo interesus, pvz. sutuoktinis banko reikalavimu laiduoja uţ kitą sutuoktinį, kuris ima paskolą bendros jungtinės nuosavybės teise įsigyti tam tikram turtui (atkreiptinas dėmesys, kad LAT tokią bankų taikomą praktiką yra pripaţinęs ydinga, o tokį laidavimą – negalimu 12 , nepaisant to, vieno sutuoktinio laidavimas kitam sutuoktiniui imant kreditą su tikslu įsigyti tam tikrą turtą vis dar plačiai taikomas praktikoje). CK įtvirtinta laidavimo samprata niekuo nesiskiria nuo aukščiau minėtos. CK 6.76 straipsnio 1 dalis nustato, kad laidavimo sutartimi laiduotojas uţ atlyginimą ar neatlygintinai 12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. geguţės 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., Nr. 3K-7-229/2009, kat. 35.3.1; 36.2; 75.7, ţr. plačiau 9-10 psl. 9 įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jei tas asmuo, uţ kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimo sutartimi, paprastai sudaroma tarp kreditoriaus ir laiduotojo, reguliuojami turtiniai santykiai tarp kreditoriaus, skolininko ir laiduotojo. Laidavimo sutartis yra konsensualinė, t.y. laidavimui atsirasti pakanka šalių susitarimo, ir vienašalė, t.y. nėra abipusių teisių ir pareigų, viena sutarties šalis - kreditorius -turi teisę reikalauti iš laiduotojo sumokėti skolą, o laiduotojas turi pareigą kreditoriaus reikalavimą įvykdyti. Esminės laidavimo sutarties sąlygos yra laidavimu uţtikrinamos prievolės nurodymas, kreditoriaus, laiduotojo nurodymas. Taigi, sutartyje, kurioje šalys susitaria dėl laidavimo, privalo būti tiksliai nurodyta, kokia prievolė yra uţtikrinama laidavimu: sutarties, iš kurios kilusi pagrindinė prievolė, data, numeris, šalys, duomenys, skirti identifikuoti pagrindinę prievolę. Taip pat laidavimo sutartyje turi būti nurodytas asmuo, turintis reikalavimą į skolininką, t.y. kreditorius, bei asmuo, kuris įsipareigoja atsakyti kreditoriui, jei skolininkas neįvykdys prievolės, t.y. laiduotojas. Tik įtvirtinus minėtas sąlygas laidavimo sutartyje, tokia sutartis bus galiojanti. Teisingam ginčo, kilusio tarp kreditoriaus, skolininko ir asmens, uţtikrinusio prievolės vykdymą, išsprendimui, visų pirma svarbu identifikuoti tarp šalių kilusius teisinius santykius, t.y. atpaţinti tarp šalių sudarytos sutarties pobūdį tam, kad būtų tinkamai parinktos ir pritaikomos tokiai sutarčiai taikytinos teisės normas. Taigi, kilus ginčui tarp kreditoriaus, skolininko ir laiduotojo, visų pirma turi būti nustatyta, ar tikrai tarp šalių yra susiklostę laidavimo teisiniai santykiai. Vertinant tarp šalių kilusių teisinių santykių pobūdį, turi būti atsiţvelgiama: 1. Į sutartį sudariusių šalių tikruosius ketinimus. Šalių tikrųjų ketinimų pobūdis ir reikšmė identifikuojant laidavimo institutą tarp šalių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose yra analizuojami LAT praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. geguţės 18 d. nutartyje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., Nr. 3K-7-229/2009, kat. 35.3.1; 36.2; 75.7, LAT konstatavo, kad nepaisant to, kad tarp kreditoriaus AB „Swedbank“ ir laiduotojos D. B. sudaryta sutartis buvo pavadinta laidavimo sutartimi, atsiţvelgiant į tikruosius laiduotojos ketinimus, tokia sutartis laikytina ne laidavimo, o vartojimo kredito sutartimi. Tarp ieškovo AB „Swedbank“ ir atsakovo P. B. buvo sudarytos kreditavimo ţemės sklypui ir gyvenamajam namui pirkti ir vartojimo kredito sutartys. Atsakovo P. B. prievolių pagal nurodytas sutartis įvykdymas buvo uţtikrintas ieškovo ir atsakovo P. B. sutuoktinės atsakovės D. B. laidavimo sutartimis. Atsakovas P. B. 10 savo pareigų ieškovui nevykdė, todėl ieškovas vienašališkai nutraukė būsto kreditavimo ir vartojimo kredito sutartis bei pareikalavo, kad atsakovas grąţintų visus negrąţintus kreditus prieš terminą. Dalis kredito nebuvo grąţinta, todėl ieškovas kreipėsi dėl skolos iš solidariai atsakingų atsakovų priteisimo. LAT, kvalifikuodamas sutuoktinių su AB „Swedbank“ sudarytas sutartis ir iš jų atsirandančius teisinius santykius, nurodė, kad sutarčiai sudaryti ir po to ją kvalifikuoti esminę reikšmę turi šalių valia ir ketinimai. Svarbu nustatyti kiekvieno sutartyje dalyvaujančio subjekto valią, ketinimų pobūdį. Kas iš sandoryje dalyvaujančių asmenų turi vienodą, tą patį ketinimą ir išreiškia bendrą valią, tas įstoja į atitinkamą sutarties kurios nors iš šalių pusę – atsiranda kreditorių arba skolininkų daugetas iš sutarties kylančioje prievolėje. Kiekviena sutartis turi būti teisingai teisiškai kvalifikuojama, t. y. jai turi būti taikomos tos teisės normos, kuriose reglamentuojami pagal sutarties esmę ir tikslą būtent iš tokios rūšies sutarčių atsirandantys civiliniai teisiniai santykiai. Tai, kad sutartis gali būti sudaryta iš kelių sudėtinių dokumentų, ar jos pavadinimas kitoks negu nustatyta įstatyme, neturi įtakos teismų pareigai teisingai aiškinti sutartį pagal pirmiau nurodytas taisykles. LAT konstatavo, kad vertinant atsakovo – skolininko pagal kreditavimo ir kredito vartojimo sutartis – bei jo sutuoktinės ketinimus sudarant kreditavimo ir laidavimo sutartis matyti, kad iš esmės atsakovų valia buvo tokia pat, t. y. bendra – gauti kreditus, uţ kuriuos jie galėtų kaip sutuoktiniai bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigyti gyvenamąją patalpą ir ją susitvarkyti taip, kad galėtų tinkamai joje gyventi, t. y. ją pagerinti. Pasirašydami kreditavimo ir laidavimo sutartis atsakovai išreiškė bendrą norą, todėl laikytina, kad jie abu bendrai vienos iš sutarties šalių pusėje (kredito gavėjo pusėje) sudarė kreditavimo ir kredito vartojimo sutartis ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš nurodytų sutarčių atsiradusią prievolę grąţinti kreditus. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad atsakovės pasirašytos sutartys pavadintos laidavimo sutartimis, nes jos iš esmės atitinka kreditavimo sutartims būdingus elementus – jomis atsakovė išreiškė tikrąją valią ne laiduoti uţ savo sutuoktinio prievolę, bet prisiimti jo prievolę, t. y. joje dalyvauti kaip pagrindinė skolininkė bendrai su atsakovu (kitu pagrindiniu skolininku), bet ne kaip šalutinė, papildoma skolininkė pagal akcesorinę (šalutinę) laidavimo prievolę. Atsakovės pasirašytos laidavimo sutartys nagrinėjamo ginčo atveju neišreiškė jos, kaip laiduotojos, valios, bet išreiškė jos, kaip pagrindinės bendraskolės, valią, todėl „laidavimo sutartys“ buvo sudėtinė kreditavimo ir vartojimo kredito sutarčių dalis. Taigi atsakovė savo veiksmais ir elgesiu išreiškė sutikimą ir valią būti ieškovo solidariąja bendraskole kartu su atsakovu, kaip kredito gavėjai, ir jiems sutarčių sudarymo metu atsirado solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). 11 Laidavimo teisinių santykių nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo, nes, pasirašydama banko parengtas ir pateiktas laidavimo sutartis, atsakovė sudarė ne laidavimo, bet kreditavimo sutartis, išreiškė bendrą sutuoktinių valią imti paskolą bendriems šeimos poreikiams tenkinti, t. y. jai atsirado solidarus įsipareigojimas pagal kreditavimo sutartis. LAT paţymi ir tai, kad siekdami geriau uţsitikrinti savo interesų apsaugą, bei versdami sutuoktinius laiduoti uţ prievolės įvykdymą bankai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose sukuria priešingą efektą – sukelia sutuoktiniams abejonių dėl prisiimtos prievolės prigimties ir nepagrįstus sutuoktinių ginčus dėl jų prievolės solidarumo. Dėl to bankų praktikoje sudaromos iš anksto jų parengtos neindividualizuojant sutarties sąlygų pagal kiekvieną konkrečią civilinių teisinių santykių situaciją šabloninės ir formalios laidavimo sutartys neatspindi sutarties šalių tikrųjų ketinimų ir valios. Paţymėtina, kad prieš priimant šią LAT nutartį, Lietuvos teismų praktikoje esant situacijai, kai vienas sutuoktinis imdavo paskolą, skirtą šeimos poreikiams tenkinti, o kitas sutuoktinis tokios paskolos vykdymą uţtikrindavo laidavimo sutartimi, teismai laikydavosi pozicijų, kad pagal šalių valios pobūdį ir ketinimus, tokios sutartys turi būti laikomos laidavimo sutartimis, tokiu būdu sudarytų laidavimo sutarčių sudarymas yra galimas, o laiduojantis sutuoktinis turi būti laikomas ir laiduotoju, ir kredito gavėjo bendraskoliu, pvz. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje D. V. v. J. V., Nr. 3K-3-464/2008, kat. 30.9.2, esant iš esmės identiškoms faktinėms aplinkybėms, konstatavo, kad atsakovės prievolės prieš kreditorių, pasireiškusios jos sutikimu su sutuoktinio sudaryta kreditavimo sutartimi bei laidavimo sutarties, kuria ji įsipareigojo atsakyti pagal sutuoktinio prievoles, kylančias iš kreditavimo sutarties, kuria gautas kreditas šeimos poreikiams tenkinti, sudarymu, įgijo dvejopą pobūdį: kaip bendraskolio sutuoktinio (atsirado įstatymo pagrindu davus sutikimą imti kreditą) ir kaip papildomos - laiduotojo (atsirado laidavimo sutarties pagrindu). Vilniaus apygardos teismas Civilinių bylų skyriaus 2008 m. balandţio 11 d. nutartyje civilinėje byloje S. J. v. V. J., Nr. 2A 48 -270/2008, kvalifikuodamas susiklosčiusius teisinius santykius, dar kitaip įvertino sutuoktinio ketinimų ir valios pobūdį - sutuoktinės laidavimą uţ sutuoktinio paskolos sutarties įvykdymą prilygindamas sutikimui sudaryti sandorį. Teismo teigimu, sutuoktinės laidavimas bei turto įkeitimas kreditoriui AB „Hansabankas“ uţtikrinant sutuoktinio sudarytos paskolos sutarties vykdymą neabejotinai išreiškė jos sutikimą tokiems paskolos sandoriams sudaryti, todėl kreditoriui ji pati įsipareigojo kaip paskolos gavėja. Visgi, esant priimtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. geguţės 18 d. nutarčiai civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. 12 P. B., D. B., Nr. 3K-7-229/2009, kat. 35.3.1; 36.2; 75.7, šiuo metu praktikoje turėtų būti laikomasi LAT įtvirtintos pozicijos, kad sutuoktinis, laidavęs uţ kito sutuoktinio kredito, skirto bendrai jungtinei nuosavybei įsigyti, grąţinimą, aišku įvertinant visas kitas bylos faktines aplinkybes, pagal jo ketinimų pobūdį laikytinas ne laiduotoju, o paskolos davėjo bendraskoliu 13 . Taigi, sprendţiant asmenų sudaryto sandorio kvalifikavimo klausimą, visų pirma dėmesys turėtų būti skiriamas identifikuoti tikruosius tokį sandorį sudariusių asmenų ketinimus, t.y. ką šalys, sudarydamos sandorį, turėjo omenyje. 2. Lingvistinį sutarties tekstą. Tuo atveju, jei šalių ketinimai nesutampa, tarp šalių kilę teisiniai santykiai turi būti kvalifikuojami, atliekant tarp šalių sudarytos sutarties teksto lingvistinę analizę. Tokia analizė taip pat gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę. Sudarytos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsiţvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsiţvelgiant į visą sutarties kontekstą. Sisteminis sutarties aiškinimo metodas, taip pat sutarties tikslų aiškinimas gali padėti nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, šalių tarpusavio teises ir pareigas 14 , pvz., jei šalių sudarytoje sutartyje numatyta, kad laiduotojas uţtikrina naudos gavėjui (kreditoriui), kad atlygins jo patirtus nuostolius, jei skolininkas neįvykdys arba netinkamai įvykdys savo prievoles kreditoriui; laiduotojo prievolė nepriklauso nuo pagrindinės prievolės vykdymo; numatytos teisės ir pareigos, tiek asmeniui, uţtikrinančiam prievolės vykdymą, tiek kreditoriui, sudarančiam su laiduotoju sutartį, numatytas atlyginimas uţ prievolės uţtikrinimą; laidavimo sutartį sudaro standartinės sąlygos, tai atsiţvelgiant į tokias sutarties nuostatas, turi būti konstatuojami ne laidavimo, o laidavimo draudimo teisiniai santykiai. Nepaisant būtinybės teisingai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, taip pat nepaisant teismų praktikoje plačiai aptariamų aukščiau minėtų taisyklių, padedančių atpaţinti konkretų teisės institutą, teismų praktikoje kyla laidavimo teisinių santykių kvalifikavimo problemų. Teismai, tarp jų ir LAT, kvalifikuodami tarp šalių kilusius teisinius santykius, painioja laidavimo institutą su kitais prievolių įvykdymo uţtikrinimo institutais – garantija, laidavimo draudimu, netgi hipoteka ar įkeitimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandţio 4 d. nutartyje pagal pareiškėjos Virginijos Janinos Čekatauskienės skundą dėl antstolio A. Bespalovo veiksmų, Nr. 3K-3-221/2005, kat. 128.11, 13 Ţr. „Laidavimo subjektas“, psl. 24-25 psl. 14 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. balandţio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis” v. UAB „Homo Faber”, Nr. 3K-3-274/2004, kat 37.6. 13 LAT apskritai nesiaiškino tarp šalių kilusių teisinių santykių prigimties, pareiškėją įvardijo kaip laiduotoją ir rėmėsi laidavimo teisnius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nors pareiškėja skolininkės prievolės vykdymą buvo uţtikrinusi nekilnojamojo turto hipoteka. Kreditorius Lietuvos taupomasis bankas skolininkei A. Radţiūnienei suteikė paskolą. Paskolos kreditoriui grąţinimas buvo uţtikrintas skolininkės turto įkeitimu bei pareiškėjai J. Čekatauskienei hipotekos lakštu įkeičiant jai priklausančius nekilnojamuosius daiktus. Skolininkė laiku paskolos negrąţino, todėl kreditorius kreipėsi į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Hipotekos teisėjas priėmė nutartį areštuoti ir parduoti iš varţytinių skolininkei ir pareiškėjai priklausančius įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Skolininkei priklausančių daiktų parduoti nepavyko, o štai pareiškėjai priklausantis turtas buvo parduotas. Pareiškėjos manymu, jai priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduotas uţ nepagrįstai maţą kainą, varţytinės buvo vykdomos paţeidţiant CPK normas. Dėl šių prieţasčių pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu pripaţinti varţytines neįvykusiomis, netvirtinti turto pardavimo iš varţytinių akto. Nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, LAT pareiškėją įvardijo kaip laiduotoją, t.y. nurodė, kad „atsiţvelgiant į šioje byloje parduodamo iš varţytynių turto savininkės J. Čekatauskaitės, kaip laiduotojos, atsakomybės specifiką

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!