Kūrėjas dėl savo esmės „negali šiandien tarnauti tiems, kurie lemia istoriją: jis tarnauja tiems, kurie ją išgyvena.“

Kūrėjas dėl savo esmės „negali šiandien tarnauti tiems, kurie lemia istoriją: jis tarnauja tiems, kurie ją išgyvena.“ Kūrėjas – ypatinga asmenybė, nes būtent jo kūryba yra vienas vertingiausių žmonijos istorijoje žinomų palikimų. Tačiau nepaisant kokioms skirtingoms epochoms priklausė kūrėjai, jų misija panaši: savo kūryba lemti dvasinį žmogaus bei visuomenės šviesėjimą, ieškoti gyvenimo prasmės, atskleisti kas patirta, užčiuopta, pažinta. Vis dėlto rašytojo, poeto vaidmuo visuomenėje, kam jis turėtų tarnauti, ar tiems, kas lemia istoriją, politikams, ar tiems, kurie ją išgyvena, paprastiems žmonėms, nuolat kelia polemiką. Taigi, aš šiandien gilindamasi į Jono Aisčio, Vytauto Mačernio, Bernardo Brazdžionio, Vinco Mykolaičio – Putino, Henriko Radausko bei Antano Škėmos kūrybą, bandysiu atsakyti į klausimą: kam kūrėjas privalo tarnauti, ar tiems, kurie lemia istoriją, ar vis dėlto tiems, kurie ją išgyvena? Sovietinės okupacijos metais rašytojai privalėjo laviruoti tarp tarnavimo socialistinei santvarkai, valdžiai ir gebėjimo sąmoninti tautą, vesti ją į laisvę, skatinti gyvenimo prasmės ieškojimo. Ypač tautą mokė sąmoningumo vienas žymiausių lietuvių poetų neoromantikų - Jonas Aistis. Jo eilėraštis „Vienas kraujo lašas'', parašytas emigracijos metu, todėl jame vyrauja tėvynės meilės motyvai, kaltės dėl paliktos ir negintos tėvynės jausmas. Tai ypač gili 1940 metų situacijos įžvalga ir jos meninis apibendrinimas: patriotiniai pažadai liko netesėti, jaučiamas kaltės jausmas dėl negintos tėvynės („Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, / Bet varge jo vieno tu pasigedai, / Nors visi žadėjom mirti už tėvynę - / Liko netesėti mūsų pažadai...“). Šią temą, tautos sąmoningumo, jos vedimo į laisvę, plėtojo poetas Bernardas Brazdžionis. Antrojo pasaulinio karo metais Brazdžionis išleido eilėraščių rinkinį „Šaukiu aš tautą“. Tuo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir tautos skatinimas kovoti, nepasiduoti okupantams buvo itin svarbus. Poetas tampa tautos vedliu, žadinančiu žmonių sąmoningumą, skatinančiu siekti nepriklausomybės. Eilėraščio „Šaukiu aš tautą“ lyrinis „aš“ kalba kaip šauklys, jis kreipiasi į tautą „GPU užguitą / Ir blaškomą, it rudenio lapus“. Žodžiu „šaukiu“ pradedama kiekviena eilėraščio strofa, tai tarsi pabrėžiamas, lyrinio subjekto tikslas šaukti, kviesti žmones „Į naują vieškelį, į naują buitį, / Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs“. Bet tuo pačiu išvardijama, kas sudaro tą visą tautą: „Šaukiu lietuvį“, „Šaukiu pavasario pilkų vagų artoją“, „Šaukiu aš darbo rankų milijonus“. Šaukia taip tarsi žadintų, kviestų visą Lietuvą. Kitas lietuvių kūrėjas, Vytautas Mačernis, taip pat svajojo tapti svarbiu poetu, dvasiniu tautos vedliu, nors ir nebuvo lemta. Kaip ateitininkų išugdytos jaunosios literatų kartos atstovas, Lietuvos okupaciją sutiko be jokių iliuzijų, nepriėmė nė vieno sovietinės ideologijos teiginio, atsisakė tarnauti sovietams. Vytautas Mačernis teigia, jog poeto išskirtinė misija yra savo kūryba atverti būties tiesas ir žadinti dvasios pilnatvės jausmą. Šis autorius buvo vadinamas jaunu genijumi, nes buvo išdidus, pasitikintis savimi, pats sau kėlė didžiulius reikalavimus – nepasiduoti tuštybei, atsikratyti fantazijų, keršto. Laiške mylimajai Bronei Vildžiūnaitei rašė: „Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!