Komunikacinė etika

Įvadas Pavadinimas etika kilo iš senovės graikų kalbos žodžio ethos, kuris anuomet reiškė būdą, paprotį, tvarią savybę. Genialus senovės Graikijos (Heladės) filosofas Aristotelis, gyvenęs 384-322 m. p. Kr., pirmasis pavartojo būdvardį etiškas gero žmogaus nusakymui. Geras žmogus, ar etiškas asmuo, buvo pavadintas dorybingu. Dorybingas yra tas asmuo, kuris turi gerų būdo savybių, arba kitaip sakant, - dorybių. Mokymą ir žinojimą apie dorybingumą Aristotelis pavadino etika. Žmogaus būdas graikų kalboje išreiškiamas žodžiu charakteris (gr. Charakterį). Užtat etikos dalykas ir siekinys yra dorybingas asmens charakteris. Pagrįstai galima tvirtinti, kad etika savo kilme ir turiniu yra grynai asmenybinis dalykas. Pažinimas parengtinai aiškintinas kaip žmogaus įgytų svarbiųjų žinių visuma, o išmintis - kaip brandus protas. Dabar galima formuluoti tiesiog taip: Etika yra pažinimu ir brandžiu protu pamatuota moralė. Etiniam ugdymui nustatomi du privalomieji uždaviniai - brandaus proto suformavimas ir būtino pažinimo perteikimas. Nepaprasta šių uždavinių svarba ir didybė. Jie spręsti per šimtmečius ir rasi nėra jie net baigtiniai. Taigi šiame referate bus bandoma atskleisti komunikacijos, kaip etikos dalies, reikšmę žmogaus gyvenime. Išorinė komunikacija Vakarų civilizacijos šalyse plačiai kultivuojama komunikacija - svarbus dėstomas dalykas ir vertinga žmogaus pažinimo sritis. Anglosaksų edukacijos sistemoje komunikacija privalomai dėstoma visų lygmenų mokyklose ir universitetuose. Dėstytojai lengvai įtikina studentus, kad komunikacija turi ypatingą vertę, siekiant gyvenimo sėkmės. Susiformavo visuotinai pripažįstama nuostata: Komunikacijos sugebėjimas yra vienas svarbiausiu, gal netgi svarbiausias gebėjimas, lemiantis asmens gyvenimo sėkmę. Kai kurių vadovėlių pavadinimai išreiškiami kaip šūkiai, pavyzdžiui: „Komunikacija versle - raktas į sėkmę“. Lotyniškos kilmės žodis komunikacija (lot. communicatio - pranešimas) dabar daugiau vartojamas bendravimo prasme, nors yra ir kitokia reikšmė - tai susisiekimas (transportas, ryšiai). Komunikacija mokyme ir ugdyme - tai bendravimo mokslas ir menas, kuriame moralės-etikos aspektas turėtų užimti centrinę vietą. Komunikacija, dabartiniu supratimu, yra dalykas, aprėpęs ankstesniais laikais paplitusius retoriką (kalbėjimo meną), etiketą (formalias tinkamo elgesio formas), reklamą (lot. reclamo - rėkiu), žurnalistiką (visuomeninės veiklos sritį, apimančią informacijos rinkimą, apdorojimą, platinimą per masines informacijos priemones). Sąvoka informacija (lot. informatio - išaiškinimas, pranešimas) - tai įvairiausios žinios ir pažinimas, vienų asmenų perduodamas kitiems žodžiu, raštu ar žiniasklaidos priemonėmis (per radiją, televiziją, spaudą, kiną). Taigi komunikacija - kultūros sritis, kuriai reikia įvairiapusio pasirengimo, savito pažinimo, mąstymo gebėjimų, patyrimo, supratingumo. Universitetų struktūroje radosi net komunikacijos fakultetai; juose rengiami žiniasklaidos (angį. mass media), informatikos, informalogijos, knygotyros žinovai ir darbuotojai, kurių moralinis-etinis įmokymas privalo būti nuodugnus. Komunikaciją galima suvokti dviem plotmėmis: • siauresne: tai asmens socialinės adaptacijos (lot. adaptatio - pri(si)taikymas, pri(si)derinimas) priemonė; • platesne, etine: tai žmogaus psichinio ir dvasinio tobulėjimo, moralinės-etinės sąmonės plėtojimo priemonė, kaip kelias į Superego. Pamatinis komunikacijos kursas yra būtina aukštojo mokymo (studijų) programos humanitarinio bloko dedamoji, ir čia iš akių neišleistinos abi dalyko plotmės. Vakaruose, daugiausia JAV, parašyti puikūs komunikacijos vadovėliai, apimantys, išdėstantys įvairiausias komunikacijos sritis - nuo tarpasmeninio bendravimo iki raštvedybos. Daugelis vadovėlių - pusės tūkstančio puslapių traktatai - smulkiausiai pateikia socialinio prisitaikymo techniką; gi moralės ir etikos dalykai dažnai tūno potekstėje arba paliečiami epizodiškai. Bet šių vadovėlių auklėjamoji moralinė-etinė vertė pažymėtina, nes: žmogaus elgseną nulemia tai, kuo jis tapęs; o kuo jis tampa - nulemia jo elgsena. Tokie vadovėliai apima ir kuo plačiausiai nagrinėja keturis komunikacijos būdus: klausymą, kalbėjimą, skaitymą, rašymą. Komunikacijoje visada yra tarsi tik dvi šalys - informacijos siuntėjas ir jos gavėjas. Bet maga atkreipti dėmesį į ypatingą komunikacijos atvejį - bendravimą su savimi. Šis bendravimas vyksta per organizuotą mąstymą ir sinektiką - protinės veiklos skatinimą laisvomis asociacijomis, jungiant elementus į visumą (tai primintinas ir įsimintinas mąstymo būdas). Brandus asmuo svarbiausius gyvenimo sprendimus daro bendraudamas pirmiausia su savimi. Toks bendravimas reikalauja gebėjimo remtis savimi (savikliovos) ir čia lemia pavyzdinio charakterio bruožas - tvirtumas. Apskritai komunikaciją skirstyti į išorinę ir vidinę privalu; šios komunikacijos yra ir savitos, ir vienodai svarbios. Išorinėje komunikacijoje neįmanoma išvengti žmonių vertinimo. Kokiu pagrindu žmones vertinti? A. Šopenhaueris atsako: tikriausias vertinimo pagrindas yra žmogaus veiksmų moralumas: „Per laikų laikus visos tautos žinojo, kad pasaulis be fizinės reikšmės turi ir moralinę esmę. Tačiau visur tos moralinės esmės suvokimas nebuvo vaiskus ir ieškant jos išraiškos, buvo kuriami mitai bei įvaizdžiai. Tatai ir yra religijos. Savo ruožtu, filosofai stengėsi aiškiai suvokti problemą, ir visos filosofinės sistemos, nepaisant jų įvairovės, vieningai sutaria, kad visos būties vienintelis pagrindas, tai, į ką visa suvedama, jos tikroji reikšmė, kulminacinis taškas, jos esmė (sit venia verbo) yra žmogaus veiksmų moralumas“. Šioje dalyje, paskirtoje išorinei komunikacijai, pridera nuvainikuoti kelis itin paplitusius paklydimus ir įsigalėjusius žalingus archetipus, kaip aklos kolektyvinės pasąmonės elementus, kaip pirmavaizdžius ar prototipus. Štai jų išvardijimas su rimtais priešiniais argumentais: l.„Auksinė“ taisyklė. Naujajame testamente ši taisyklė išsakoma taip: „Todėl visa, ką norite, kad žmonės darytų jums, ir jūs patys jiems darykite“. Laisvesnė formuluotė tokia: Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi. Taisyklė buvo pavadinta „auksine“ ir liko skelbiama elgsenos etalonu net nesenai parašytuose etikos vadovėliuose. Išoriškai taisyklė tikrai įspūdinga, bet jei į ją įsigilinama, jos liepimas - tuščias. Šitaip vertina gilus etikas J. M. Adleris. Mat taisyklė neatsako į lemiamą klausimą: Ką privalai daryti savo labui, savo visiškai gerovei ir laime sulig žmogaus pašaukimu? Jeigu nežinomas atsakymas į šį klausimą (o jis nežinomas didžiulei daugumai), tai: Ką tu gali žinoti, kaip elgtis su kitais, jei net nežinai, kas tau realiai gera? Net I. Kantas pripažįsta, kad „...niekas tvirtai ir neprieštaraudamas sau niekada negalėtų pasakyti, ko jis iš tikrųjų pageidautų ir norėtų“. Galima paklausti ir taip: ko ypač nemėgsta, net nekenčia aferistas, machinatorius, kručas, sukčiautojas? Tiktų toks atsakymas: nors yra daugybė nemėgstamų dalykų, reikia išskirti itin nemėgstamą- tai atsakomybė. Atsakomybės purtomasi, baidomasi ir kratomasi, nuo jos bėgama, išsisukinėjama, vangstomasi. Patogiai „aukso“ taisyklę taikantis bet koks nenaudėlis ar moralinis nuosproga išvedžios: neprivalau reikalauti atsakomybės iš kitų, nes aš pats jos nenoriu ir nekenčiu. Čia dar pasitelkiama „blaivus“ protas ir remiamasi liberalizmu, tolerancija, formulėmis „neskaičiuok svetimų pinigų“, „nesikišk į kito reikalus“. Taip tarsi savaimingai ir nepastebimai klostosi socialinė sistema, kurioje vieningai tylomis kratomasi ir atsikratoma atsakomybės už savo aplaidumą, priedermes, prievoles, pridarytus nuostolius. Profesinių grupių tarpusavio santykiuose nusistovi principas „jūs nelieskit mūsų, o mes neliesime jūsų“. Gi grupių viduje įsigali taisyklė „visi už vieną“. Pastebėtina dar ir tokia „aukso“ taisyklės silpnybė: brandus asmuo nepakenčia, kratosi garbinimo, meilikavimo, liaupsių, pagyrimų, pataikavimo, tupikavimo ir jam priimtinesnį atšiaurumas, griežtumas, kritika, pastaba, pašaipa, priekaištas; tačiau taip elgtis „su kitais“, ypač su svetimais žmonėmis, nepritikiu ir nesupratinga. Galiausiai „aukso“ taisyklė rasi tėra išgražintas principas: aš tau - tu man. O šis principas be išgražinimo - tik antroji moralinės sąmonės stadija, taigi tik iki-moralinis lygmuo. „Aukso“ taisyklės taikymo galutinis rezultatas gali būti gili demoralizacija, konformizmas ir visiškas visuomeninis abejingumas. 2. Draugingumas. Mažne visuotinai manoma, kad draugingas žmogus, kaip linkęs turėti ar turintis daug draugų, yra pagirtinas, net gali tuo pasididžiuoti, pasidžiaugti. Bet charakterologijoje draugingumas vertinamas kaip nesusiklosčiusio charakterio kliautis, reiškianti temperamento vyravimą asmenybėje. Savaip apie bendravimą (prieš draugingumą) išvedžiojo A. Šopenhaueris: „Taigi vienintelė saugi taisyklė yra ta, kurią Aristotelis paminėjo savo veikalo „Topica“ paskutiniame skyriuje: nediskutuoti su pirmuoju sutiktu, o tik su tuo iš pažįstamų, kuris turi pakankamai inteligencijos ir savigarbos nepliaupti absurdų; remtis argumentais - ne autoritetais; išklausyti įrodymus ir priimti juos; ir galiausiai džiaugtis tiesa, nusileidžiant įrodymams, pateiktiems net oponento; ir būti tiek sąžiningam, kad iškęstum įrodymus savo neteisumu, jei jau tiesa jo pusėje. Iš čia išplaukia, kad vos vienas iš šimto vertas diskusijos. Jūs turite neboti kitų šnekalų, - tegu jie žebelioja ką tik jie nori, nes kiekvienas turi teisę būti kvailiu, desipere estjus gentium. Atminkite, ką sako Volteras: La paix vaut encore mieux que la verite [taika daug vertesnė už tiesą- aut.). Taip pat atminkite, ką mums sako arabų patarlė: ant tylėjimo medžio kabo vaisius, kuris vadinasi taika“. Kitoje knygoje A. Šopenhaueris rėžia, kad „didelį draugingumą ir šunys sunkiai ištveria, - apie žmogų nėra ką ir kalbėti“. F. Nyčė suformulavo tiesiog nuožmų teiginį: „Kiekvienas bendravimas yra koktus; išskyrus bendravimą su sau lygiais“. 3. Taikingumas. Šis terminas reiškia konfliktų vengimą, pakantumą, nuolaidumą taikumą, net konformizmą. Anglų istorikas A. Toinbi didžiulėje istorinėje studijoje grindžia kitokią mintį: individas, tauta, žmonija vystosi dėka konfliktų ir krizių; į kūrybines aukštumas pakylama, priimant išorės pasaulio iššūkius ir atsakant įjuos. F. Nyčė dėstė dar drastiškiau, net tarsi su piktdžiuga: „Išsilaisvinęs žmogus, o dar labiau - išsilaisvinusi dvasia trypia niekingą gerą savijautą, apie kurią svajoja verteivos, krikščionys, bobos, anglai ir kiti demokratai. Laisvas žmogus yra kary s.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!