Konkurencija ir koncentracijų instituto santykis

 ĮŽANGA Kompetencijos teisė yra laikoma Europos Sąjungos teisės vienu svarbiausių sričių, kuria siekiama uždrausti antikonkurencinius susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir įmonių susijungimus. Tokie aukščiau išvardyti susitarimai kelia grėsmę efektyviam išteklių pasiskirstymui Bendrijos rinkoje , be to , tokie sandoriai pasireiškia susitarimu pasidalyti bendrąją rinką ar tai į nacionalines , ar tai į regionines , taip vadinamas, lokalizuotas rinkas, arba gali reikšti šalių įsipareigojimą nekonkuruoti vienai su kita. Norint užkirsti kelią tokiems reiškiniams ir yra skirtas EBS 81 (ex 85 ) str. , apimantis tolių susitarimų rūšis, sąlygas ir jiems galimas išimtis. Šio darbo tikslas – išanalizuoti koncentracijų instituto santyki su draudžiamu susitarimu ir piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Taip pat bus pateikiamos tokių susitarimų definicijos, pateikiami argumentai jas atskiriant nuo panašių reiškinių , kaip paralelinis reiškinys, oligopolija ir pan. Toks terminų aiškinimas visada turi eiti lygiagrečiai kompetencijos teisės tikslų ir principų, užtikrinančių vartotojų apsaugą, efektyvumą ir teisingumą, tam buvo pasirinktas JAV modelis ( 1980m. Sherman Act), kurio pagrindu ir buvo sukurtos ES kompetencijos taisyklės, kuriomis siekiama užkirsti kelią kompetencijos teisės pažeidimams, pasireiškiančius sąmoningų sandorių tarp dviejų ar daugiau įmonių sudarymu bei vienos kurios nors įmonės dominavimu. Kartu turima omenyje, kad idealios konkurencijos pasiekti praktiškai yra neįmanoma, kad EB 81 str. . tikslas yra „tinkamos kompetencijos“ įgyvendinimas, apimantis daugelyje niuansų ir kai kurias išimtis iš taisyklių, kurie yra praktiškai neišvengiami ir netgi reikalingi siekiant svarbių tikslų, tačiau tokių nuolaidų darymas negali išeiti iš EBS straipsnio ribų. Rašant darbą buvo remtasi tiek lietuviška , tiek užsienio literatūra bei Europos Teisingumo Teismo praktika. 1. KONKURENCIJĄ RIBOJANTYS SUSITARIMAI 1.1. Koncentracijos instituto santykis su draudžiamu susitarimų institutu Praktikoje beveik nėra skirtumo tarp panaikinančios, apribojančios arba iškraipančios konkurenciją veiklos. Koncentracijos instituto santykis su draudžiamu susitarimų institutu akivaizdus nes draudžiami susitarimų susitarimai arba veda į koncentracija arba iš jos išplaukia kai rinkos dalyviams dėl koncentracijos lengviau susitarti. Iš konkrečių EB konkurencijos teisės uždavinių ir tikslų galima išskirti tris bendriausias prasmes, kuriomis grindžiama konkurencijos politi­ka: 1) integracija; 2) teisingumas ir sąžiningumas; 3) efektyvumas. Apskritai kalbant, integracija reiškia kiekvienos valstybės narės eko­nomikos atvirėjimo viena kitos atžvilgiu procesą. Integracijos siekia­ma šalinant kliūtis laisvai prekybai. Taip įmonės yra skatinamos plėsti savo veiklą kitose valstybėse narėse ir naudotis iš to gaunama nauda bei pranašumais. Ši ekspansija nulemia tai, kad vartotojams pateikia­mas platesnis prekių ir paslaugų spektras, darbuotojus samdo įvairių tautybių darbdaviai, įmonės bendradarbiauja su kitų valstybių narių įmonėmis. Integracija nereiškia, kad skirtingų valstybių narių ūkio sistemos turi tapti vienodomis. Konkurencijos teisės tikslas integracijos prasme yra tas, kad įmo­nėms vėl ir vėl neleistų laisvai prekybai sudaryti kliūčių, kurios buvo panaikintos kitomis Sutarties nuostatomis (pvz., EB Sutarties 30 straips­nis dėl laisvo prekių judėjimo). Europos Teisingumo Teismas šia pras­me yra pareiškęs, kad: „Susitarimas..., kuriuo prekyboje tarp valstybių narių siekiama at­statyti nacionalines ribas, gali sužlugdyti esmingiausią Bendrijos tiks­lą. Sutartis, kurios preambulė ir turinys įtvirtina siekį panaikinti bar­jerus tarp valstybių... negali leisti įmonėms atstatyti tuos barjerus. 85(1) straipsnis skirtas šiam siekiui įgyvendinti..." Taip konkurencijos taisyklės draudžia įmonėms trukdyti integraci­jai. Pavyzdžiui, susitarimai tarp skirtingų valstybių narių konkuruo­jančių įmonių neprekiauti viena kitos teritorijoje (t.y. rinkos pasida­lijimas) yra neleistini. Taip pat bus uždraustas susitarimas tarp stambaus tarpnacionalinio tiekėjo ir jo prekybinių atstovų skirtingose vals­tybėse narėse dėl to, kad šie atstovai patys neprekiaus už savo vals­tybės ribų ir neparduos prekių tam, kuris jas perparduotų užsienio valstybėje. Abiejuose šiuose pavyzdžiuose įmonės susitaria padalyti EB rinką valstybinėmis sienomis ir taip privačiais kontraktais iš naujo sukuria barjerus, kurie buvo panaikinti pagal Sutarties nuostatas. Iš pirmo žvilgsnio amorfiška „teisingumo" ar „sąžiningumo" rinkoje idėja yra visuotinai pripažinta kaip vienas iš Bendrijos konkurencijos politikos tikslų. Komisija identifikavo tris šio tikslo prasmes: 1) gali­mybių lygybė; 2) smulkių ir vidutinių įmonių apsauga; 3) vartojimo plačiąja prasme progresas. Komisijos politika siekiant galimybių lygybės matoma iš jos požiū­rio į tokius tris dalykus: valstybės pagalbą, santykius tarp valstybinio k privataus ekonomikos sektoriaus bei vienodą teisės aktų taikymą ne EB įmonėms, veikiančioms EB teritorijoje. Valstybės pagalbos atveju (tai dalis konkurencijos politikos pagal EB Sutartį) Komisija, kaip jau matėme, stengiasi užtikrinti, kad nacionalinės vyriausybės neglobotų savo šalies įmonių - neteiktų finansinių ar kitokių privilegijų akivaiz­džiai konkuruojančioms įmonėms iš kitų valstybių narių, kurios to­kios pagalbos negauna. Taip tarp valstybių narių suprantamas „tei­singumas" arba „sąžiningumas". Dėl valstybinių ir privačių įmonių santykio Komisija stengiasi užtikrinti, kad valstybinės įmonės negau­tų finansinių ar kitokių privilegijų lyginant su jų konkurentais (iš tos pačios šalies arba, kaip dažniausiai atsitinka - iš kitų valstybių). Siek­dama šio tikslo, Komisija, be kitų priemonių, reikalauja valstybės ir valstybinių įmonių finansinio skaidrumo santykiuose tam, kad galima būtų lengvai patikrinti, ar valstybinė įmonė su savo privačiais konku­rentais konkuruoja lygiais pagrindais. Taip suprantamas „teisingu­mas" arba „sąžiningumas" tarp valstybinės ir nevalstybinės įmonių. Ne EB įmonėms Komisija siekia užtikrinti, kad joms, nepriklausomai nuo to, ar jos vykdo veiklą EB teritorijoje savo filialuose, ar kitaip, būtų taikomos tos pačios taisyklės kaip ir Bendrijos įmonėms. Dėl smulkių ir vidutinių įmonių apsaugos. Komisija laiko būtina ginti bei remti jas siekiant įtvirtinti teisingumą tarp skirtingų sąlygų rinkoje. Bendrijos rinkos struktūra yra nevienalytė: valstybių narių ekonomikos skiriasi, k dažnai smarkiai; skiriasi integracijos į pasauli­nę rinką lygis; kas labai svarbu, skiriasi įmonių, veikiančių šiose valstybėse, dydis bei sugebėjimas prisitaikyti prie egzistuojančių veik­los sąlygų. Paprasčiausias to pavyzdys - vidutinė Portugalijos įmonė yra kur kas mažesnė nei vidutinė Britanijos ar Vokietijos įmonė. Ne­paisant viso to, galima teigti, kad smulkios ir vidutinės įmonės yra labai svarbios kiekvienos valstybės narės k pačios Bendrijos ekonomi­kai, todėl konkurencijos teisė neleidžia iškelti didelių įmonių pra­našumų, kad taip darytų žalą smulkių ir vidutinių įmonių interesams. Galiausiai reikėtų trumpai aptarti „vartojimo plačiąja prasme" klau­simą. „Vartojimą plačiąja prasme" reikėtų suprasti kaip naudotojų, vartotojų ir dirbančiųjų interesų apsaugą. Rinkoje, grindžiamoje svei­ka konkurencija, egzistuoja balansas tarp pasiūlos ir paklausos. Įmo­nės teikia prekes k paslaugas tokia kaina, kokia yra pagrįstas atlygi­nimas už jų triūsą, o vartotojas moka tokią sumą, kuri, jo nuomone, pagrįstai atitinka konkrečios prekės ar paslaugos vertę. Rinkoje, ku­rioje vyrauja tiekėjai, prekės ar paslaugos gali būti siūlomos už nepa­grįstą kainą arba tokios kokybės, kuri yra arba per daug aukšta, arba per daug žema; taip iškreipiamas pasiūlos ir paklausos balansas. Kon­kurencijos politika teisine prasme yra tokia, kad Komisija negali duoti sutikimo konkurenciją ribojančiam susitarimui, nebent jei bus nusta­tyta, kad toks susitarimas, inter alia, - „yra naudingas vartotojams" (žr. EB Sutarties 85(3) straipsnio tekstą). Taigi Sutarties nuostatose, reguliuojančiose konkurencijos politiką, yra aiškiai nurodyta vartotojų apsauga. Šių interesų ir ypač darbuotojų apsauga yra labai svarbu tada, kai Komisija vertina planuojamus valstybės pagalbos projektus, apie kuriuos valstybės narės privalo pranešti pagal EB Sutarties 93 straipsnį. EBS 81(1) str uždraudžia „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!