Kuprelis. 11 skyriaus teksto suvokimo užduotys

I tekstas

Ignas Šeinius

Kuprelis (XXI)

– Dabar jau paskutinį kartą perleisim. Netrukus bus baigta. Aš ir netikėjau, kad šiandien bus toks geras vėjelis. Mat kaip mala, net klausyt malonu!

Kuprelis, matyt, pastebėjo mano veide susirūpinimą.

– Lik. Neik namon. Dabar malsiu rugius dvarui. Rupiai. Turėsim daugiau laiko, mažiau reikės daboti.

– Ačiū, – sakau, – liksiu. Nors ir lig vėlaus vakaro.

– Tu gal kaikuomet* atvaidinsi mano gyvenimą. Parodysi, kaip aš gyvenu, savo kuprų prislėgtas, – sako Kuprelis atvirai ir nuoširdžiai; tik staiga sukando lūpas.

Aš tylėjau.

– Nenoriu ir aš eiti iš šito pasaulio, jame nieko nepalikęs, – taria Kuprelis lėtai. Jam tie žodžiai labai sunkūs. Jis pasveria juos. – Noriu, kad ir apie mane žinotų, ir mane kas minėtų, su manim džiaugtųs ir gal paliūdėtų... Baisu išnykti, nieko nepalikus! Nieko nepadarius!

Man, jaunam, ta baimė dar nebuvo suprantama, svetima. Bet iš Kuprelio veido mačiau, kad jam buvo ji labai baisi ir sunki.

– Žmogus tam ir sutvertas, – tęsė jis vaikščiodamas ir giliai susimąstęs, – kad po savo neilgo amžiaus, gal po trumpos laimės ir virtinės vargų paliktų kokią atmintį, pasistatytų kokį paminklą... Vieni nieko daugiau nepalieka, tik savo vaikus. Bet ir tai paminklas, gal visų geriausias! Kiti palieka savo darbus, savo veikalus... Ką aš paliksiu? Rodos, daug norėčiau, daug galėčiau, bet man visko trūksta... – sustojo, nutilo Kuprelis. Žiūri pro mane, pro sienas, į beribį tolį.

Ne tas šiandien Kuprelis. Vis kitoks jis man atrodo, vis mažiau jį pažįstu. Tarytum jis, visą savo gyvenimą pasislėpęs, dabar atvirose duryse ant jo slenksčio atsistojo.

– Einam mano kambarėlin. Kuo turėsiu, pavaišinsiu. Juk tu man geras svečias.

Kuprelio kambarėlis, atidalintas dviem sienelėm nuo viso malūno, atrodo visai jaukiai. Net trikampė išvaizda nieko nekliudo. Sienos melsvais apmušalais išklijuotos. Paveikslais, paveikslėliais nukabinėtos. Daugiausia jo paties darbo. Reginiai, portretai visoki. Sodietiško rokoko** staliukas, šalia tokios pat dvi kėdės. Lova, baltai apdengta. Visur švaru, niekur jokios dulkelės. Čia anksčiau nebuvau dar buvęs. Jis čia paprastai nieko neįsileidžia.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!