L. Dovydėnas "Pamotė ir podukra"

Rašinys Dovydėno literatūrinės pasakos „ Pamotė ir podukra “ tautosakiškumo problema Liudo Dovydėno „ Pamotė ir podukra “ – tai savotiška liaudies pasakos interpretacija. Kūrinio pavadinimas be galo tautosakiškas. Jį perskaičius iškyla pasakų siužetai, kuriuose pamotė yra labai bjauri ir bloga, o podukra – vargšelė nuskriaustoji. Tokie stereotipai atėję iš senųjų laikų liaudies kūrybos. Gal ir keista, bet šiais stereotipais kartais remiamasi ir realiame gyvenime. Nors ir bandoma tai pakeisti bei paneigti. Tautosakos požymių Liudo Dovydėno kūrinyje yra tikrai nemažai. Daug kas yra labai panašu į liaudies pasakas. Ir visgi autorius kūrinyje paliko ryškų ir savitą individualumo pėdsaką. Turbūt vienas labiausiai pastebimas tautosakiškumo įrodymas yra tai, kad pačioje pradžioje minima: „ <...> pamotė neapkentė podukros “. Tai tarsi patvirtina liaudies pasakų motyvus. Bet ar iš tiesų? Juk galiausiai viskas pakrypsta visai kita vaga. Daug apie tautosakiškumą pasako veikėjų poelgiai. Štai pamotė savo podukrai liepia atlikti tris sunkius darbus. Galima pastebėti, jog būtent tris, o ne keturis ar penkis. O trys, liaudies kūryboje, magiškas skaičius, tad tai dar vienas tautosakos elementas. Šios šeimos santykiai yra tradiciški. Podukra klauso pamotės ir tėvo, viskas lyg ir pagal įprastą siužetą. Bet visgi Antutė iki galo nepaklūsta – ji neišteka už nemylimo vyro. Mergina tyliai paprieštarauja ir jos prieštaravimą tėvas ir netgi pamotė priima. Bet už tai Antutei pamotė užduoda tris beveik neįmanomus darbus, o jei juos įvykdys, galės tekėti už mylimo vyro. O juk pamotė turėtų būti ne tokia. Turėtų būti daug piktesnė ir blogesnė, kokia yra tautosakoje. Taip skleidžiasi autoriaus individualumo požymiai. Jis savaip pakeičia, ir netgi, sakyčiau, modernizuoja liaudies pasakų motyvus, bando pažvelgti kiek šiuolaikiškiau. Tą ypač patvirtina pamotės poelgiai pabaigoje – ji tampa tarsi kitokia. Visam jos blogumui atsiranda motyvacija. Pamotės praeitis buvo panaši į Antutės, ir galiausiai pasirodė, kad ji to paties podukrai nelinki. Autorius atveria pamotėsd jausmų pasaulį. O tai visiškai priešinga tautosakai – joje jausmai ir išgyvenimai nėra pasakojami. Autoriaus gilinimasis į jausmus atskleidžia kūrinio dramatizmą. Juk tai psichologinė drama.Ir, manyčiau, netgi ne tos, kuri atlieka pagrindinį vaidmenį kūrinyje, o pamotės. Ji, nors pradžioje ir nustumiama į antrą planą, pabaigoje atsiskleidžia. Pamotės gyvenimas buvo nelaiminga drama – ji ištekėjo, tiksliau buvo priversta tekėti, už nemylimo vyro, nors mylėjo kitą. Ir kai visą tai prisiminė, tuomet įvyko lūžis – ji nebenorėjo skriausti podukros, nenorėjo, kad jos likimas būtų toks pat. Jos netgi tapo šiek tiek artimos. Kadangi tai literatūrinis kūrinys, jame vyravo ir tam tikros nuotaikos. Pradžioje ji buvo kiek liūdnoka ir niūroka. Ją sukūrė Antutės motinos mirties paminėjimas ir pamotės atėjimas į šeimą. Taip pat nuotaika vėliau keičiasi į romantišką, kadangi visus darbus Antutei padėjo įveikti naktigonas ir tarp jų užgimė meilė. Na, o nostalgiškumo kūriniui suteikė pamotės prisiminimai. Liudas Dovydėnas puikiai sugebėjo liaudies pasaką, jos motyvus, paversti bei papildyti literatūriniais. Tai, be abejo, nėra lengva, juk galėjo baigtis ir visiška nesėkme. Bet jam tai puikiai pavyko. „ Pamotė ir podukra “ – tai tarsi pavyzdys, kaip tautosakos kūrinį galima paversti daug šiuolaikiškesniu, modernesniu ir atskleisti kitokį požiūrį. Tai tarsi stereotipų, kad pamotė visuomet pikta ir bloga, paneigimas. Galbūt ji tam turi priežasčių ir tai galima pateisinti, kaip pateisino Liudas Dovydėnas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!