Kompiuterinės tapybos iliustracijos. Visuomenės komunikacija autobuse

ĮVADAS Ţmogaus egzistencija apibrėţia mus kaip socialias būtybes, kurios savo esybę ieško komunikavimo ir bendravimo su visata, ţmonėmis, gamtos kūriniais. Tuo tarpu menas, nebegalintis būti statišku ir tarpstantis nuolat besikeičiančioje aplinkoje, įgyja vis naujas “judrumo” formas. Didelę reikšmę šiame procese įgyja ne tik kūrybos procesas, tačiau ir aplinkos ir publikos dalyvavimas jame. Informacinės technologijos meno paradigmose pasėja naują sąvoką – interaktyvumas. Jis leidţia dalyvauti procese, o ne tik stebėti ar sekti jį, taigi stebėtojo pasyvumą keičia jo aktyvumas (interaktyvumas). Diplominio darbo tema „ Visuomenės komunikacija autobuse“ tiesiogine prasme nurodo į vaizdą , kuomet ţmonės bendrauja ar komunikuoja tarpusavyje autobuse, šiuo atveju mano sukurtos iliustracijos tai ir atvaizduoja su mano, kaip menininko, interpretacija, ţmonių tarpusavio komunikavimą, menininko ir technologijų komunikavimą bei supaţindina su kompiuterinę tapybą ir iliustraciją. Iliustracijų kūrimas įgauna ir komunikavimo reikšmę su visuomene ir technologijomis. Aš kaip menininkas dalyvauju ir komunikuoju su autobuse esančiais ţmonėmis. Fotografuojant juos ir piešiant jų eskizus vyksta mano, technologijų ir ţmonių tarpusavio komunikavimas. Tai - lyg komunikavimo procesas, kuris turi galutinius rezultatus. Keturios atspausdintos iliustracijos/paveikslai, ir tuo pačiu darbai, patalpinti internetinėse svetainėse toliau tęsia mano autoriaus reprezentavimą ir išlieka kaip komunikavimo priemonė su kitais interneto naudotojais. Kursiniame darbe atlikau skaitmeninės tapybos analizę, susipaţinau su jos galimybėmis. Sukaupta informacija bus panaudota ir diplominiame darbe, aptariant skaitmeninės tapybos rūšis bei panaudojant skaitmeninės tapybos rūšių technikas. Diplominio darbo praktinį darbą sudarys keturios iliustracijos, atspausdintos ant tekstilės (134 cm x 90 cm) ir aptrauktos ant rėmelių. Iliustracijose vaizduojami įvairūs piliečiai esantys autobuse, uţfiksuotos jų povyzos ir veidai, kurie pagal mano interpretaciją, neturi akių ir visi personaţai yra sustilizuoti į kaukes dėvinčius monstrus. Paveiksluose išlieka realistiškumo ir fantazijos mišinys. Aktualumas: Bendravimas ir komunikavimas - viena svarbiausių ţmogaus ir menininko išraiškų. Šiuolaikinė visuomenė, kuri yra kamuojama įvairių problemų ir tragedijų yra neigiamai paveikta ir psichologiškai ţlugdoma. Įtakodamas tokios situacijos, kiekvienas ţmogus sudaro bendrą 6 visuomenės veidą, pagal kurį galime spręsti apie vyruojančias ţmonių nuotaikas. Visi įvykiai ir ţmonių santykiai veikią menininką, kuris iliustruoja šį procesą savo vizijose. Tyrimo objektas: Kompiuterinės iliustracijos technologijų taikymas visuomenės komunikavime viešajame transporte. Tikslas: Išanalizuoti kompiuterinės iliustracijos technologijų taikymo galimybes visuomenės komunikavime viešajame transporte. Darbo uţdaviniai: 1. Išnagrinėti kompiuterinės iliustracijos rūšių ir technikų įvairovę. 2. Teoriniu aspektu išnagrinėti bendruomenės komunikacijos rūšis ir problematiką. 3. Atskleisti kompiuterinės tapybos bendruomenių, menininkų bei interneto tinklapių svarbą. 4. Naudojant skaitmeninės tapybos technikas sukurti kompiuterines iliustracijas, kurios išreikštų visuomenės komunikavimą viešajame transporte. 7 1. KOMUNIKACIJOS PROBLEMATIKA Komunikacija yra vienas iš XX a. Sąvokų. Ji tapo svarbiausia svarstymų apie demokratiją, meilė ir mūsų kintančią epochą kategorija. Kai kurios svarbiausios mūsų amţiaus dilemos – viešos ir privačios – siejamos su komunikacija arba jos ţlugimu. Nesėkmingos komunikacijos tragediją, komediją bei absurdą nagrinėjo patys įvairiausi mąstytojai – nuo marksistų iki kalbos filosofų ir kitų. Mes kasdien patiriame bendravimo sunkumų dėl įvairių socialinių perskyrų – lyties, klasės, rasės, amţiaus, religijos, regiono, valstybės bei kalbos. 1 Taip komunikacija interpretuoja Komunikacijų studijų katedros profesorius, vienas geriausių šiuolaikinės komunikacijos filosofų – John Durham Peters, savo knygoje „ Kalbėjimas vėjams“. Ţmogaus egzistencija apibrėţia mus kaip socialias būtybes, kurios savo esybę ieško komunikavimo ir bendravimo su visata, ţmonėmis, gamtos kūriniais. Mūsų kūnas yra netik kaip gyvas organizmas bet ir komunikabilus pasaulio suvokėjas, asmenybė, su duotomis įvairiomis galimybėmis suprasti savo buvimą, matyti, jausti, girdėti ir uţuosti esamą pasaulį. Bet savo egzistencija, buvimą gyvenime ir pačių savęs atspindţius matome kitame ţmoguje, bendraudami ir paţindami vienas kitą. Ţmogaus ryšys su ţmogumi - viena iš didţiausių socialinių savybių. Be jos neįmanoma jokia visuomenė ar civilizacija nei praeityje, dabartyje ir ateityje. Tai mūsų visų bendras bruoţas jungiantis dviejų ţmonių bendravimą tarpusavyje, bandymą suprasti vienas kitą, pasikeisti informaciją, atpaţinti sukurtus simbolius ir idėjas ir tai auga nuo dviejų ţmonių dialogo iki masinių komunikacijų kaip; televizijos transliacija, galime teigti, kad net negyvi daiktai atlieka komunikavimo esmę, viskas ką matome yra mūsų bendravimas su visata. Tačiau ne komunikabilumo problema visada buvo opi ir svarbi individui, kadangi tik mes patys esame visada su savimi ir realiai, tik vienas asmuo pastoviai bendrauja su savimi ir pasauliu, deja mes fiziškai negalime pajusti kito ţmogaus, daikto, nesuvokiame pasaulio kaip visumos ir negalime matyti visko vienu momentu. Mes, suprasti galime tik bendrinius nustatytus simbolius kaip kalbą, daiktų funkcijas ir tai ką matome, tai priklauso nuo individo supratimo ir ţinojimo, kiekvienas iš mūsų ţodţius ir prasmes interpretuoja skirtingai. Taigi visiškas komunikavimo supratimas ar pajautimas neįmanomas, tai tik keitimasis sukurta informacija ir simboliais tarp dviejų ar daugiau ţmonių, siekiant bendro suvokimo. Taipogi yra išskiriami kiti smulkesni komunikacijos apibrėţimai: 2 bendravimas, keitimasis patirtimi, mintimis, išgyvenimais 1 John Durham Peters (2004). Kalbėjimas vėjams. Komunikacijos idėjos istorija. 7 psl 2 William F.Eadie (2009). 21st Century Communication: A Referance Handbook. 177 psl 8 pasikeitimas prasme tarp individų, naudojant bendrą simbolių sistemą procesas, kai vienas ţmogus ar grupė perduoda informaciją kitam ţmogui ar grupei, kurie ją suvokia ir perduoda atgal uţbaigtos ţinios perdavimas iš siuntėjo gavėjui. „Komunikacija“ yra marga intelektualių ir kultūrinių srovių sampyna, mūsų laikmečio konfrontacijų su savimi pačiu kodas. Suprasti komunikaciją reiškia suprasti daug daugiau. Tarytum aiškus atsakas į skausmingą pasidalijimą į save ir kitą, viešumą ir privatumą, vidinę mintį ir išorinį ţodį, ši sąvoka iliustruoja mūsų keistą gyvenimą dabartiniu istorijos tarpsniu. 3 1.1 KOMUNIKACIJOS ISTORIŠKUMAS IR RAIDA Walteris Benjaminas pabrėţia „... istorija traktuojama kaip iš anksto suformuota duotybė, nenutrūkstama priežasčių ir padariniu grandinė, besidriekianti homogeniškame erdvės ir laiko kontinuume. Dabartis pažįstama per sąsają su praeities momentu, su kuriuo turi slapto kontakto...“ pagal teiginį istorija galime suvokti kaip kontaktavimo praeitį, mūsų komunikavimo pasekmes ir sprendimų aktualumą. 4 Svarbu komunikacijai ne įvykiai, o komunikacijų tobulėjimas ar kitimas ţmogaus gyvenime kaip technologijų patobulėjimas, kai kontaktuoti ir bendrauti ţmonės gali įveikdami tiesioginį ryšį ar atstumą. Technologijos XX a. Keičia mūsų komunikavimo suvokimo bei informacijos perteikimo galimybes, atsiranda net virtuali realybė, kuri bando imituoti mūsų jutimus. Tokie įvykiai keičia mūsų komunikavimo ryši, dabar nereikia išeiti iš namų ar sutikti ţmogaus, kad tiesiogiai perduotum informaciją ar ţinią pasauliui, kad tu egzistuoji. Tačiau visa tai vis labiau atitolina ţmogų nuo kitos ţmogaus fizinio ar tiesioginio kontakto, pati komunikacija jau savaime yra problematika, o technologijos tuo pačiu tolina ir supaprastina tokį komunikavimą. Galime net teigti tokią mintį, kad jai šiandien aš nemačiau ţmogaus, ar tada išvis aš esu gyvas ir egzistuoju? Taip, mes suvokiame savo kūno jutimų ir protu, kad esame ir mąstome, tačiau mes negalime be bendravimo ir komunikavimo suteikti mūsų mintims, darbams, kūrybai kaţkokią reikšmę be kito ţmogaus. Tam tikru poţiūriu tikra tiesa yra tai, kad bendravimo nesklandumai yra neatsiejama ţmogaus egzistencijos ypatybė. Williamas Jamesas tai aprašė savo veikale Psichologijos principai: 5 „.. Kiekvienas mes atliekame didįjį visatos padalijimo į dvi dalis judesį; ir kiekvienas iš mūsų beveik visą savo dėmesį skiria vienai iš dalių; tačiau mes visi šią perskyrą brėţiame vis kitoje plotmėje. Jei pasakyčiau, kad mes abi šias dalis vadiname tais pat vardais, ir kad šie vardai 3 John Durham Peters (2004). Kalbėjimas vėjams. Komunikacijos idėjos istorija. 8 psl 4 Walter Benjamin ( 1968) „Theses on the Philosophy of History“, in Illuminations, trans. 5 John Durham Peters (2004). Kalbėjimas vėjams. Komunikacijos idėjos istorija. 10 psl 9 yra atitinkamai „aš“ ir „ne aš“, iš karto taptų aišku, ką turiu galvoje. Tai, kad kiekvieno ţmogaus protas domisi visiškai skirtingais kūrinijos, kurią galima įvardyti kaip aš ar mano, aspektais, yra ir moralinė mįslė, ir svarbiausias psichologijos faktas...Visi mes dichotomizuojame Kosmosą skirtingoje plotmėje. 6 „ – taigi galime teigti, kad ţmogus suvokia tik savo mintis ir esamą būseną ir jo kontaktavimas su paties savo mintimis ir reikšmėmis ir pirminis kontaktas. Dėl patyrimo privatumo ţmonėms neišvengiamai kyla susikalbėjimo problemų. Tačiau tik XIX a pabaigoje, komunikacijos sąvoka buvo pradėta nagrinėti ir linksniuoti su didele aistra ir svarba visuomenėje, įvedus tokias sąvokas kaip solipsizmas 7 ( ontologinė ir epistemologinė pozicija, teigianti, kad neįmanoma ţinoti nieko tikro apie uţ savo proto ribų esančią visatą, todėl gali būti, kad išorinis pasaulis ir neegzistuoja. Solipsizmą galima trumpai nusakyti filosofine fraze „mano protas yra vienintelis dalykas, kuris tikrai ţinau, kad egzistuoja“. )( 1874) ir telepatija 8 (yra menamas ţmogaus sugebėjimas per atstumą siųsti informaciją arba ją gauti nesinaudojant jutimais, neturint jokių techninių priemonių ar technologijų (pvz., IT), nenaudojant juslių (optinių, akustinių, lytėjimo, skonio, organoleptinių). ( 1882). Nuo to laiko komunikacija tapo ţmogui svarbi susivokimo savyje riba, tuo pačiu ir svajonę pajausti tiesioginę prieiga ir ţmogaus kaip individo amţinąjį vienišumą. Telefonas, televizorius, kompiuteris pakeitė komunikacijos sąvoka, kaip kadaise vartotą bet kokiam fiziniam perdavimo ar siuntimo veiksmui nusakyti, pritaikė naujo tipo laiko ir erdvės kliūtis įveikiančiam fiziniam ryšiui apibūdinti. Taip postmodernus ţmogus įsiterpė į dar vieną erdvę, savotiška iliuzija tarp ţmogaus ir negyvų daiktų bendravimo. Tokios priemonės kaip telefonas ar internetas padarė komunikaciją įmanomą ( kaip konceptą) su visais jai būdingais uţsikiritmais, paklaidomis ir neatitikimais. „...Nesusikalbėjimas yra skandalas, pagrindţiantis visų pirma pačią komunikacijos sąvoka...“. 9 1.2 KOMUNIKACIJOS REIKŠMĖ IR RŪŠYS Filosofiniu poţiūriu vertingiausias samprotavimas apie komunikavimą, laikomą intersubjektyvumo ar tarpusavio supratimo ţlugimo problema, tačiau tai retai sutinkamas apibūdinimas. „Komunikacijos“ sąvoka kilusi iš lotyniško ţodţio communicare reiškiančio 6 William James, The Principles of Pscychology, Great Books of the Western World, 187 psl 7 Prieiga per internetą [ţiūrėta 2010-05-07] 8 Prieiga per internetą [ţiūrėta 2010-05-07] 9 John Durham Peters (2004). Kalbėjimas vėjams. Komunikacijos idėjos istorija. 13 psl 10 bendras, Lietuvių kalboje tai būtų bendravimas. XIV – XV a. Ji buvo pradėta vartoti anglų kalboje, jos pagrindinė šaknis mun ( ne uni) siejama su tokiais ţodţiais kaip munificent (dosnus), community (bendruomenė), meaning (prasmė). „ Žmogus negali realizuoti savo egzistencijos, neatsižvelgdamas į esamybės sąlygas. Tai aiškiausiai matyti žmogaus istoriškume kaip esamybės ir egzistencijos, būtinybės ir laisvės, laiko ir amžinybės vienovėje. Žmogus negali realizuoti savo egzistencijos vienas pats, šiai realizacijai būtini ir kiti žmonės. Todėl didelę reikšmę įgyja komunikacija. Tik per kitą žmogus susivokia savyje. Egzistencinė komunikacija yra abipusis savęs paties išskleidimas kitame žmoguje. Vien paprasta esamybė negali pagrįsti egzistencijos, todėl ji turi turėti kitokį pagrindą.“ – taip teigė egzistencializmo filosofas, Karlas Jaspersas (1883-1969). 10 Viena iš vyraujančių komunikacijos reikšmių ţymi perteikimo, ji tolima kokiai nors dialoginio ar interaktyvaus proceso reikšmei. Šiuo aspektu komunikacija gali reikšti kokį nors dalyvavimą renginyje ar visuomeniniame veikloje. Kita reikšmė ţymi skleidimą ar siuntimą. Tai idėjų, minčių, simbolių ir ţodţių perdavimas kitam, galime ir tiesiogine prasme teigti, kad tai gali būti ir dvasinis kaip pvz.; blogos nuotaikos perdavimas kitam ţmogui. Arba vienkryptė reklamos komunikaciją, kuri yra adresuota tiesiogiai adresatui ir lyg negali sulaukti atsako į ją. Trečioji – tai komunikacijos kaip mainų ar abipusio apsikeitimo reikšmė. Abu individai suvokia ir komunikacija vyksta, kai abu ţino, kad pranešimas atėjo. Kaip teigia Leo Lowenthalis: „ Tikroji komunkacija reiškia emocinį ryšį, vidinės patirties bendrumą“. Pagal jo teiginį galime teigti, kad komunikacija vyksta ir be ţodţiu ar simbolių reikšmės, bet kaip ir jausminė dviejų ţmonių būsena; pvz. kai du ţmones apsikabinę apraudą mirusįjį, jų vienodas jausminis daţnis suartina ir padeda suvokti kito būsena per save patį. Taipogi komunikacija galima skirstyti į rūšis: 11 Intraasmeninė socialinė komunikacija. Ţmonės, panaudodami savo neurofiziologinę energiją, apdoroja gautą informaciją savo vidinėje sistemoje, tai yra, komunikuoja patys su savimi. Intraasmeninė komunikacija yra tarpasmeninės, grupinės ir masinės komunikacijos pagrindas, nes ţmogaus gebėjimas komunikuoti su kitais priklauso nuo jo sugebėjimo komunikuoti su pačiu savimi. Tarpasmeninė socialinė komunikacija. Ši komunikacija vyksta tarp dviejų ar daugiau asmenų. Čia būtinas dvipusis ryšys, nes kalbinė veikla – ne vieno ţmogaus savybė. 10 Karlas Jaspersas (1932) Filosofija. 11 Gudonienė Vilija "Įvadas į masinės komunikacijos teorijas", Vilnius, (1998) 11 Asmens - grupės komunikacija. Tai tiesioginis vieno asmens ir reliatyviai homogeniškos auditorijos komunikavimas. Čia informacija daţniausiai perduodama viena kryptimi – iš siuntėjo/kalbėtojo – auditorijai. Masinė komunikacija. Tai komunikacija su didelėmis, skirtingomis, nutolusiomis auditorijomis. Informacijai perduoti naudojamos priemonės: radijas, televizija, laikraščiai, ţurnalai, reklamos lankstinukai ir t. t. Šiuo atveju problema yra ribotas grįţtamasis ryšys. Verbalinė ir neverbalinė komunikacija. Komunikacija apima rašytinę, sakytinę kalbą, muziką, teatrą, baletą ar tiesiog ţmogaus elgesį. Verbalinė komunikacija – informacinis elgesys, tarpusavio sąveika, kai kalbos ţenklai, ţodţiai vartojami kaip simboliai išreikšti idėjas. Neverbalinė komunikacija apima visas kitas informacijos perdavimo formas. Tai gali būti: ţenklų kalba, veiksmų kalba, išvaizda, balso kokybė, veido išraiška, erdvės sutvarkymas, laiko paskirstymas ir t. t. Rašytinė ir nerašytinė komunikacija. Nagrinėjant socialinę komunikaciją, daţniausiai išskiriami šie du komunikacijos tipai. Rašytinei priskiriama komunikacija, kai informacijos kodavimui naudojamas raštas. Komunikacija, kai informacija koduojama kalbos garsais, gestais, sutartiniais ne rašto ţenklais, kitais būdais, priskiriama nerašytinei. Rašytinei komunikacijai būdinga galimybė grįţti ir taisyti pateikiamą pranešimą, yra galimybė apmąstyti ir įvertinti savo komunikacinę veiklą. Nerašytinė komunikacija vyksta „čia ir dabar“. Sąveika tarp pranešėjo ir pranešimo yra glaudi ir momentinė, todėl sunkiau vertinti ir pastebėti komunikacijos klaidas. Asmeninė ir dalykinė komunikacija. Asmeninė komunikacija yra neformali, įtakojama „tarpusavio patrauklumo“ bei vyksta tada, kai partneriai „vienas kitą laisvai renkasi“. Tai pasikeitimas informacija asmeninio pobūdţio klausimais, kurios tikslas – draugystė, bičiulystė. Dalykinė komunikacija daţniausiai pasireiškia formalioje organizacijos veikloje arba santykiuose su formalia organizacija. Ši komunikacija padeda organizacijos nariams tinkamai reaguoti į pokyčius organizacijos gyvenime, suteikia jiems galimybę paţinti situaciją, prisitaikyti prie besikeičiančių uţduočių, spręsti iškylančias problemas. 12 1.3 VISUOMENĖ IR ŢMONIŲ SOCIALINĖS GRUPĖS Visuomenė yra bendras ryšis tarp ţmonių, apimdamas jų socialinę padėtį ir vaidmenis. Tęsiant, visuomenė reiškia ţmonių regioną ar šalį, kartais net visą pasaulį, paimta visumoje. 12 Visuomenė yra grupė asmenų, nubrėţtų bendrais bruoţais ribų funkcinės tarpusavio priklausomybės, apimdama tokias savybes kaip nacionalinis ar kultūrinis tapatumas, socialinis solidarumas, kalba ar hierarchinė organizacija. Ţmogaus visuomenės yra charakterizuotos struktūros santykių tarp asmenų, turinčių savitą kultūrą ir įstaigas. Kaip kitos bendruomenės ar grupės, visuomenė leidţia jos nariams pasiekti poreikį ar norą, kurio jie negalėjo įvykdyti vieni. Plačiau, visuomenė yra ekonominė, socialinė ar pramoninė infrastruktūra, sudaryta iš įvairios ţmonių grupės. Visuomenės nariai gali būti skirtingų tautinių grupių. Visuomenė gali būti tam tikra tautine grupė, nacijos valstybė, tokia kaip Butanas; platesnė kultūrinė grupė, tokia kaip Vakarų visuomenė. Ţodţio visuomenė gali taip pat kreiptis į organizuotą savanorišką asociaciją ţmonių religiniais, geranoriškais, kultūriniais, moksliniais, politiniais, patriotiniais, ar kitais tikslais. "Visuomenė" gali net, nors daugiau su metaforos pagalba, kreiptis į socialinį organizmą tokį kaip skruzdės kolonija. Toks visuomenės aiškinimas mus visus sujungia į įvairiausias grupes, tačiau ţmones išlieka kaip individai, svarbiausioji visuomenės dalelė. Mūsų visų charakterius, elgesį ir vertybės pirmiausią formuoja tėvai ir giminės, toliau įsijungia draugai, mokykla, įvairūs uţsiėmimo būreliai, šiuolaikinę visuomenę stipriai veikia ir masinės technologijos kaip; filmai, laikraščiai, internetas, taip formuodami mūsų asmenybės, mes tampame tuo kuo dabar esame. Vienas iš veiksnių, kurie tampa svarbiu individui tai tapti socialinės grupės nariu ir būti priimtam, sutapatinti savo interesus su kitais ir tapti socialinės grupės nariu. Ţmonės siekia informacijos apie objektyvią tikrovę, nagrinėdami kitų veiksmus. Visais laikais ţmonės nori būti suprasti kitų, ir laikosi grupės normų, kad gautų socialinį pritarimą. Šitos dvi socialinės įtakos formos vadinamos informacine ir normatyvine socialine įtaka: 13 Informacinė socialinė įtaka - kai ţmogus abejoja tam tikru savo sprendimu ar jam trūksta informacijos priimti sprendimui, jis nagrinėdamas aplinkinių elgesį ir sprendimus pasinaudoja jų priimtais sprendimais ar elgesio motyvais. Normatyvinė socialinė įtaka - kai ţmogus elgiasi ir sprendţia pagal nustatytus socialinės grupės normatyvus. 12 Definition of Society from the OED 13 Blackwell Handbook of Social Psychology: Group Processes 245 – 248 psl 13 Šiuo atveju galime teigti, kad ţmonės esantis viešajame transporte (autobuse) elgiasi pagal informacine ir normatyvine socialinė įtaka, bei viešojo bendravimo etikos normas. Kaip ţmogui elgtis autobuse jis mato ir nusprendţia iš kitų elgesio; pvz. berniukas iš suaugusiųjų elgesio . Kiekvienas individas turi savo asmeninę erdvę, kurią perţengus yra paţeidţiamos to ţmogaus fizinis ir psichologinis saugumas, tai laikytis atstumo ir ypač kai autobusas pilnas nepaţįstamu ţmonių yra normalu. Įdomu tai, kad viešajame transporte esantys ţmonės daţniausiai nėra labai artimi socialiai ( išskyrus jų rasę, pilietybę, kalbą ) jie yra neutralus vienas kitam, ţinoma daţnai ţmonės sutinka savo kolegą, bendramokslį ar kaimyną. Viena iš pagrindinė viešojo transporto esmė, tai perveţti suinteresuota pilietį iš taško A į tašką B, o iš kitos pusės viešajame transporte yra pilna individų kurie socialiai bendrauja vienas su kitu. 1.3.1 BENDRAVIMO PSICHOLOGINĖ REIKŠMĖ ŢMOGUI Bendravimas tai universali vertybė – ji būdinga visiems arba beveik visiems ţmonėms. Antra, tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi ţmogaus poreikiai – vertinti ir gerbti save, pasiekti visišką asmenybės saviraišką. Tenka rinktis, kuri iš bendravimo gijų turi gauti pirmenybę, kuris priklausomybės ryšys mums pasirodys besąs vertingesnis. Daugelis psichologinių problemų kyla dėl tokio pasirinkimo sudėtingumo, ypač paaugliams ir jaunuoliams. Daţniausiai kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimą ţodţiais. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus dialogo metu tarp dviejų ţmonių metu tik apie trečdalį informacijos perduodame ir priimame ţodţiais, o maţdaug du trečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra: 14 Asmeninės erdvės valdymas - erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų ţmonių, yra išorinė vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiame kitų ţmonių atţvilgiu, ir ką, savo ruoţtu, jie jaučia mums. Akių kontaktas - yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu ţmogumi poţymis. Akių kontaktu parodomas ketinimas uţmegzti bendravimo ryšį, tačiau mes neţinome ką jis reiškia. Veido išraiška - mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta uţmegzti pokalbį, o ko geriau nekalbinti 14 Bendravimo psichologija. Kauno technologijos universitetas., 2001 m. Psichologija. Myers G., 2000 m Socialinė psichologija, Vilnius, 1999 m 14 Gestai - Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti ţodį kitam, parodyti, jog patys norime kaţką pasakyti, ir pan. Kūno kalba skirstoma į keturias pozas: 1. Artėjimas – šilta. 2. Pasitraukimas – atšiauri. 3. Išsiplėtimas – dominuojanti. 4. Susitraukimas – paklūstanti. Mėgstamam ţmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl kontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs. Uţdaresni, nenorintys atsiveri ţmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir sukryţiavę kojas. Apranga bei išvaizda - Drabuţiai nusako ţmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją. Mūsų turimi daiktai. Daiktai gali suteikti informaciją apie mūsų fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda su vaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidţia ir dvasinę būseną: rankoje laikoma gėlių puokštė – dţiaugsmą susitikimo laukimą, kumštyje sugniauţta nosinė – sielvarto ašaras ir pan. Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų.. šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama: jie savotiški tabu, kadangi neišvengiamai paţeidţia mūsų asmeninę erdvę. Atlikti bandymai rodo, jog prisilietimai ypač stipriai išryškina kultūros skirtumus. Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepaţystamų ţmonių. Pavyzdţiui prisilietimai, kuriuos patiriame perpildytame autobuse, stovėdami eilėje arba patekę į spūstį, daţniausiai nėra malonūs, tačiau jie toleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė. Prisilietimo teisę pripaţįstame tam tikrų profesijų ţmonėms, prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu daugumoje judriųjų ţaidimų. Prisilietimai skirstomi į penkis tipus: Garsiniai būdai. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai – juokas, verksmas, kosėjimas, ţiovavimas ir kt. Prie šio bendravimo priskiriamos ir pauzės tačiau ne tarp ţodţių ar sakinių, o kalbos pauzės, t, y. tylėjimas. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis , jaučiame aplinkinių įtaką. Negana to, atsidūrę vienumoj mes imame bendrauti su savimi. Bendraudami galime sėkmingai tenkinti daugelį svarbiausių savo poreikių. Visų pirma, keičiamasi informacija; antra – bendravimas mums suteikia galimybę geriau suprasti ir paţinti save pačius; trečia – bendraudami mes galime dalytis savo mintimis ir jausmais, atskleisti kitiems savo individualybę, daryti aplinkiniams įtaką ir pan. 15 Norėdami bendrauti su mus supančiais ţmonėmis, suprasti juos, padėti spręsti jų problemas, turime paţinti save. Daugelis ţmonių mano, jog jie nemoka uţmegzti kontakto, nemoka susitaikyti su savo pykčiu, vengia ţmonių, su kuriais jaučiasi nepatikimai, nemoka susikaupti, nuvertina savo poreikius ir teises. Profesorius Williamas Menningeris pateikė kriterijus, pagal kuriuos galima spręsti, ar ţmogus emociškai subrendęs. Kai kuriuos panagrinėkime (Z.Pluţek, 1996). 15 Sugebėjimas veikti sunkiose situacijose – pasaulyje yra daug priešiškumo, egoizmo, įtarumo, padėties nesupratimo, nesąţiningumo, nusivylimų, daţnai ţmogus nesijaučia saugus, kartais jam kyla noras pabėgti nuo visko, atsiranda pagunda numoti į kitų ţmonių pasitikėjimą juo, apsimesti ligoniu ir šitaip išvengti atsakomybės. Tačiau galima ir kitokia reakcija – bandyti grumtis bet kuria kaina. Geriausias būdas padėti sau pačiam net labai sunkioje situacijoje – pritaikyti savo išpaţįstamą gyvenimo filosofiją ir religiją. Sugebėjimas keistis – kartais ţmogus sunkioje situacijoje laikosi įsikibęs savo poţiūrio ir neįstengia pasikeisti, tada jis daro tik tai, ką jam diktuoja uţsispyrimas, ir nemato kitų kelių, kuriais galėtų siekti tikslo. Bendravimas – tai dviejų, ar daugiau, ţmonių tarpusavio sąveika, kurios metu yra perduodama informacija, patenkinami įvairūs poreikiai: tokie kaip saugumas dominavimo saviraiškai ir kt. Bendravimas padeda giliau paţinti save, suprasti tai kas mes esame iš tikrųjų. Mes mokame bendrauti ar ne, esame malonūs ar ne, gauname atsakymus bendraudami ar ne. 16 1) Bendravimą kaip ţmogaus tarpusavio suvokimą – socialinė percepcija. 2) Bendravimą kaip pasikeitimą informacija. 3) Bendravimą kaip tarpusavio sąveiką. Ţodţiu, ţmones, kurie noriai atsiveria , bei noriai priima informaciją apie save iš kitų, turi daugiausiai galimybių ir formuoti brandţius tarpasmeninius santykius, ir giliau paţinti save. Ir atvirkščiai, jeigu mes .uţsisklendţiame savyje, negauname atgalinio ryšio, mes blogiau suvokiame save, ir nuo to nukenčia tarpasmeniniai santykiai. 1.4 TECHNOLGIJŲ REIKŠMĖ KOMUNIKAVIME Ilgą laiką komunikacijos priemonės buvo išrandamos siekiant patikslinti informacinę komunikacijos funkciją. Taip buvo iki XX a., kuomet masinės komunikacijos priemonės išrastos kaip pramoginės komunikacijos priemonės (kinas, TV). Pramogos paplitimas siejamas su bendra visuomenės raida ir viduriniosios klasės iškilimu nuo XVII a. Iki tol visuomenė buvo arba 15 Plužek, Z. (1996). Pastoracinė psichologija. Vilnius 16 Bendravimo psichologija. Kauno technologijos universitetas., 2001 m. 16 aukštuomenė, arba vargšai. XX a. visuomenė daţnai vadinama masine visuomene. Prarasta individualybė – masinės kultūros bruoţas. Interneto kaip komunikacijos ypatybės: 1) Individualumas, „numasinimas“ – komunikacija nėra masinė, suteikiama galimybė gauti informaciją pagal poreikius. 2) Asinchroniškumas – komunikacija internete yra nepririšta prie laiko. 3) Interaktyvumas – vartotojo aktyvumas. Galimybė vartotojui prisidėti prie komunikacijos, dalyvauti pranešimo kūrime. Taip pat galimybė pasirinkti pranešimą. 4) Technologijų integracija – internetas yra pajėgus integruoti visas iki tol buvusias komunikacijos rūšis (TV, spaudą, muziką) ir lygmenis (e-mail ir pan.). 17 Internetas susijęs su informacine visuomene. Ji priklausoma nuo informacijos. The medium is the message (priemonė yra pranešimas). Ţmones labiau keičia pati komunikacijos priemonė, negu visi pranešimai. Pvz., ţodţiai pasakyti telefonu, laišku ar kaip kitaip turi skirtingą poveikį. 18 Komunikacijos technologijos turi įtakos tam, kaip mes komunikuojame. Vyraujančios komunikacijos priemonės lemia kultūros tipą – kaip ţmonės suvokia pasaulį. Tai esminis technologinio determinizmo teiginys. Paţvelgus iš sociofilosofinės perspektyvos, menas ir technologijos daţnai buvo priešpastatomi. Kuomet technologija buvo suprantama kaip apibendrinimo ir standartizavimo įrankis, menas buvo skirtas vaizduoti socialinės aplinkos individualybei, prieštarybėms ir fragmentiškumui. Tačiau dabartinės informacinės technologijos pateikia paradoksų – jos ne tik neslopina, neapibendrina ir nesuvienodina, tačiau veikia priešingai – suteikia begalinio subjektyvumo, savitumo ir kartu bendrumo per skirtingumą šansą. Jos tampa galingu įrankiu dar labiau plėstis meno paradigmoms. Masinis kompiuterinių sistemų vartojimas veda prie naujos kokybės meno ir technologijų sintezės, kuri suteikia naujas galimybes ir neribotą laisvę. Keičiasi viskas – tiek pats menas, tiek ir jo egzistavimo aplinka. Modernybėje vakarų kultūra (kad ir neoficialiai) buvo laikoma savotiškai privilegijuota. Tuo tarpu likusio pasaulio kultūros uţėmė “tautinių” kultūrų vietą. Vakarai siekė viešpatavimo mene, drauge su apsimestu kuklumu pripaţindami savo kenksmingą įtaką. 17 John Durham Peters (2004). Kalbėjimas vėjams. Komunikacijos idėjos istorija. 285 psl 18 John Durham Peters (2004). Kalbėjimas vėjams. Komunikacijos idėjos istorija. 213 psl 17 1.5 MENININKO KAIP KŪRĖJO KOMUNIKACIJA Menas ir Internetas yra panašūs savo prigimtimi, kadangi abu jie yra komunikacijos priemonė, kuriai tik sąlyginai egzistuoja kalbiniai, kultūriniai, erdviniai ar kiti barjerai. Menas – tai ypatingai individuali saviraiškos bei komunikacijos su aplinka forma ir priemonė: asmuo, materializuodamas savo idėjas medţiagoje, dalinasi su kitais jį supančio pasaulio, o kartu ir paties savęs suvokimu. Internetas šiam bendravimui leidţia įgyti atsakomąjį ryšį bei padaryti jį vaisingu tiek dvasine, tiek materialia prasme. Po fotoaparato išradimo kompiuteris tapo antruoju įrankiu ţmogaus rankose, įgalinusiu realybę atvaizduoti ir išsaugoti kokybiškai naujame lygmenyje. Tačiau kompiuterinės technologijos vystosi ne išsiskyrimo ir fiksavimo linkme, o greičiau priešingai – kaupimo ir sintezės. Kitaip sakant, specifikos reikia ieškoti ne tradicinėje, o kitoje kultūros nišoje, susijusioje su pokyčiais visuomenėje. Menas, nebegalintis būti statišku ir tarpstantis nuolat besikeičiančioje aplinkoje, įgyja vis naujas “judrumo” formas. Didelę reikšmę šiame procese įgyja ne tik kūrybos procesas, tačiau ir aplinkos ir publikos dalyvavimas jame. Informacinės technologijos meno paradigmose pasėja naują sąvoką – interaktyvumas. Jis leidţia dalyvauti procese, o ne tik stebėti ar sekti jį, taigi stebėtojo pasyvumą keičia jo aktyvumas (interaktyvumas), arba komunikacija. “Tik natūralus imlumas minties objektui be išankstinio proto parengimo gali būti vadinamas tikru mąstymu.” J.-F. Lyotard Informacinės technologijos keičia pasaulį ir meną 19 Postmodernizmas 20 yra XX a. pabaigos postindustrinės visuomenės meno tendencijų ir krypčių visuma. Šioje meno rūšyje buvo vertinamas ne originalumas, o kartojimas; ne kūrinys, o kūrybos procesas; ir svarbiausia įvairių meno krypčių susiliejimas (Multimedia). Svarbus yra santykių su Kitu tyrimas. Būties – kitiems struktūrą Sartre„as atskleidţia analizuodamas ţvilgsnį (kuris neapribojamas vien akimi kaip jutimo organu). Buvimas – pamatytu suponuoja, kad individo būtį jau konstatavo Kito dabartiškumas. Pats vienas sau – esantis individas priklauso vien nuo savo paties betarpiško veiksmo, savo sąmonėje jis nesteigia savęs kaip to, kuris tame veiksme yra esantis-savaime. Tuo tarpu tapdamas-Kito-pamatytu jis sustingsta virsdamas objektu; jis atiduotas Kito sprendimui. 21 19 J.-F. Lyotard. “Postmodernus būvis: šiuolaikinį žinojimą aptariant” (V., 1993). 20 7-8 dešimtmetyje atsiradusių meno tendencijų visuma, kurioje išnyko meno žanrai. Menas susiliejo su media priemonėmis, fotografija, videomenu, muzikos ir teatro elementais, iš to atsirado ir internetinis bei kompiuterinis mena 21 Existentialism is a Humanism, Jean-Paul Sarte 1946 18 2. SKAITMENINĖ TAPYBA IR KOMPIUTERINĖ ILIUSTRACIJA Skaitmeninė tapyba - meno forma kilusi iš tradicinės tapybos, naudojant tokias technikas kaip akvarelė, aliejinius daţus, ir t.t. Taip pat naudojant skaitmenines priemones: kompiuterį, skaitmeninę tabletę ir adatą, kurių pagalba yra sukuriama skaitmeninė iliustracija. Skaitmeninė tapyba skiriasi nuo kitų skaitmeninių meno formų, tuo, kad skaitmeninėje tapyboje, autorius pats valdo kūrimo ir vaizdo procesą, o kitų meno formų kūrime vien kompiuteris generuoja ir atlieka darbą. Skaitmeninėje tapyboje veiksmų seka yra galutinis darbo variantas, o kompiuteris atlieka tik techninius darbus. Menininkai naudoja tapybos technikas, kad sukurtų skaitmeninės tapybos kūrinius. Visos skaitmeninės tapybos programas bando imituoti ir perduoti įvairias piešimo ir tapymo technikas, bei įvarius teptukus, piešimo priemones, popierių ir faktūras. Į daugelį programų yra įtraukti teptukai, kurių paskirtis – atstovauti tradicinės tapybos ar piešimo reikmenys, pavyzdţiui: šlifavimo, pastelės, anglies, plunksnos ir net technikų, tokių kaip daţų suliejimas ar net galimybę skaitmeniniame darbe sukurti vandens imitaciją, kad būtų galima sulieti daţus. Taip pat tam tikrą poveikį turi unikalios kiekvienos skaitmeninių daţų paletės ar spalvų variacijos, kuriose yra vaizduojamos realios spalvos. Dauguma skaitmeninės tapybos programų vartotojams suteikia galimybę susikurti savo stiliaus derinių tekstūros ir formas. Šis gebėjimas yra labai svarbus maţinanti atotrūkį tarp tradicinės ir skaitmeninės tapybos. Kompiuterinės iliustracijos atsiradimo pradţią galima sieti su planšetės, programinės įrangos atsiradimu, nes tai leido naudojant šiuos įrankius sukurti tai, ką dabar vadiname skaitmeniniu menu ar skaitmenine tapyba. Pirmoji grafinės manipuliacijos programa buvo vadinama – „Sketchpad“ ( galimas vertimas kaip uţrašų blanknotas ar sąsiuvinis). Ji buvo sukurta 1963 metais. Kūrėjas - Ivan Sutherland, baigęs MIT institutą (Massachusetts Institute of Technology) sukūrė „Sketchpad“ , kuris vartotujui leido manipuliuoti objektais CTR (cathode ray tube) 22 sistemoje. Nuo to laiko technologijos patobulėjo ir buvo pritaikytos bei supaprastintos, kad kiekvienas vartotojas galėtų kurti naudojant skaitmeninę planšetę. Šiuolaikinės planšetes naudojamos pramonėje; ypač kino, bei kompiuterinių ţaidimų. Šiuo metu populiariausia ir lyderiaujanti planšečių gamintoja yra Wacom 23 (ţr. .1 priedą ) įmonė, kuri gamina įvairių didţių, bei ekranų planšetes, nuo a6 formato iki a3, bei ekranų, kurie reaguoja į skaitmeninio pieštuko paspaudimus. Dabartinės planšečių kainos vyrauja nuo 300 eurų iki 2500 eurų, pagal planšečių dydţius bei jų galimybes. Taipogi svarbi skaitmeninei tapybai buvo pirmos komercinės skaitmeninės tapybos programa – MacPaint. Ji pirma kartą buvo pristatyta 1982 metais ant Macintosh Lisa kompiuterių. Dabartinėje rinkoje didţiausios ir geriausi 22 The Real History of the GUI [Design Principles] 23 Intuos3 12x19 - Product Overview .Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!