Krepšinis 1921-1939 metais

Populiari sporto šaka, o tokia Lietuvoje yra krepšinis, visuomet atlieka svarbias so­cialines funkcijas: didina savo šalies prestižą, autoritetą (varžybų rezultatais) ir auklėja bei ugdo jaunimą. Populiari sporto šaka krepšinis vaikams, paaugliams tampa ir mėgstama fizinių pratimų rūšimi, patrauk­liu užsiėmimu. Ir rengiant krepšininkus, ku­rie žais geriausiose mūsų šalies komando­se, rinktinėse, ir norint krepšinio pratybas padaryti patrauklias, reikia mokėti ir gebėti vaikus, paauglius veiksmingai mokyti ir iš­mokyti žaisti, sumaniai tobulinti įgytus įgū­džius, suteikti jiems reikiamų žinių, tai da­ro kūno kultūros mokytojas, treneris.
Niekuomet nevalia pamiršti, kad krep­šinis žaidžiamas tam, kad pažadintų ir pa­didintų asmenybės intelektą, emocijas, stip­rintų jauno žmogaus valią, ugdytų bendra­vimo kultūrą, pasitikėjimą kitais, pagarbą ir pagalbos jausmą jiems, nes tikrosios per­galės pasiekiamos tik kolektyviniais veiks­mais.
Visa tai būtina siekiant išugdyti visavertį žaidėją ir Žmogų.
Kiekvienas berniukas ar mergaitė gali tapti nugalėtoju. Bet tikrasis nugalėtojas yra tas, kuris teisingas, tvirtas, patikimas ir kaip individas, ir kaip visuomenės narys.
Nugalėtojai yra tie, kurie garbingai pa­kelia pralaimėjimus, ilgai išlieka garbingi ir tada, kai atrodo, jog žemė slysta iš po kojų.
Tikrieji nugalėtojai žaidžia atkakliai, gar­bingai komandos draugų padedami iki pas­kutinės rungtynių sekundės, nepalūždami ir nesmerkdami nei partnerių, nei varžovų.
Nugalėtojai yra tie, kurie atkakliai treni­ruojasi, garbingai rungtyniauja, įsipareigo­ja pasaulį padaryti geresnį.
Krepšinio priešistorė.
Žaidimus su kamuoliu, kuris buvo metamas į aukštai pakabintą taikinį, dar VII a. pr. m. e. mėgo Vidurio Amerikoje gyvenę actekai, majai, inkai. Jie žaidė aikštėse, šven­tyklų kiemuose. Aikštės galuose prie akmens sienų maždaug 3 m aukštyje buvo pritvirtinamos ornamentais pa­puoštos akmeninės plokštės su taiki­niu — iškalta skyle, nedaug didesne už žaidimo kamuoliuką. Nedidelis kamuoliukas, pagamintas iš „verkiančio medžio ašarų" — kaučiuko dervos, — gerai atšokdavo. Žaidė dvi komandos po 3—11 žaidėjų. Kamuo­liuką ataušinėdavo mums neįprastais būdais: petimi, dilbiu, šlaunimis.
Kapitono vadovaujamos komandos stengdavosi pasiekti mažąjį įvartį — pataikyti kamuoliuku į varžovo gi­namą sieną, arba didįjį — įmušti ka­muoliuką į aukštai pakabintą taikinį. Pasiekusi didįjį įvartį, komanda nu­galėdavo ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!