Krikščionybė Europos Sąjungoje: sekuliarumo problema

Įvadas Europos Sąjunga formaliai yra laikoma sekuliaria viršnacionaline organizacija. Tai reiškia, jog joje religija, religiniai įsitikinimai yra atskirti nuo viešojo gyvenimo, taigi ir nuo politikos, politinių institucijų. Ta pati situacija atsispindi ir Europos Sąjungos valstybėse narėse. Visgi religija, o tiksliau – krikščionybė Europoje visuomet vaidino svarbų vaidmenį. Neretai sakoma, jog Europą vienija tai, jog ji turėjo vieną Cezarį ir vieną Dievą. Toks pasakymas ne tik nurodo Europos geografines ribas, bet ir savyje talpina idėją, jog Europa yra išskirtinai krikščioniškas kontinentas. Nors krikščionybė gimė visai ne Europoje, tačiau joje įsitvirtino ir suklestėjo, buvo reikšminga tiek kasdieniame gyvenime, tiek valstybių valdyme. Dominuojantį Bažnyčios vaidmenį ėmė silpninti schizmos (iš pradžių laikini bažnyčios skilimai, vėliau ir didysis, lėmęs Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčių atsiradimą), reformacija ir galiausiai Apšvietos idėjos, davusios pradžią sekuliarizmo konceptui. Nepaisant gilėjančios sekuliarizacijos, krikščionybė turėjo ir vis dar turi nemažą įtaką Europos vienijimesi. XIX a. viduryje iškilo naujas politinis judėjimas – krikščioniškoji demokratija, siekusi bažnyčios poziciją susieti su politine realybe. Šis judėjimas buvo itin sėkmingas Vakarų Europoje, kur krikščionių demokratų partijos tapo valdančiosiomis. Be to, Europos integracijos procese svarbų vaidmenį suvaidinę politikai – Robertas Schumanas, Konradas Adenaueris, Alcide de Gasperi – buvo krikščionys demokratai. Nors pirmąjį penkiasdešimtmetį Europos vienijimasis ir integracija buvo daugiau techninės ir ekonominės prigimties, tačiau jai ilgainiui tampant politine sąjunga, piliečių susivienijimu, atsiranda būtinybė bendroms vertybėms, bendram požiūriui į tam tikrus etinius dalykus. Šiuo atveju religija, tiksliau krikščionybė, yra vienas iš svarbių bendrųjų vardiklių europinėms vertybėms. Nepaisant to, kad Europos Sąjunga yra sekuliarus valstybių susivienijimas, tačiau tam tikri faktai rodo, jog krikščionybė yra svarbi Sąjungai ir veikia jos politikos formavimą, sprendimų priėmimą: ruošiant Konstituciją Europai preambulėje buvo siūloma paminėti krikščioniškas ES šaknis (įrašyti krikščionybę ir/arba Dievą); religijoms, taigi ir krikščionybei, duoklė buvo atiduota Lisabonos sutartimi, teisiškai įtvirtinus dialogą tarp ES ir religijų; ES sprendimų priėmime veikia krikščioniškos lobistų grupės; pagaliau pati Europos liaudies partija – didžiausia politinė Europos Parlamento grupė, kurios nariai sudaro trečdalį parlamento – yra suformuota krikščioniškųjų vertybių pagrindu ir jomis vadovaujasi savo veikloje. Visa tai verčia abejoti Europos Sąjungos sekuliarumu. Atrodytų, jog, nors ji formaliai yra sekuliari, tačiau religija, o ypač krikščionybė, nėra visiškai atskirta nuo ES politinės sistemos 5 apskritai, nuo jos politikos formavimo ir sprendimų priėmimo. Taigi kyla klausimas, koks yra Europos Sąjungos santykis su krikščionybe, t.y. ar ES yra sekuliari viršnacionalinė organizacija. Todėl darbu bus siekiama išsiaiškinti, ar dabartinis ES santykis su krikščionybe yra sąlyga ES laikyti nesekuliaria ir ar ji gali būti tokia laikoma. Darbo naujumas ir temos ištirtumas. Religijos-valstybės santykio klausimas nėra naujas socialiniuose moksluose. Šį santykį jau nuo XIX a. pab. analizavo tokie sociologai kaip E. Durkheimas, M. Weberis, vėliau – B. A. Kosmin, A. Keysar, J. Casanova. Religiją galima laikyti politikos mokslo objektu, o tai įrodo viena jauniausių politikos mokslo šakų – religijos politologija, suformuota XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Ši mokslo šaka siekia ištirti religijos poveikį politikai ir, atvirkščiai, politikos poveikį religijai per santykio tarp politikos veikėjų (vyriausybės, politinių partijų, spaudimo grupių ir religinių bendruomenių) prizmę. Tuo tarpu Europos Sąjungos kontekste yra labiau paplitę religijos Sąjungoje tyrimai (Timothy A. Byrnes, Peter J. Katzenstein „Religion in an Expanding Europe“, Krzysztof Michalski „Religion in the New Europe“, Gert Pickel, Olaf Müller „Church and Religion in Contemporary Europe“ ir kiti), nemažai dėmesio skiriama islamo ES problematikai. Tačiau ES santykio su religija aspektas, taip pat ir sekuliarizmas Europos Sąjungoje, yra gana nauja tema, kuri nėra plačiai nagrinėjama. Vienas iš tokių tyrimų, kuriuo bus remiamasi ir šiame darbe, yra Ronan McRea „Religion and the Public Order of the European Union“. Darbo aktualumas. ES sekuliarumo, taip pat santykio su krikščionybe tyrimas yra aktualus todėl, kad, turint omenyje ES formalų sekuliarumą, eurointegracijai gilėjant ir apimant vis daugiau sričių, priklausiusių valstybių narių kompetencijai, ES turėtų užtikrinti, kad sprendimų, teisiškai įpareigojančių valstybes nares, priėmimas būtų apsaugotas nuo krikščionybės, kaip dominuojančios ES religijos, įtakos. ES sekuliarumas taip pat aktualus ir jos plėtros kontekste: pernelyg glaudus ES santykis su krikščionybe gali lemti būsimų valstybių narių ratą (čia reikia prisiminti Turkiją, kuri, kartais teigiama, ES nare ilgą laiką netampa ne dėl neva nevykdomų reformų, bet dėl islamo). Be to, ES požiūris į religiją gali turėti įtakos Europos kaimynystės politikos šalims. Kaimynėms nevykdant tam tikrų ES reikalavimų religinėje srityje, tai gali atsiliepti jų eurointegracijai. Darbo objektas. Krikščionybės, kaip dominuojančios religijos ES šalyse, situacija sekuliarėjančioje ir religijos atžvilgiu besikeičiančioje Europos Sąjungoje. Darbo probleminis klausimas. Nors Europos Sąjunga formaliai yra sekuliari, tačiau religija, o ypač krikščionybė, nėra visiškai atskirta nuo ES politinės sistemos, politikos formavimo ir sprendimų priėmimo. Taigi kyla klausimas, koks yra Europos Sąjungos santykis su krikščionybe, t.y. ar ES yra sekuliari viršnacionalinė organizacija. 6 Darbo tikslas ir uždaviniai. Darbo tikslas – ištirti, koks yra ES santykis su krikščionybe ir ar atitinkamas jo pobūdis yra sąlyga ES laikyti nesekuliaria, ar ji gali būti tokia laikoma. Tam reikalinga atlikti šiuos uždavinius: 1. Išnagrinėti, kas yra sekuliarumas ir kokie jo bruožai. 2. Nustatyti, koks yra krikščionybės istorinis vaidmuo Europoje ir jos vienijimosi procese. 3. Išanalizuoti religijos padėtį ES valstybėse narėse, t.y. institucionalizuotą ir individualų sekuliarumo lygmenį kiekvienoje iš 27 šalių. 4. Įvertinti islamo padėtį ES, jo požiūrį į esmines europines vertybes ir jo santykį su ES. 5. Išanalizuoti, kokia religijos padėtis ES kaimyninėse valstybėse ir kaip religijos klausimas atsispindi Europos kaimynystės politikoje. 6. Ištirti, kaip krikščionybė veikia ES politikos formavimą, t.y. kaip ES teisės aktuose reglamentuojama religija, koks pačios krikščionybės požiūris į santykį su ES, kokie yra krikščionybės atstovavimo ES būdai ir kaip tuo naudojasi krikščioniškųjų konfesijų atstovai. Darbo metodai. Kadangi darbas yra daugiau teorinio pobūdžio, pagrindinis tyrimo metodas yra mokslinės literatūros analizė. Taip pat naudota dokumentų analizė, kuria remtasi analizuojant tiek teisinius dokumentus, tiek kitus tekstus. Darbe buvo pasitelktas lyginamasis metodas, lyginant religijos padėtį ES narėse, Europos kaimynystės politikos valstybėse. Naudotasi ir antrine statistinių duomenų analize. Darbo struktūra atspindės išsikeltus uždavinius. Pirmojoje – teorinėje – dalyje, remiantis religijos santykį su valstybe, jos viešuoju gyvenimu, tame tarpe ir politika, analizuojančiomis teorijomis (T. Asado, J. Casanovos, E. Shakman Hurd, B. A. Kosmin bei A. Keysar, J. T. S. Madeley darbais), bus siekiama atsakyti į klausimus, kas yra sekuliarumas, kokie jo bruožai ir tipai, kaip jis pasireiškia dabartiniais laikais. Antroji darbo dalis skirta krikščionybės Europoje apžvalgai. Pirmiausia bus analizuojamas istorinis krikščionybės vaidmuo Europoje: nuo šios religijos atsiradimo pradžios Jeruzalėje iki esminio valstybės-bažnyčios santykio lūžio Apšvietos laikotarpiu. Taip pat bus paliestas krikščioniškosios demokratijos atsiradimas, jos idėjos bei poveikis Europos valstybėms, jos vienijimuisi. Toliau bus brėžiamas Europos Sąjungos sekuliarumo žemėlapis, darant prielaidą, kad religijos padėtis nacionaliniu lygmeniu sąlygoja religijos padėtį ir jos reglamentavimą pačioje ES, kaip viršnacionalinėje organizacijoje. Šiame poskyryje, remiantis CIA World Factbook statistika, valstybių konstitucijomis, kitais teisės aktais, straipsniais internetiniuose portaluose bei įvairių autorių tyrimais pagal atitinkamus kriterijus (valstybės religinį homogeniškumą/heterogeniškumą, teisinį religijos statusą, t.y. konstitucijų, įstatymų nuostatas dėl religijos ar tam tikrų konfesijų padėties, finansavimo, religinio švietimo) bus analizuojamas 7 institucinis sekuliarizmas visose ES narėse. Taip pat bus apžvelgtos ir individualaus sekuliarizmo tarp ES piliečių tendencijos. Kadangi islamo pasekėjų ES vis daugėja ir iš to kyla tam tikros problemos, kitas antrosios dalies poskyris bus skirtas islamo padėčiai Europos Sąjungoje apžvelgti. Bus pateikta islamo ES statistika, remiantis Tariq Modood, Bhikhu Parekh, Abdullahi A. An-Na‘im bei Nilüfer Göle straipsniais, – europiečių baimės musulmonų atžvilgiu, islamo pozicija Europos ir jos vertybių klausimu, nuomonės dėl islamo suderinamumo su Europos Sąjunga, pagrindinės islamo Europos Sąjungoje keliamos problemos. Paskutiniame antrosios dalies poskyryje bus aiškinamasi, kokios yra (ir ar apskritai yra) Europos kaimynystės nuostatos dėl religijos. Pagal JAV Valstybės departamento tarptautinės religinės laisvės ataskaitas bus apibendrintai aptarta religijos padėtis EKP valstybėse bei, remiantis ES pagrindiniais EKP dokumentais, šalių veiksmų planais ir Europos Komisijos ataskaitomis, bus nustatytas ES požiūris į religiją kaimynėse ir jos reikalavimai religinėje srityje. Trečiojoje darbo dalyje bus analizuojama krikščionybė ES politinėje sistemoje. Pirmiausia, kaip ES santykis su religija yra reglamentuotas teisiškai (čia bus naudojamasi ES sutartimis) ir kaip krikščioniškos konfesijos suvokia savo santykį su ES (pozicijos, atsispindinčios Bažnyčios dokumentuose – Visuotinio Vatikano II susirinkimo dokumentuose, popiežių posinodiniuose apaštališkuosiuose paraginimuose, kituose popiežių tekstuose). Toliau bus pristatyti Lucian N. Leustean atliktame tyrime nustatyti religijos ir europinių institucijų santykio tipai bei religinio atstovavimo tipai. Galiausiai bus apsistota ties institucionalizuotais krikščionybės poveikio ES būdais. Pirmas jų – Europos Komisijos skyrius dialogui su religijomis, bažnyčiomis ir tikėjimo grupėmis. Bus pristatyta jo vystymosi raida, ES institucijų vadovų pozicija dėl šio dialogo (remiantis ES vadovų kalbomis, pasakytomis dialogo susitikimų metu), vienų iš krikščioniškų dialogo dalyvių (Europos bendrijos vyskupų konferencijos komisijos ir Europos bažnyčių konferencijos) požiūris į jį. Toliau bus pristatytas kitas krikščionybės poveikio Europos Sąjungos politikai būdas – religinis lobizmas. Tam bus naudojamasi L. Mihut straipsniu bei Europos Komisijos interesų atstovų registro statistika. Galiausiai bus išsiaiškintas Europos liaudies partijos – krikščioniškos demokratijos idėjomis besivadovaujančios partijos, didžiausios Europos Parlamento politinės grupės – požiūris į religijos santykį su Europos Sąjunga, jos institucijomis. Tam pagelbės partijos pagrindinė programa, veiksmų planai bei kongresų dokumentai. Taip pat bus paliesti tam tikri prieštaringai Europos Sąjungos valstybėse vertinami bioetikos klausimai, siekiant išsiaiškinti, ar Europos liaudies partijos pozicija atitinka Bažnyčios požiūrį. Jei taip, tai leistų daryti prielaidą, kad Europos liaudies partijos grupė tam tikrais klausimais gali būti vadinama Bažnyčios atstove Europos Parlamente. 8 Sąvokų apibrėžimas. Sekuliarizmas – situacija, kuomet religija yra atskirta nuo viešojo gyvenimo sričių (politikos, ekonomikos, kultūros). Sekuliarizacija – religijos vaidmens menkėjimo ar menkinimo procesas. Religinis pliuralizmas – įvairių religijų, kaip lygių viena kitai, pripažinimas, neišskiriant vienos konkrečios. Krikščioniškoji demokratija – politinė ideologija, siekianti pritaikyti krikščioniškus principus politikoje, besiremianti socialiniu bažnyčios mokymu ir krikščioniškomis vertybėmis. 9 1. Sekuliarumo samprata ir jo bruožai Paprastai suvokiama, jog religijos vaidmuo valstybėje yra išimtinai valstybės reikalas, taigi yra jos suvereniteto sferoje. Religija ilgą laiką buvo reikšmingas žaidėjas valstybės valdyme bei kasdieniame gyvenime, tačiau Švietimo amžiuje imta tuo abejoti: pradėta teigti, jog ilgainiui teologiniai prietarai, simboliniai liturginiai ritualai bei šventoji veikla, kaip praeities produktas, bus pamiršti moderniojoje epochoje, t.y. modernizacija pamažu išstums religiją iš jos dominuojamų sričių. Taip pat ir XIX amžiaus mąstytojai (Max Weber, Karl Marx, Emile Durkheim) pabrėžė, jog dėl industrinės visuomenės atsiradimo religija taps mažiau svarbi bei reikšminga.1 Paprastai šis religijos vaidmens menkėjimo ar menkinimo procesas valstybėje apibūdinamas kaip sekuliarizacija. Sekuliarizmas, anot Talalo Asado, stovi modernumo centre, o modernumas yra tam tikrų žmonių, esančių valdžioje, projektas, siekiant institucionalizuoti principus, tokius kaip konstitucionalizmas, moralinė autonomija, demokratija, žmogaus teisės, pilietinė lygybė, vartotojiškumas, rinkos laisvė bei sekuliarizmas. Šiam tikslui pasiekti naudojamos technologijos (medicina, pramogos, kelionės, kariavimas, gamyba) sukuria naujas patirtis (laiko, erdvės, žinių, vartojimo ir pan.). Mintis, jog šios patirtys sukelia nusivylimą, kadangi atmetamas mitas, magija ir tai, kas šventa, yra moderniosios epochos pagrindinis bruožas.2 Moderniaisiais laikais sekuliarizacija įgyja trejopą reikšmę: kultūriškai ji suprantama kaip pažintinių ir normatyvinių kultūrinių rėmų sekuliarizacija, plėtojanti suvokimą apie pasaulį, visuomenę ir žmogų; socialiniu požiūriu ji reiškia religinių įsitikinimų ir praktikų modernioje visuomenėje nuosmukį; politine prasme ji siejama su valstybės ir politikos sekuliarizacija.3 Sociologas J. Casanova išskiria panašius sekuliarizacijos tipus: sekuliarizaciją kaip religinių įsitikinimų ir praktikų nuosmukį, sekuliarizaciją kaip religijos individualizaciją bei privatizaciją ir galiausiai sekuliarizaciją kaip institucinį, organizacinį, funkcinį ir vaidmens atskyrimą.4 Pastarasis sekuliarizacijos suvokimas sąlygoja religijos atskyrimą nuo tokių sferų kaip politika, ekonomika, mokslas ir pan. Kaip minėta aukščiau, situacija, kuomet religija yra atskirta nuo pagrindinių valstybės valdymo sričių, apibūdinama kaip sekuliarizmas. Kai kurie autoriai yra linkę daryti skirtį tarp individualaus ir institucinio sekuliarizmo lygmenų. Anglų kalboje egzistuoja atitinkami terminai šiems lygmenims nusakyti: sekuliarumas- secularity- apima individo asmeninį elgesį ir 1 Pippa Norris, Ronald Inglehart, Sacred and Secular. Religion and Politics Worldwide. New York: Cambridge University Press, 2004, 3. 2 Talal Asad, Formations of the Secular. Christianity, Islam, Modernity. Stanford: Stanford University Press, 2003, 13. 3 Veit Bader, Secularism or Democracy? Associational Governance of Religious Diversity. Amsterdam: Amsterdam University Press, 2008, 39. 4 Ten pat, 40- 41. 10 identifikaciją su sekuliariomis idėjomis ir tradicijomis, tuo tarpu sekuliarizmas- secularism- siejamas su organizacijomis ir teisiniais konstruktais, kurie atspindi institucinę sekuliarumo išraišką valstybės politinėje srityje ir viešajame gyvenime.5 Barry Alexander Kosmin bei Ariela Keysar, nagrinėdami sekuliarizmą šiais dviem lygmenimis, teigia egzistuojant sekuliarizmo skalę, kur sekuliarizmas valstybėje kinta nuo soft (arba apskritai sekuliarizmo nebuvimo) iki hard, t.y. nuo „minkštojo“ iki „kietojo“ sekuliarizmo. Analizuojant institucinį sekuliarizmo lygmenį, „minkštasis“ sekuliarizmas pirmiausia suvokiamas kaip religijos atskyrimas nuo viešojo gyvenimo sričių, tokių kaip politika, kultūra, ekonomika, mokslas, taigi religija tampa kiekvieno individo asmeniniu pasirinkimu, ji turi savo atskirą sritį, tradicijas ir dinamiką. Politika turi skirtingus principus bei vertybes nei religija, todėl jos turi būti daugiau ar mažiau viena nuo kitos atskirtos. Tai nereiškia, jog religija neturi jokios įtakos viešajame gyvenime ar politikoje, tiesiog šios sritys yra atskirtos instituciškai. Valstybėje, kurioje vyrauja „minkštasis“ sekuliarizmas, teigiama egzistuojant pliuralizmą ir religijos laisvę. Tuo tarpu „kietasis“ sekuliarizmas remiasi idėja, jog pasaulėžiūra, įsitikinimų sistema turi būti atsieta nuo religijos, nuvertinami moraliniai ir religiniai įsitikinimai, teigiant, jog mokslinis požiūris pirmauja. Vienas pagrindinių šio tipo sekuliarizmo tikslų yra vadinamosios sąmonės sekuliarizacijos tąsa, kuomet bažnyčios ir valstybės atskyrimas yra įtvirtinamas įstatymiškai. Radikali „kietojo“ sekuliarizmo forma yra ateizmas, kuris religiją apskritai atmeta socialinėje ir politinėje sferose. Švelnesnė „kietojo“ sekuliarizmo forma atskiria religiją ir valstybę, propaguoja laicizmo ar respublikonizmo sekuliarizmo idėją. Valstybės, tokio „kietojo“ sekuliarizmo šalininkės, turi gerai išvystytą centralizuotą ir steitistinę trajektoriją mokslo bei socialinėje srityse. Jos reikalauja lojalumo sąžinės prasme ir siekia sukurti standartizuotą ir vienalytę „kietųjų“ sekuliaristų visuomenę.6 Galima teigti, jog būtent švelnesnė „kietojo“ sekuliarizmo forma vadintina laicizmu. Paprastai teigiama, jog pagrindinis laicizmo skirtumas nuo sekuliarizmo yra tai, jog laicizmas ne tik atskiria religiją nuo valstybės, bet ją ir kontroliuoja. Laicizmas kilo iš jakobinų laicizmo tradicijos ir yra laikomas „priverstiniu procesu, kuriame teisinės valstybės jėgos, drausminės šeimos ir mokyklos galios bei įtikinantys valdžios ar visuomenės informavimo priemonių pajėgumai yra naudojami „pagaminti“ sekuliarų pilietį, kuris sutinka religiją laikyti privačiu dalyku“.7 Teigiama, 5 Barry Alexander Kosmin ir Ariela Keysar, Secularism and Secularity. Contemporary International Perspectives. Hartford: Institute for the Study of Secularism in Society, 2007, 1. 6 Ten pat, 5-12. 7 Elizabeth Shakman Hurd, Secularism in International Relations. Oxforshire: Princeton University Press, 2008, 29. 11 jog laicizmas siekia apriboti religinius įsitikinimus ir praktikas iki tokio lygio, kuomet jie negalėtų kelti grėsmės politiniam stabilumui bei kritiškai mąstančių piliečių laisvėms. 8 Apie 1970-uosius atsirado nauja doktrina – valstybės neutralumo doktrina, o kartu su ja ir nauja sąvoka valstybės ir religijos santykiui nusakyti - valstybės religinis neutralumas. Neutralumas yra pagrindinis liberalizmo bruožas, užtikrinantis, jog valstybė neprimeta tam tikro suvokimo apie gėrį, bet patiems individams leidžia siekti savo gerovės savo pasirinktu būdu. Tuo tarpu religinis neutralumas reikštų, jog valdžia nesiekia paveikti savo piliečių pasirinkimo dėl tam tikros religinės ar sekuliarios tikėjimo sistemos, neteikdama jiems privilegijų ar neprimesdama prievolių, t.y. valdžia yra neutrali tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų atžvilgiu.9 1 lentelė. Sekuliarizacijos tipai skirtingų autorių požiūriais Veit Bader 1) Sekuliarizacija kultūriškai - kaip pažintinių ir normatyvinių kultūrinių rėmų sekuliarizacija, plėtojanti suvokimą apie pasaulį; 2) socialiniu požiūriu – religinių įsitikinimų ir praktikų modernioje visuomenėje nuosmukis; 3) politine prasme – valstybės ir politikos sekuliarizacija. Jose Casanova 1) Sekuliarizacija kaip religinių įsitikinimų ir praktikų nuosmukis; 2) sekuliarizacija kaip religijos individualizacija bei privatizacija; 3) sekuliarizacija kaip institucinis, organizacinis, funkcinis ir vaidmens atskyrimas (t.y. religijos atskyrimas nuo tokių sferų kaip politika, ekonomika, mokslas ir pan.). Barry Alexander Kosmin ir Ariela Keysar 1) Individualus lygmuo (sekuliarumas) – individo asmeninis elgesys ir identifikacija su sekuliariomis idėjomis ir tradicijomis; 2) institucinis lygmuo (sekuliarizmas) – institucinė sekuliarumo išraiška valstybės politinėje srityje ir viešajame gyvenime, susijusi su organizacijomis ir teisiniais konstruktais. Sekuliarizmo skalės pabaigos taškai: a) „minkštasis sekuliarizmas“ - religijos atskyrimas nuo viešojo gyvenimo sričių, tokių kaip politika, kultūra, ekonomika, mokslas. Religija – kiekvieno individo asmeninis pasirinkimas. Tai nereiškia, jog religija neturi jokios įtakos viešajame gyvenime ar politikoje, tiesiog šios sritys yra atskirtos instituciškai. Kartu su „minkštuoju“ sekuliarizmu paprastai vyrauja religinis pliuralizmas ir religinė laisvė. b) „kietasis“ sekuliarizmas – pasaulėžiūra, įsitikinimų sistema yra atsieta nuo religijos, moraliniai ir religiniai įsitikinimai nuvertinami, pirmauja mokslinis požiūris. Bažnyčios ir valstybės atskyrimas yra įtvirtinamas 8 Ten pat, 30. 9 John T. S. Madeley, “European Liberal Democracy and the Principle of State Religious Neutrality”. Kn. John T.S. Madeley ir Zsolt Enyedi (sud.), Church and State in Contemporary Europe. The Chimera of Neutrality. London: Frank Class Publishers, 2003, 4-7. 12 įstatymiškai. Radikali „kietojo“ sekuliarizmo forma yra ateizmas, kuris religiją apskirtai atmeta socialinėje ir politinėje sferose. Švelnesnė „kietojo“ sekuliarizmo forma – laicizmas (ne tik atskiria religiją nuo valstybės, bet ją ir kontroliuoja). John T. S. Madeley Valstybės religinis neutralumas – valdžia yra neutrali tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų atžvilgiu, ji nesiekia paveikti savo piliečių pasirinkimo dėl tam tikros religinės ar sekuliarios tikėjimo sistemos, neteikdama jiems privilegijų ar neprimesdama prievolių. Apibendrinant galima teigti, jog sekuliari valstybė yra ta, kuri atskiria religiją nuo viešojo gyvenimo sričių ar taip pat atskyrimą įtvirtina įstatymiškai, tačiau užtikrina ir religinį pliuralizmą bei religinę laisvę. Galima teigti, jog iš esmės visi minėti autoriai (išskyrus John T. S. Madeley) vienaip ar kitaip skiria sekuliarizaciją, kaip religinių įsitikinimų bei praktikų nuosmukį šiuolaikinėje visuomenėje, ir institucinį sekuliarizmo lygmenį, kuriame religija yra atskirta nuo viešojo gyvenimo, politikos. Labiausiai iš šių autorių grupės išsiskiria J. T. S. Madeley, pristatęs valstybės religinio neutralumo sampratą, bei B. A. Kosmin su A. Keysar, pateikę gilesnę institucinio sekuliarizmo analizę – institucinio sekuliarizmo skalę. Sekuliarumo sąvokos turinys politinės minties atstovų teorijose aiškiai atsiskleidžia, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais daugiau diskutuojama dėl jo apimties ar krūvio valstybėse, jų bei jų piliečių gyvenimuose. Dalis šių laikų teoretikų prieštarauja Apšvietos laikotarpiu gimusiai teorijai, kuria tvirtinama, jog pasauliui modernėjant religijos reikšmė jame tampa vis mažiau svarbi. J. Casanovos teigimu, modernizacija akivaizdžiai sumenkino religijos įtaką moderniajai visuomenei, tačiau negalima sakyti, jog sekuliarizacija privertė religiją išnykti arba tapti privatizuota, t.y. nustumta privačiajai sferai. Sociologo įsitikinimu, religija ir politika turi simbiozinį ryšį, „sienoje, skiriančioje Bažnyčią ir valstybę, nuolat atsiranda plyšių, per kuriuos jos abi skverbiasi viena į kitą“10. Be to, J. Casanovos įsitikinimu, Bažnyčia atsisakė priimti marginalinį vaidmenį, jai primestą liberalios valstybės atskyrimo teorijos. Autorius sutinka, jog bažnyčios negali ir neturėtų siekti kontroliuoti valstybę, tačiau mano, jog bažnyčios-valstybės atskyrimas yra kenksmingas tiek politikai, tiek religijai.11 J. Casanova išvardija tris viešosios erdvės sritis, į kurias modernioji religija gali sau leisti ir turėtų kištis: 1) ginti moderniąsias teises ir laisves nuo absoliutistinių autoritarinių valstybių; 2) siekti absoliučios teisinės sekuliarių sričių autonomijos; 10 Ronan McCrea, Religion and the Public Order of the European Union. Oxford: Oxford University Press, 2010, 23- 24. 11 Ten pat, 23. 13 3) ginti vadinamąjį “tradicinį gyvybės gyvenimą” (klausimus, susijusius su gyvybės pradžia ir pabaiga, t.y. abortais, eutanazija, bioetika, šeimos politika) nuo administracinio ar teisinio valstybės kišimosi, kelti normų klausimus.12 Taigi J. Casanova įsitikinęs, jog modernizacija stabdo religijos įtaką viešajai sričiai, tačiau religija niekur nesitraukia ir netgi atgauna gyvybingumą, toliau veikia tam tikrose modernios visuomenės srityse. Religijos sociologė Daniele Hervieu-Leger taip pat sutinka, jog šiuolaikinės visuomenės tampa vis mažiau religingos, tačiau religijos svarba išlieka. Ne augantis racionalumas, o tai, jog nesugebama palaikyti visuomenės atminties, glūdinčios religinės egzistencijos šerdyje, lemia mažėjantį religingumą. Šiuolaikinė visuomenė sunaikina savo religinį pagrindą, tačiau tuo pačiu metu atveria erdves, kurias gali užpildyti tik religija.13 Tolesnėse darbo dalyse bus analizuojamas institucinis sekuliarumo lygmuo Europos Sąjungoje, laikant, kad tokio sekuliarumo sąlygomis Bažnyčia yra atskirta nuo politinės sferos ir viešojo gyvenimo tiek nacionaliniu, tiek viršnacionaliniu lygmeniu. Iš dalies bus paliesta ir individualaus sekuliarumo Europos Sąjungoje būsena, t.y. koks yra europiečių santykis su religija, tikėjimu savo asmeninėje erdvėje. 2. Krikščionybė Europoje 2.1. Istorinis krikščionybės vaidmuo Europoje Istorikų teigimu, krikščioniškoji Bažnyčia gimsta Palestinoje po Jėzaus mirties. Iki Jėzui mirštant, apie jį būrėsi nedidelė grupelė žydų, tačiau, Kristui prisikėlus, jo įpareigojimu pasekėjai ėmė skleisti tikėjimą plačiau – pirmiausia Jeruzalėje, o paskui ir toliau. Iki II a. pr. Romos imperijoje egzistavo įvairios sektos, laikiusios save krikščioniškomis, sekusios Jėzaus mokymu ir laikiusios Jėzų savo gelbėtoju. Vienas jo mokinių Petras laikomas Romos katalikų bažnyčios įkūrėju. I amžiuje po Kr. Jeruzalė buvo Romos imperijos pakraštys, rytinės provincijos Judėjos dalis, tačiau tankus kelių tinklas, jungiantis britų salas su Šiaurės Afrika, Iberų pusiasalį su Artimaisiais Rytais, leido krikščionybę platinti aktyviau į įvairias žemes ir kultūras. I a. bažnyčios per Mažąją Aziją ir Graikiją pasiekė Romą. II a. viduryje stiprių bažnyčių buvo beveik visose imperijos provincijose tarp Sirijos ir Romos. Dar po šimtmečio reikšmingą krikščionių mažumą 12 Ten pat, 23-24. 13 Peter L. Berger, The Desecularization of the World. Resurgent Religion and World Politics. Washington D.C.: Ethics and Public Policy Center, 1999, 80. 14 rasti buvo galima ir keliose Rytų šalyse, o apie IV a. pr. Afrikos ir Mažosios Azijos provincijose krikščionys sudarė daugumą. 14 Romos imperijoje krikščionys, kaip ir judaizmo išpažintojai, iš pradžių buvo ginami Romos imperijos įstatymų. Visgi ilgainiui romėnų požiūris į krikščionis ėmė keistis, kadangi krikščionys stengėsi gauti privilegijų negarbinti imperatoriaus ir todėl buvo kaltinami nepatriotiškumu. Krikščionis imta persekioti, jie buvo kalinami, kankinami, žudomi. Nepaisant sunkumų, krikščionybė toliau plito ir augo: „III a. Bažnyčia neįtikėtinai greitai išaugo – plėtėsi jos geografinės ribos ir didėjo tikinčiųjų skaičius. Ji pradėjo panėšėti į imperiją Romos imperijoje“15. IV a. pr. krikščionių tikėjimui priklausė ar bent jam paramą reiškė reikšminga aukštuomenės dalis. Nuo persekiojimų Bažnyčia išsilaisvino IV a. pr., imperatoriui Konstantinui 313 m. išleidus Milano ediktą, kuriuo paskelbta laisvė išpažinti pasirinktą religiją bei uždrausta persekioti krikščionis. Taigi po šio edikto senosios Romos pagoniškais tikėjimas jau nebebuvo vienintelis imperijoje. 325 m. Nikėjos susirinkime buvo suformuluotos ir susistemintos tikėjimo tiesos. Reikšmingiausiais krikščionybei metais imperijoje tapo 392 m., kada imperatorius Teodosijus krikščionybę paskelbė valstybine religija. Reikia pastebėti, kad, iki Romos imperijai tampant krikščioniška, Armėnijos Karalystė dar 301 m., o Gruzija apie IV a. vidurį savo valstybine religija paskelbė krikščionybę. Nors christianizaciją pradėjo Konstantinas, tačiau valdant imperatoriui Teodosijui šis procesas tapo dar labiau prievartinis: įstatymais uždrausta praktikuoti pagonių tikėjimą, griaunamos jų šventyklos ir verčiamos krikščioniškomis. Imperatoriui Teodosijui mirus 395 m., imperija skilo į Vakarų ir Rytų Romos imperijas. Pastaroji išliko dar tūkstantmetį po skilimo. Imperijos rytų ir vakarų krikščionių požiūris į tam tikras tikėjimo tiesas skyrėsi dar nežlugus Romos imperijai, jau IV a. pirmoje pusėje iškilo schizmos pavojus, kurio niekada ir nebuvo atsikratyta. VI-VII a. sandūroje buvusios imperijos teritorijoje egzistavo penki patriarchatai – vienas Vakarų Romos imperijoje, keturi Bizantijoje. Romos imperijai žlugus atsirado priežastis ir Bažnyčios skilimui, kadangi dviejų imperijų jau nebevienijo valstybiniai ryšiai.16 IV a. prasideda tautų kraustymasis ir Vakarų Romos imperija 476 m. žlunga dėl barbarų antplūdžio. Dar prieš Vakarų Romos žlugimą imperijoje įsitvirtinusi krikščionybė toliau plito už imperijos ribų. Gentys, tokios kaip gotai, germanai, lombardai, užimantys Europos teritorijas, buvo priėmę arionizmą (nors tai ir krikščionybės šaka, tačiau arionizmo sekėjai Milano ediktu įtvirtinti kaip eretikai), todėl Romos katalikų bažnyčios misionierių buvo verčiami į katalikus. Skirtingai 14 Tim Dowley, Krikščionybės istorija. Vilnius: Alma littera, 2000, 66-68. 15 Ten pat, 90. 16 Ten pat. 15 negu krikščionybės plitimas Vakarų Romos imperijoje, germanų genčių atsivertimas vyko „iš viršaus į apačią“, t.y. pirmiausia buvo atverčiama visuomenė, tikintis, kad toliau ji į katalikybę atves ir likusią visuomenės dalį.17 Reikia pastebėti, kad kartais užtrukdavo kelis amžius, kol visuomenės atsisakydavo pagoniškų papročių. Atsivertusiose tautose dar ilgą laiką pagoniškoji tradicija egzistavo šalia krikščionybės. Ankstyvaisiais viduramžiais (V-X a.) kuriantis Europos valstybėms, į krikščionių tikėjimą atsivertė didžioji Europos dalis. Nereikia pamiršti, kad šiuo laikotarpiu Viduriniuosiuose Rytuose itin iškilus islamui krikščionių bažnyčia ėmė vykdyti Kryžiaus žygius šventosioms vietoms ginti. Nors nesėkmingi karine prasme, šie žygiai buvo reikšmingi Europos religinio identiteto iškilimo atžvilgiu.18 Valstybiniai dariniai, dabar esantys Ukrainos, Bulgarijos, Rusijos teritorijose, apsikrikštijo kiek vėliau, nei didžioji Europos dalis - stačiatikių tikėjimą priėmė IX-XIV a. Apskritai paskutinieji apsikrikštijo skandinavai ir baltai, taigi Europos christianizacijos procesas buvo baigtas XV a. pr. Kaip buvo minėta anksčiau, vakarų ir rytų krikščionys nesutarė tam tikrais klausimais jau nuo IV a. Romos imperijos skilimo, vėliau ir Vakarų Romos imperijos žlugimas dar labiau paskatino reikštis dviejų nuomonių skirtumus. Buvo ne vienas laikinas bažnyčios skilimas, kol 1054 m. krikščionių bažnyčia galutinai skilo į katalikų ir stačiatikių. Po didžiosios schizmos Vakarų krikščionių bažnyčią XIV-XV a. krėtė skilimai – vienu metu valdė 2-3 popiežiai. Tai turėjo neigiamos įtakos Bažnyčios ir popiežių autoritetui bei tikėjimui. Šią situaciją baigė Visuotinis Konstancos susirinkimas, išrinkęs vieną visai Vakarų bažnyčiai Popiežių. Tačiau tarp jo ir vyskupų prasidėjo kova dėl valdžios. Manoma, kad šie įvykiai, trukdę Popiežiaus valdžiai ir kompromitavę Bažnyčią pasauliečių akyse, buvo dar didesnio skilimo, t.y. reformacijos XVI a. pr. įžanga.19 Istorikų teigimu, reformacija pabaigė viduramžiais gyvavusią krikščionybės vienybę ir pradėjo naują – moderniąją – erą.20 Reformacija Vakarų Bažnyčioje buvo paremta Martino Liuterio, Žano Kalvino ir kitų ankstyvųjų protestantų idėjų. Nors iš tiesų Vakarų krikščionys dar iki šių idėjų paskelbimo jautė nepasitenkinimą katalikų bažnyčia dėl jos dvasininkų savivalės, indulgencijų bei simonijų pardavinėjimo, didelių bažnytinių rinkliavų. Tikinčiųjų nepasitenkinimą viešai išreiškė vokiečių augustijonų vienuolis Martinas Liuteris, ant Vitenbergo universiteto miestelio bažnyčios durų 17 Webster‘s Online Dictionary, “Christianisation”.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!