Koks yra žmogus?

Koks yra žmogus?

Žmogus — tai psichologiškai ir filosofiškai mąstanti ir save bei aplinką analizuojanti būtybė. Tačiau besikeičiant pasauliui galima pastebėti ir žmogaus kaip vertybės kaitą. Pirmajame pasakojime apie žemės kūrimą pabrėžiamas Dievo kūrinio tobulumas bei nuodėmingo pasirinkimo pasekmės ateities kartoms. Viduramžiais žmogus išgyvena fizinės ir dvasinės būties priešpriešą, kai pats individas tampa dulke, Renesanso epochos metu iškeliamos humanistinės vertybės, o Apšvietos laikotarpiu išryškėja begalinis noras tobulėti — visi šie aspektai nuolatos stato žmogų į situacijas, verčiančias apmąstyti savo kaip asmenybės vietą pasaulyje ir visuomenėje.

Žmogus — tai tobulas Dievo kūrinys, kuris nešiojasi savo sieloje dieviškąją kibirkštį, atveriančią plačiausias galimybes dvasiškai išsilaisvinti bei gyventi ne „apžėlusiame sode“. Visgi neretai ir šių dienų aplinkoje pastebime po truputį įsivyraujančią egoizmo tendenciją, atotrūkį nuo moralės ir pagrindinių svarbiausių vertybių, kai visuomenė dehumanizuojama, o žmogus tampa žvėrimi. Atsilaikyti prieš tokią niveliaciją, žmogiškumo naikinimą itin sudėtinga, tačiau, remiantis poeto, prozininko Balio Sruogos bei kitų katastrofų pasaulio liudininkų išgyvenimais, — įmanoma. XX amžius puikiai iliustruoja žvėriškąją, tamsiąją individo prigimtį bei viltį kultūros žmonių akyse, kai tragiškai nukankintame pasaulyje įsigali primityvios, menkos asmenybės ir tampa vertingesnės už neiškrypusios sąmonės humanistus. Įkalinimas koncentracijos stovykloje paskatino XX a. vidurio rašytoją, modernistą B. Sruogą aprašyti patirtus išgyvenimus memuariniame romane „Dievų miškas“. Remiantis atskiromis detalėmis, galima suprasti, kad pasakotojas yra pats rašytojas — lagerio kalinio vardas Balys, pristatomas kaip profesorius (pats kūrinio autorius nuo 1943 metų kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje). Beteisio kalinio akimis matomas lagerio gyvenimas, iliustruojami sargų ir kitų kalinių portretai, kurie liudija nužmoginimo sistemos amoralumą. Nei vienas fašistinės ideologijos vergas nesuvokia ribos tarp žvėriškumo ir sąmoningumo, nejausdamas jokios pagarbos iškoneveikia, talžo, jėga ir kitais būdais susidoroja su šviesaus proto, stiprios asmenybės žmonėmis. Tokios visuomenės apsuptyje suyra pasaulio stabilumas, o kasdien gyvuliais vadinami kaliniai patys pradeda tikėti tokiais esą. Visgi, pasirodo, degradacijai ribų nėra, o toks žvėris kaip Vacekas Kozlovskis buvo žiaurus ir sadistiškas viršininkas, kuris mėgaudavosi kiekviena/300 galimybe smurtauti, o dar labiau — žudyti. Kiekviena fraze jis siekė bauginti ir priminti apie savo „pamačlyvą ranką“, taip pat išsityčiodamas ir versdamas kalinius ropoti kaip driežams, šokinėti kaip varlėms. Kurdamas lagerio budelių portretus, autorius pasitelkia satyrą ir groteską, taip hiperbolizuotai atskleisdamas visa nužmoginančią koncentracijos stovyklos dvasią. Pavyzdžiui, komiškai perteikiama Kalėdų dienos scena, kai lagerio kalinių vadas Majeris šalia žybčiojančios eglės įsako pastatyti kartuves — visiškas mirties sudergimas, išniekinimas. Menko žmogaus noras išsiskirti tampa nužmogėjimo sistemos pradžia, o aukštos moralės asmenybė lieka tik beprasmis vienetas ilgoje ir nuobodžioje eilėje prie mirties malūno. Taigi, XX amžiuje silpnas, nieko vertas individas virsta žvėrimi, siekiančiu sunaikinti viską, kas aplink tyra ir dora.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!