Konstitucinės teisės principai

Įžanga Teisės principai – teisės sistemos pamatinės nuosta­tos, kuriomis grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika, ben­drasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisės realizavimas. Šio darbo tikslas yra atskleisti konstitucinių principų sistemą. Tačiau prieš pradedant išsamiai, visapusiškai ir sistemiškai analizuoti pasirinktą darbo temą, būtina visų pirma nustatyti startines definicijas, kuriomis remiantis ir bus atskleidžiamas darbo turinys. Apskritai teisės literatūroje nemažai dėmesio skiriama teisės principų analizei. Pati teisės principų definiciją yra keleriopa, todėl kartais kyla problemų, dėl tinkamos jos interpretavimo. Siekdami išanalizuoti, visgi, kokia yra ir kaip formuojama konstitucinių principų sistema, pradžioje pabandysime, atskleisti pirmapradį jų turinį. Antai, daug dėmesio teisės principams skiria profesorius A. Vaišvilą, kuris teigia, jog jeigu teisės esmę sudaro subjektinių teisių ir pareigų vienovė, tai pereinant prie praktinio jos įgyvendinimo kyla poreikis konkretinti šią abstrakciją. Tam reikia išskirstyti vientisą teisės esmę į atskiras, ją sudarančias pagrindines idėjas arba požymius, kuriais ji gali prisiderinti prie konkrečių santykių specifikos ir pasirinkti, kuria dalimi(požymiu) patogiau veikti. Nemažai dėmesio skiria doc. Dr. E. Kūris, detaliai nagrinėdamas konstitucinių principų problemas teisinėje literatūroje. Taip pat remsiuos ir kitų Konstitucinės teisės mokslininkų darbais. Darbe iš pradžių aptarsiu paties principo sampratą, atribojimo nuo formaliai įtvirtintų taisyklių (t.y. teisės normų) problemas. O pati sistema, kaip sudedamųjų dalių struktūriška visuma, bus atskleidžiama pasirenkant tam tikrus kriterijus. Konstitucinės teisės principų samprata ir jų apibūdinimas Lotyniškai principium - pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisų ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami. Jeigu teisės principai- teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne “prasimanomi”, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienybės, gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami1. R. Z. Lifšicas mano, kad teisės literatūroje tradiciškai nurodomi teisės principai: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, yra ne specifiniai teisiniai, bet ideologiniai principai. Iš tiesų, tai universalūs žmogiškojo sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei. Jie yra ir teisės principai, ne gali būti išvedami iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės: ta vienovė yra ir demokratiška, ir humaniška, nes visus socialinio santykio dalyvius vertingumo požiūriu supranta vienodai2. Kilmės požiūriu teisės principas pasireiškia dažniausiai kaip teisinė idėja, kuri nėra įtvirtinta konkrečioje teisės normoje ir egzistuoja kaip teisinės doktrinos sudedamoji dalis. Tačiau teisės principai egzistuoja ne vien idėjos, bet ir konkrečios teisės normos pavidalu. Tai reiškia, kad teisinė idėja, palaipsniui perkeliama iš teisinės doktrinos į galiojančias teisės normas, kad būtų sustiprinamas jos įsakmumas ir privalomumas. Taigi, apibendrinant galima būtų išskirti dvi pagrindines teisės principų rūšis: 1) teisės principai - normos; 2) teisės principai, išvedami apibendrinus kelias teisės normas. Tačiau, kaip pažymi dr. E. Kūris, konstitucinės teisės principų negalima tapatinti su konstitucinės teisės normomis3. Todėl labai svarbu nustatyti kokia teisės principų vieta: ar pačiose normose, ar šalia jų. Konstitucinės teisės vadovėliuose šiuo klausimu išskiriamos kelios nuomonės. Pagal vieną požiūrį teisės principai yra už teisės kaip normų sistemos ribų; jie gali būti arba nebūti tiesiogiai suformuluo­ti. Pagal kitą - teisės principai yra sudėtinė teisės dalis, lemiamą reikšmę įgaunantys tuomet, kai nėra „aiškių" teisės normų, kurias, iškilus reika­lui, būtų galima taikyti; taigi teisė susideda ne tik iš normų, bet ir iš prin­cipų; ir šiuo atveju principai nebūtinai yra suformuluoti tiksliai, bet yra ganėtinai abstraktūs. Yra ir nuomonė, kad vieni principai tiesiogiai de­klaruojami teisės aktų straipsniuose, o kiti gali būti iš­lukštenami iš konkrečių teisės normų turinio jas apibendrinus. Pastarasis požiūris Lietuvoje vyrauja, dėl to į jį reikia pažvelgti įdė­miau. Čia neaišku, ar iki tol, kol įvyksta principo „išvedimas" iš kelių „apibendrintų" normų, yra pagrindas sakyti, kad principas yra, taip pat kiek reikia normų, kad jas apibendrinus būtų galima tvirtinti, jog yra prin­cipas. O kas, jei vienose normose įtvirtintas vienas principas, o kitose -kitas, visiškai priešingas pirmajam? Kuris iš jų bus „labiau privalomas" ir turės minėtą kritikos potenciją? Pagaliau, kas, kokia institucija kompe­tentinga oficialiai „pasakyti", jog teisės normose įtvirtinti būtent šie, o ne kiti principai? Principai negali būti „išvedami" iš tam tikrų normų, jie turi būti arba tiesiogiai suformuluoti, deklaruoti, arba juos turi būti įmanoma logiškai išvesti iš kitų - tiesiogiai suformuluotų principų. Tik šitaip trak­tuojami teisės principai gali atitikti pirmine, visuotinai pripažintą, žodžio principas reikšmę4. Konstituciniai principai yra privalomos ir fundamentalios nuostatos. Tai yra neatskiriami Konstitucijos elementai. Tačiau būtina pabrėžti, kad idėjinio prado ir pačios normos negalima jungti į vieną ir tą pačią kategoriją. Kaip teigia doc. Dr. E. Kūris5 savo veikaluose teigia jog, normos-principai - tai dirbtinis konstruktas, išgalvotas, kad nerei­kėtų konstatuoti, jog teisė susideda ne tik iš normų (elgesio taisyklių), bet dar ir iš principų. Toks požiūris negriauna nei tos teorijos, pagal kurią principai yra už teisės, traktuojamos kaip normų sistema, ri­bų, nei tos, pagal kurią jie drauge su normomis yra neatskiriama teisės dalis. Konstruojant konstitucinių principų sistemą, reikia išskirti pačių principų grupavimo kriterijus. A. Vaišvila6 kalbėdamas apie principų sistemą teisės teorijoje išskiria tokius sisteminimo kriterijus: 1. teisės principai, formuluojantys bendruosius teisių ir pareigų vienovės tikslus, šaltinius ir įgyvendinimo sąlygas; 2. teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę tarpšakiniu lygmeniu; 3. teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę teisės šakos lygmeniu. Konstitucinių principų sisteminimas pagal jų išraišką Doc. dr. E. Kūris7 išskiria šiek tiek kitokius kriterijus. Vienas iš jų yra kokiu pavidalu konstituciniai principai yra išreikšti Konstitucijoje. Remiantis šiuo kriterijumi konstituciniai principai skirstomi į pirminius, išvestinius ir sudėtinius. Pirminiai principai. Yra pirminių principų, įtvirtintų tik vienoje Konstitucijos nuostatoje - jų buvimui konstatuoti, be nuorodos į šią nuostatą, nieko daugiau. Tai minėtas žmogaus prigimtinių teisių principas, Lietuvos valstybės terito­rijos vientisumo principas (LR Konstitucijos 10 str. l d.); valstybinės kalbos principas (LR Konstitucijos 14 str.), nuosavybės neliečiamumo principas (LR Konstitucijos 23 str. l d.), kai kurie kiti. Ži­noma, jie gali būti susiję su kitomis Konstitucijos nuostatomis, kurios juos konkretina, išryškina jų tam tikrus aspektus, taikymo ribas. Kiti pirminiai principai įtvirtinti ne vienoje, o keliose Konstitucijos nuostatose, kurios vienareikšmės tuo požiūriu, kad kiekvienoje jų yra įtvirtintas tas pats pirminis principas ir, kad norint konstatuoti tokio prin­cipo buvimą, pakanka nurodyti tik vieną iš šių nuostatų. Antai Konstitu­cijos 3 str. nustatyta, kad Lietuvos valstybe kuria Tauta. Tai suponuoja Tautos suverenitetą kaip konstitucinį principą. Bet tame pačiame straipsnyje yra ir kitas teiginys: „Suverenitetas priklauso Tautai". Jis taip pat išreiškia Tautos suvereniteto principą. Toliau, Konstitucijos 3 str. l d. nusta­tyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis Tau­tai priklausančių suverenių galių; 4 str. - kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Tai taip pat Tautos suvereniteto principą įtvirtinančios nuostatos. Pagaliau, Tautos suvereniteto principą suponuoja ir kitos Konstitucijos nuostatos - preambulės teiginys, jog Konstitucija priimama ir skelbiama „atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia". Kaip matome, norint teigti, jog tam tikras konstitucinis principas yra pirminis ir jį tam tikru būdu įvardyti, ne visuomet būtina, kad jis Konstitucijos tekste būtų deklaruojamas tais pačiais žodžiais, kuriais įvardijamas, juolab vienoje (atskirai paimtoje) Kon­stitucijos nuostatoje8. Išvestiniai principai yra tokie, kurie tiesiogiai nėra deklaruojami Konstitucijoje - nei vienoje, nei kelio­se nuostatose, bet yra išvedami iš pirminių arba sudėtinių konstitucinių principų juos aiškinant. Konstitucijos 5 str. l d. nustatyta, kad valsty­bės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriau­sybė, Teismas. Konstitucinis Teismas9 konstatavo, kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Vėliau, plėtodamas valdžių pada­lijimo konstitucinę doktriną, Konstitucinis Teismas šį principą siejo ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis, konkrečiai - su tomis, kuriose įtvirtin­tos Seimo, Vyriausybės, Teismo galios, su Konstitucijos viršenybės prin­cipu, interpretavo Konstitucijos 5 str. l d. kartu su šio straipsnio 2 d., ku­rioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Pagal Konstituci­nio Teismo suformuotą valdžių padalijimo doktriną konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia: • kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra; • kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija; • kad institucijos kompetencijos konkretus turi­nys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų val­džios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; • kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti bei, kad tokie įgalioji­mai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.10 Visi šie teiginiai, kaip ir pats valdžių padalijimo principo įvardijimas, yra Konstitucinio Teismo aktų, bet ne pačios Konstitucijos teiginiai. Todėl valdžių padalijimo principas laikyti­nas išvestiniu iš kitų Konstitucijos nuostatų - pirmiausia iš tų, kuriose tiesiogiai formuluojami konstituciniai principai. Ne visi principai, kurie yra „tiesiogiai deklaruojami", laikytini pirmi­niais. Kai kurie įtvirtinti skirtingose Konstitucijos nuostatose pabrėžiant jų skirtingus, nors tarp savęs neatskiriamai susijusius, aspektus. Antai nekyla abejonių, kad Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas. Jis reiškia, kad Konstitucijai negali prieštarauti joks teisės ak­tas, taip pat, kad niekas - nei valstybės valdžios ar savivaldos institucijos, nei kiti subjektai - negali pažeisti Konstitucijos savo veiksmais, kad kon­stitucijoje nustatytos teisės gali būti ginamos ir t.t. Visa tai skirtingais aspektais įtvirtinta net keliose Konstitucijos nuostatose: 5 str. 2 d. nuosta­toje, kad valdžios galias riboja Konstitucija; 6 str. 2 d. nuostatoje, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija; 7 str. l d. nuo­statoje, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstituci­jai; 110 str. l d. nuostatoje, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir kai kuriose kitose. Visose minėtose nuosta­tose yra tiesioginis Konstitucijos viršenybės įtvirtinimas, bet Konstitucijos viršenybė kaip „apibendrinantis" konstitucinis principas seka ne iš vienos, bet iš kelių Konstitucijos nuostatų ir jų tarpusavio sisteminio sąryšio, pa­prasčiau - iš tam tikro konstitucinių nuostatų „komplekso". Tokie konsti­tuciniai principai yra sudėtiniai (arba kompleksiniai). Ir pirminiai, ir sudėtiniai principai yra „tiesiogiai deklaruojami" Kon­stitucijoje. Bet sudėtiniai principai nuo pirminių skiriasi tuo, kad norint konstatuoti jų buvimą, juos įvardyti, reikia: 1) nurodyti ne vieną, bet ke­lias juos įtvirtinančias nuostatas; 2) išskirti tai, kas šiose nuostatose yra bendra - tai, kas leidžia į jas visas žvelgti kaip į to paties „tiesiogiai dekla­ruojamo" konstitucinio principo skirtingų aspektų išraiškas.11 Konstitucinių principų sisteminimas pagal poveikį teisiniam reguliavimui Kitas konstitucinių principų sisteminimo kriterijus yra kokiu mastu jie nulemia teisinio reguliavimo turinį. Remiantis šiuo kriterijumi, konstituciniai principai skirstomi į bendruosius ir kitus. Bendraisiais konstituciniai principais vadinami tie, kurie kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės ša­koms priskiriamas normas; kita principų grupė gali būti toliau detalizuojama tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose. Remiantis teisine literatūra bendriesiems principams priskiriami: • tautos suvereniteto principas; • demokratiškumo (demokratinės valstybės) principas; • prigimtinės teisės principas; • lygybės (lygiateisiškumo) principas; • žmoniškumo (humaniškumo) principas; • teisėtumo principas; • Konstitucijos virše­nybės principas; • teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo (tei­sės į teisminę gynybą) principas; • nekaltumo prezumpcijos principas; • konstitucinio valdžios galių ribojimo principas; • valdžių padalijimo (at­skyrimo) principas; • principas, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismas.12 Prie kitų principų, įtvirtintų Konstitucijoje, galima priskirti • dvigubos pilie­tybės negalimumo principas; • Seimo nario neliečiamumo principas; • Respublikos Prezidento asmens neliečiamumo principas; • Kiti principai. Visi minėti principai iš tikrųjų įtvirtinti Konstitucijoje - arba joje tie­siogiai deklaruojami, arba išvedami iš kitų konstitucinių principų. Pa­teiktasis konstitucinių principų išvardijimas yra informatyvus. Tačiau ne­pakanka tik išvardyti principus - juos reikia išvardyti taip, kad jų sąrašas atitiktų sistemiškumo standartus. Konstitucinių principų klasifikacija, kaip ir kiekviena sistema, turi būti konstruojama pagal tam tikrus kriterijus. Tačiau nustatyti ar tam tikri principai nukreipti į visą teisės sistemą, ar tik į tam tikras jos šakas ar institutus yra ganėtinai sunku. Pavyzdžiui., nekaltumo prezumpcijos principo priskyrimas bendriesiems principams. Tačiau šio konstitucinis principas glaudžiai susijęs su baudžiamąja ir baudžiamojo proceso teise. O, pavyzdžiui, teisėjų nepriklausomumo principas literatūroje priskiriamas kitiems, ne bendriesiems. Juk kita vertus teisėjo ir teismo nepriklausomumas ir nešališkumas yra viena iš esminių visų žmogaus teisių realizavimo garantijų. Taip pat, reikėtų pastebėti, jog tie patys bendrieji konstituciniai principai yra tarpusavyje susipynę (pavyzdžiui, valdžios galių ribojimo principas yra neatskiriamai susijęs su Konstitucijos viršenybės principu).13 Koordinaciniai principai konstitucinių principų sistemoje Pati konstitucinė teisė yra vientisa. Kaip aukščiausioji tei­sinės hierarchijos pakopa, ji negali būti prieštaringa, nes neatliktų savo paskirties - ji neužtikrintų teisės sistemos darnos. Jeigu Konstitucijos tekste yra neaiškumų, prieštaravimų, jie šalinami aiškinant Konstituciją. Konstitucijos vientisumas užtikrinamas tam tikrais principais. Tai principai, suderinantys pačios Konstitucijos nuostatas. Tokius principus dr. E. Kūris14 nagrinėdamas konstitucinių principų sistemą pavadino koordinaciniais principais. Šie principai lemia pačioje Konstitu­cijoje nustatytą reguliavimą, lemia, kaip vienos konstitucinės normos de­ra su kitomis ir su Konstitucijoje įtvirtintais principais. Kiti principai, pasak to paties autoriaus, apibrėžia, arba kitaip sakant, determinuoja, šakinį teisinį reguliavimą. Tokie principai vadinami determinaciniais. Tačiau skirtumas tarp koordinacinių ir determinacinių principų nėra labai griežtas. Teisei daro poveikį visi konstituciniai principai, visos Konstitucijos normos, visos jos nuostatos. Kita vertus, ir koordinaciniai, ir determinaciniai principai vienu metu atlieka ir koordinacinį, ir determinacinį vaidmenį - skiriasi tik jų kryptin­gumas ir mastas. Determinaciniai principai papildo, bet ne pakeičia koordinacinius principus. Jie skiriasi nuo koordinacinių tuo, kad lemia ne tai, kaip vienos konstitucinės nuostatos dera su kitomis, o tai, kaip statutinė teisė yra de­rinama su konstitucine. Užtat koordinaciniai principai lemia ir viena, ir kita. Jei tam tikras teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos nuostatai, kartu yra pažeidžiamas ir kuris nors koor­dinacinis konstitucinis principas. Tuo tarpu koordinacinio principo pažeidimas savaime nereiškia, jog yra pažeistas ir koks nors determinacinis principas. Nors griežtai atskirti koordinacinius ir determi­nacinius principus nėra lengva, šis skirtumas leidžia bent sąlygiškai juos klasifikuoti15. Koordinaciniams principams priskirtini: Konstitucijos viršenybės principas; Interpretuodamas Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucinis Teismas akcentavo, kad šis principas yra pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas, o Konstituciją apibūdino kaip pagrindinį įstatymą, turintį aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje, įtvirtinantį pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudarantį įstatymų leidybos pagrindą. Ne kartą buvo pabrėžta, kad įstatymai ir kiti teisės aktai, įskaitant ir tarptautines sutartis negali prieštarauti Konstitucijai16. Šis principas taip pat ir įpareigoja įstatymų leidėją peržiūrėti anksčiau priimtus teisės aktus atsižvelgiant į Konstitucijos normas, tuo užtikrinant darnią teisės aktų sistemą. Konstitucijoje. Pagrindinis Konstitucinio Teismo uždavinys – įgyvendinti Konstitucijos – kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto – viršenybę teisės sistemoje. Šiuo atveju yra būtina suformuoti pačios Konstitucijos sampratos teoriją, t.y. pagrįsti ją, kaip aukščiausios galios teisės normų, principų, vertybių sistemą, kuri pasižymi specialia paskirtimi ir reikšmingai veikia socialinėje tikrovėje17. Konstitucinis Teismas išaiškina pagrindinius visuomenės egzistavimo principus, kurie turėtų skverbtis į visas teisės šakas ir tapti visuomenės gyvenimo pagrindu. Todėl jo vaidmuo, kaip konstitucinės doktrinos kūrėjo, svarbus teik valstybės teisės raidai, tiek ir kiekvienam piliečiui, gyvenančiam toje valstybėje. Pažymėtina, kad Konstitucinės interpretacijos daro įtaka visai galiojančiai teisei, o Konstitucinio Teismo doktrinos – bendrajai teisės doktrinai. Svarbu, kad būtų realus teisės mechanizmas, kuri užtikrintų Teismo pateiktų interpretacijų įsiskverbimą į teismų praktiką, visuomenės gyvenimą. Tai priklauso nuo valstybėje vyraujančio požiūrio į Konstitucinį Teismą, nuo konstitucinės teisės dėstymo universitetuose, nuo valdininkų ar teisėjų rengimo įvairiose mokyklose. Konstitucijos viršenybės principas iš koordinacinių principų neatsitiktinai nurodomas pirmuoju. Kaip koordinacinis principas šis konstitucinis principas suponuoja Konstitucijos kaip vientiso šaltinio buvimą svarbiausiuoju teisės šaltiniu18. Konstitucijos vientisumo principas; LR Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis deklaruoja, jog Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Toks tiesioginis deklaravimas – tai objektyviai išreikštas reikalavimas įstatymų leidėjui bei kitiems teisės santykių subjektams Konstitucija remtis kaip vientisu ir sistemingu teisės aktu. Svarbu tai, kad nei viena Konstitucijos nuostata negali būti priešpastatoma kitoms nuostatoms, o juo labiau negali iškelti vienų nuostatų kaip turinčių viršesnę teisinę galią. Reikėtų pastebėti, kad LR Konstitucijoje yra tokių nuostatų, kurių turinys nėra tiesiogiai deklaruojamas, o atskleidžiamas remiantis kitomis Konstitucijos nuostatomis. Taip pat yra ir tokių, kurios viena kitą dubliuoja, pakartoja, tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju, nei viena iš konstitucijos nuostatų negali būti ignoruojama. Pati Konstitucijos struktūra užtikrina Konstitucijos, kaip aukščiausią teisinę galią turinčio juridinio dokumento nuoseklumą., atspindėdama priimtiniausias suvereno (t.y. tautos) pasirinktas vertybes. teisinės valstybės principas Teisinės valstybės siekis skelbiamas Konstitucijos preambulėje: “Lietuvių tauta siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją”. Atkreiptinas dėmesys, kad pats principas ir jo aspektai išreiškiami ir kitose Konstitucijos nuostatose: “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” (LR Konstitucijos 1 str.); “Valdžios galias riboja Konstitucija” (LR Konstitucijos 5 str. 2 d.); “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai” (LR Konstitucijos 7 str. 1d.); “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” (LR Konstitucijos 18 str.) ir kt. Pagal Konstitucinės priežiūros doktriną “konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisinė sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija”19. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remiantis teise, paisant to, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai , Vyriausybės nutarimai bei kiti teisiniai aktai turi atitikti Konstituciją20. Teisinės valstybės principas įvardijamas ir kaip teisės viešpatavimo principas. Teisinėje literatūroje šis principas apibūdinamas tokiais požymiais: • Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose aktuose šios normos gali būti tik detalizuojamos. Poįstatyminis aktas negali sukurti bendro pobūdžio taisyklių, kurios konkuruotų su įstatymų numatytomis taisyklėmis21 • Įstatymo viršenybės požymis. Tai rodo, kad tarp visų bendro pobūdžio normų yra hierarchija, kurios viršūnėje yra Konstitucija. Šis požymis, kurį galima traktuoti kaip principą, papildo koordinacinį Konstitucijos viršenybės principą • Teisės normų prieinamumas, galėjimas jas žinoti ir normų išankstinis pobūdis. Konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama, kad “negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklų, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto, ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką”.22 • Teisės normų aiškumas ir neprieštaringumas; • Prigimtinis teisingumas; • Teisėjo nepriklausomumas ir nešališkumas; • Proporcingumas ir kiti. Šis išvardintas konstitucinio teisinės valstybės principo elementų sąrašas nėra baigtinis. Visi elementai, sudaro vientisą sistemą ir tai yra vienas iš pagrindinių orientyrų aiškinant Konstitucijos nuostatas. Kitaip tariant, aiškinant bent kurią Konstitucijos nuostatą, būtina atsižvelgti į teisinės valstybės idėją – principą. Determinaciniai principai konstitucinių principų sistemoje Determinacinių principų yra daugiau nei koordinacinių. Kaip minėta koordinaciniai konstituciniai principai atlieka ir reguliavimo turinį apibrėžiančią (kitaip sakant, determinacinę) funkciją. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad daugelis determinacinių konstitucinių principų išplaukia iš koordinacinių. Vieni svarbiausių determinacinių principų, kaip išskiria dr. E. Kūris23, yra: demokratija ir suverenitetas – Konstitucijos 1 str. deklaruoja, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Tai yra pamatinis konstitucinis principas. Jis neatsiejamas nuo Tautos suvereniteto principo, taipogi įtvirtinto Konstitucijoje. Šie principai kartu apibrėžia visą teisinį reguliavimą: įstatymuose negali būti įtvirtintos nuostatos prieštaraujančios demokratijai, tuo pačiu valstybės valdžios institucijos reprezentuodamos Tautą, privalo pačios laikytis demokratiškumo reikalavimų. Minėtas principas papildomas pilietinės visuomenės principu. Pilietinėje visuomenėje įtvirtinama humanistinė teisinė tvarka24, pilietinėje visuomenėje remiamasi ideologiniu, kultūriniu ir politiniu pliuralizmu, t.y. jokios pažiūros ar ideologija negali būti primestos kaip privalomos, o pati valstybė negali pati nustatinėti privalomą pažiūrų ir vertybių sistemą.25 Valdžių padalijimo principas. Tai yra vienas labiausiai išplėtotų principų konstitucinėje doktrinoje. Šis principas atspindi demokratinę valstybės organizaciją ir jos demokratinius veiklos principus. Teismas savo 1995 10 25 nutarime26 konstatavo, kad valstybėje turi egzistuoti griežtai viena nuo kitos atskirtos valdžios, tačiau tarp jų neišvengiamas pusiausvyros principas. Kiekviena, tiek įstatymų leidžiamoji, tiek vykdomoji, tiek ir teisminė valdžia turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurią lemia jos vieta valdžių sistemoje, jos įgaliojimų santykis su kitų institucijų įgaliojimais. Kiekviena valdžia viršiausia savo srityje, tačiau tarp jų egzistuoja bendradarbiavimas – būtina demokratinės teisinės valstybės sąlyga. Vienas iš valdžios institucijų bendradarbiavimo užtikrinimo būdų – Vyriausybės atsakingumo parlamentui principas. Taigi Konstitucinis Teismas formuoja pakraipą, kuria turėtų sekti valstybė, siekdama įgyvendinti demokratinius principus. Jis, vadovaudamasis Konstitucija, nurodo tikslus, kurių turi siekti valstybė ir nubrėžia gaires, kaip tą siekį įgyvendinti.Akivaizdu, kad šis Teismas vertina teisinius reiškinius ne tos dienos požiūriu, o žvelgia plačiau į ateitį, formuoja ilgalaikius principus. Todėl jo vertinimai turi būti svarbūs ir suvokiami ne tik įgaliotiems į jį kreiptis subjektams, bet ir visai visuomenei, kaip jos gyvenimo pagrindas. Šalia minėtų ir aptartų konstitucinių principų galima išskirti ir kitus determinacinius principus. • Žmogaus teisių primato principas, • Teisėjų ir teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas • Teisės normų prieinamumo principas • Prigimtinio teisingumo principas • Tinkamo proceso (due process) ir rungimosi principas • Nullum crimen sine lege, • Proporcingumo principas • Lex retro non agit. • Ir kiti Konstitucinių principų specifika Iš viso teisės principų rato konstituciniai principai išsiskiria specifiniu turiniu. Principų turinys yra nulemtas pačios konstitucinės teisės kaip atskiros ir savarankiškos teisės šakos reguliavimo dalyko, kurį sudaro dvejopo pobūdžio visuomeniniai santykiai: valstybinės valdžios struktūrinių vienetų tarpusavio santykiai (valstybės politinės, socialinės bei ekonominės sistemos konstituciniai pagrindai) ir valstybės santykiai su asmenimis. Kalbant plačiau apie konstitucinės teisės principų turinį, reiktų pabrėžti, kad būtent šių principų koordinacinis ir determinacinis pobūdis nulemia visų kitų teisės šakų reguliuojamų santykių branduolį. Konstitucinės teisės principų turinyje atsispindi konstitucinių teisės kompleksiškai reguliuojamos svarbiausios visuomenės gyvenimo sritys. Konstituciniai principai santykinai parodo visuomeninę ir valstybinę santvarką kaip vientisą organizmą, kaip vieningą politinę, socialinę ir ekonominę sistemą. Kitų teisės šakų normos reguliuoja atskiras konstitucinės teisės normų reguliuojamos sistemos sritis. Konstitucijoje įtvirtinami esminiai principai, kurie po to išplėtojami konkrečios teisės šakos normose. Pavyzdžiui, Konstitucijos 42 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinamas dvasinių ir materialinių autoriaus interesų gynimas, kuris detaliau plėtojamas (arba galime tai pavadinti detalesniu reglamentavimu) LR autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatyme. Atsiskleidžia dar vienas konstitucinių teisės principų požymis – pirmumas, tačiau tai pirmumas ne laiko prasme, nes konstitucija gali būti priimta jau egzistuojant tam tikriems įstatymams ir tokiu atveju ji bus ganėtinai “jaunesnė”, taigi jokiu būdu ir ne “pirmesnė”. Pirmumas siejamas su prioritetų tam tikroms vertybėms teikimu. Konstitucija suformuoja specifinį ginamų vertybių ratą, kurio kitų teisės šakų normos pakeisti negali – jos tegali šį ratą plėtoti27. Šis konstitucinių teisės principų požymis labai glaudžia siejasi su esminiu konstitucinių normų (apskritai) požymiu – aukščiausiąja teisine galia. Įstatymai, kiti norminiai teisės aktai, taip pat teisės taikymo aktai privalo atitikti konstituciją (konstitucines teisės normas ir principus), bet kokia kilusi kolizija išsprendžiama konstitucinių normų naudai. Aukščiausia teisinė konstitucinių normų galia nereiškia, kad joms būdingas didžiausias privalomumas28. Svarbu paminėti dar vieną esminį tiek konstitucinių normų, tiek konstitucinių principų požymį – stabilumą. Galima būtų ginčyti sąvoką “esminį”, kadangi mūsų valstybės teisėkūros praktikoje yra pasiteikę atvejų, kada šis požymis buvo būdingesnis įstatymas, o ne konstitucinėms normoms – tai 1918 - 1938 m. laikotarpio konstitucijų kaita. Žinoma, nederėtų šio aspekto pervertinti, tačiau įvertinti būtina. Konstitucinių principų stabilumas priklauso nuo pačios konstitucijos kaip vientiso teisinio akto pobūdžio, t.y. nuo to, kiek “kieta” keitimo (koregavimo) atžvilgiu ji yra. Tačiau apskritai konstitucinės nuostatos yra ganėtinai stabilios. Jų keitimo procedūra yra labai specifinė, turinti daugybę kokybinių bei kiekybinių “saugiklių”. Konstituciniai principai Konstitucijoje įtvirtinami siekiant ilgalaikio jų veikimo nuolatiniame visuomenės ir visos valstybės vystymosi procese. Taigi, sukonkretinat tai, kas buvo paminėta, galima išskirti šiuos konstitucinių normų požymius: • specifinis šių normų turinys; • konstitucinių principų suformuotų vertybių pirmumas, kuris tiesiogiai siejasi su aukščiausios konstitucinių normų galios požymiu; • konstitucinių principų stabilumas; Konstituciniai principai, juos lyginant su kitais teisės principais, yra ypatingi. Konstituciniais principais grindžiami visi teisinio teksto elemen­tai, visa teisės sistema. Jei teisės norma neatitinka kurio nors konstitucinio principo, sakoma ne tik kad ji prieštarauja šiam principui (nuo jo nukryps­ta), bet ir kad ji yra antikonstitucinė. Taigi konstituciniai principai legali­zuoja ir legitimuoja teisės aktuose nustatytą reguliavimą, visus teisinius sprendimus, t.y. leidžia juos vertinti kaip teisėtus ir teisingus bei drauge daro juos teisėtus. Ir priešingai: prieštaravimas konstituciniams princi­pams teisinį reguliavimą delegitimuoja ir anuliuoja - jis nėra laikomas teisėtu ir teisingu, gali būti net pripažįstamas neturinčiu teisinės galios. Išvados Konstituciniai principai – tai konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai (pagrindinės nuostatos), kurie lemia tiek konstitucinės teisės, tiek kitų teisės šakų raidą. Dauguma bendrųjų teisės principų yra aiškiai apibrėžti ir tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normose (normos – principai). Tačiau yra ir tokių principų, kurie tiesiogiai nedeklaruojami, tačiau išplaukia iš bendrosios Konstitucijos normų prasmės. Kad jie yra, galima nustatyti tik analizuojant Konstitucijos normų turinį. Galima išskirti tokius bendruosius teisės principus, kuriuos skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucija: a) tautos suvereniteto principas; b) demokratiškumo (demokratinės valstybės) principas; c) prigimtinės teisės principas; d) lygybės (lygiateisiškumo) principas; e) žmoniškumo (humaniškumo) principas; f) teisėtumo principas; g) Konstitucijos virše­nybės principas; h) teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo (tei­sės į teisminę gynybą) principas; i) nekaltumo prezumpcijos principas; j) konstitucinio valdžios galių ribojimo principas; k) valdžių padalijimo (at­skyrimo) principas; l) principas, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismas. Be abejo šis sąrašas nėra ir negali būti baigtinis. Konstituciniai principai išsiskiria specifiniu turiniu. Principų turinys yra nulemtas pačios konstitucinės teisės kaip atskiros ir savarankiškos teisės šakos reguliavimo dalyko, kurį sudaro dvejopo pobūdžio visuomeniniai santykiai: valstybinės valdžios struktūrinių vienetų tarpusavio santykiai (valstybės politinės, socialinės bei ekonominės sistemos konstituciniai pagrindai) ir valstybės santykiai su asmenimis. Konstitucinės teisės principų turinyje atsispindi konstitucinių teisės kompleksiškai reguliuojamos svarbiausios visuomenės gyvenimo sritys. Svarbus konstitucinių teisės principų požymis – pirmumas. Pirmumas siejamas su prioritetų tam tikroms vertybėms teikimu. Konstitucija suformuoja specifinį ginamų vertybių ratą, kurio kitų teisės šakų normos pakeisti negali – jos tegali šį ratą plėtoti. Šis konstitucinių teisės principų požymis labai glaudžia siejasi su esminiu konstitucinių normų (apskritai) požymiu – aukščiausiąja teisine galia. Įstatymai, kiti norminiai teisės aktai, taip pat teisės taikymo aktai privalo atitikti konstituciją (konstitucines teisės normas ir principus), bet kokia kilusi kolizija išsprendžiama konstitucinių normų naudai. Konstitucinių principai yra stabilumūs. Konstitucinių principų stabilumas priklauso nuo pačios konstitucijos kaip vientiso teisinio akto pobūdžio keitimo (koregavimo) atžvilgiu ji yra. Tačiau apskritai konstitucinės nuostatos yra ganėtinai stabilios. Jų keitimo procedūra yra labai specifinė. Literatūros sąrašas: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, V. 1992 2. Lietuvos Konstitucinė teisė. Vadovėlis. Ats. koord. Dr. E. Jarašiūnas. LTU. Vilnius. 2001 3. E.Jarašiūnas, ,,Keletas Konstitucinio Teismo, vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų, veiklos aspektų”, Jurisprudencija, 1999,t. 12(4) 4. Dr. E. Kūris. “Konstituciniai principai ir Konstitucijos Tekstas” (I ir II d.),“Jurisprudencija 2001.23-24 5. E.Vaitiekienė, Lietuvos konstitucinės teisės įvadas, V. 2001 6. St.Vancevičius, Valstybės ir teisės teorija, V. 2000 7. A.Vaišvila, Teisės teorija, V. 2000 8. Лазарев В.В., Конституционное право, Москва 1999 9. Лазарев В.В., Теория права и государства, Москва 1996

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!