Kokie dalykai daro žmogaus gyvenimą prasmingesnį ir šviesesnį?

KOKIE DALYKAI DARO ŽMOGAUS GYVENIMĄ PRASMINGESNĮ IR ŠVIESESNĮ? Turėti/susikurti prasmingą bei šviesų gyvenimą  - tai viena didžiausių bei svarbiausių žmogaus siekiamybių. Kiekvienas to ieško ir įsivaizduoja labai individualiai. Vienam gyvenimo šviesa ir pagrindine prasme gali būti laisvė, nepriklausomybės idėjos, kai tuo tarpu kitas laimei kelia visiškai kitokius reikalavimus. Tad kokie dalykai daro žmogaus gyvenimą prasmingą ir šviesų, vertą vadinti tikru? Mano subjektyvia nuomone, gyvenimas yra prasmingas, kai žmogus ne vien tik egzistuoja, bet tikrai gyvena: džiaugiasi gyvenimo akimirkomis, yra pasiryžęs išbandyti ir patirti viską, o norėdamas pasiekti savo tikslą, nepabūgsta ir ryžtasi aukotis dėl savo, ir dažnai kitų, gerovės. Ilgainiui, jei likimas palankus, žmogus atranda tą harmoniją ir šviesą, kurios siekia. Apie žmogaus pasiryžimą siekti geresnio rytojaus rizikuojant prarasti viską, ką turi, rašė žymus realizmo atstovas - prozininkas, publicistas Jonas Biliūnas savo jautrioje apysakoje "Liūdna pasaka". Šiame kūrinyje iškeliama žmogaus gyvenimo prasmės idėja, pastatyta ant laisvės troškimo pagrindo. Apysakos veiksmą autorius nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį, kuris turėjo labai didelę įtaką formuojant laisvės idėją paprastiems žmonėms, valstiečiams baudžiauninkams. Pagrindiniai kūrinio veikėjai gyvenimo prasmę ir šviesą matė laisvėje ir lygybėje, todėl pasiryžo imtis veiksmų, užuot sėdėję rankas sudėję: "Žmonės esą sujudę, ir <...> daugelis būtinai eisią <...> rusų vytų". Žinoma, dėl labai skirtingų opozicinių jėgų pajėgumo, jie skaudžiai sumokėjo už tokį ryžtą. Ir nors iš šalies atrodo, jog to daryti nebuvo verta, bet tų gyvenimas ir jo prasmė kaip tik ir susidarė iš šių dedamųjų - ryžto "plaukti prieš srovę" ir pasiekti savo tikslą, prisidėti prie geresnio rytojaus kūrimo. Bet ar tai iš tiesų prasminga? Ar verta paaukoti savo gyvybę dėl laisvės? Manau, labai ryškus ir viską paaiškinantis istorinis įvykis - 1991 m. sausio 13 d. naktis, kuomet beginkliai žmonės kovojo už mūsų tėvynės laisvę. Giliai širdimi tikiu, jog mūsų laisvės gynėjai tą naktį nebijojo pažvelgti mirčiai į akis, o paskutinėse jų mintyse nebuvo nė trupučio pasigailėjimo tokiu savo gyvenimo sprendimu, nes tai – kaip savotiškas įrodymas, jog jie iš tiesų gyveno. Taigi, galima teigti, asmeninė laisvė bei ryžtas kovoti, tikrai gyventi gali būti kaip gyvenimo prasmė ir šviesa, vedanti pirmyn. Kita vertus, pasaulyje yra daug žmonių, kurie mano visiškai kitaip, ir tai, anaiptol, nėra blogai. Lietuvių, ir ne tik, literatūroje gyvenimo prasmės tema yra labai plačiai nagrinėjama, tad joje yra daugybė įvairių pozicijų ir pagrindinių idėjų. Dažnai literatūroje gyvenimo prasmė ir šviesa yra sutelkta į meilę. Šią temą palietė ir vienas žymiausių neoromantizmo epochos atstovų, XIX a. pab. - XX a. pr. rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas savo apysakoje "Dėdės ir dėdienės". Pagrindinis kūrinio veikėjas išgyvena nelaimingą pirmąją ir vienintelę meilę, kuri kūrinyje - idealizuota, pavaizduota kaip be proto gražus dalykas, įnešantis į gyvenimą šviesos ir šilumos, suteikiantis jam prasmę. Praradęs meilę žmogus vaizduojamas kaip vienišas, gyvenimo tikslą, prasmę praradęs, individas: "Mirė, jis tai kuo aiškiausiai jautė" (Mykoliuko mylimoji ištekėjo už kito). Tačiau, praradęs žmogaus meilę, saviškę nukreipė kitur - į darbą. Todėl jis neprarado savo individualybės, išliko taurus ir doras, taigi neprarado ir gyvenimo prasmės. Tai rodo, kad nėra skirtumo, ar tai būtų begalinė meilė kitam žmogui, ar gyvūnams, ar gamtai - bet kam pasaulyje. Kol rusena bent menka meilės ugnis - gyventi yra vertinga ir prasminga. Net ir šiais laikais meilė, ta tikra meilė, yra dažnai laikoma bene didžiausia vertybe, Dievo dovana, kadangi ji patapo labai retu dalyku dėl žmonių negebėjimo atskirti susižavėjimo bei aistros nuo tikros meilės. Todėl, manau, galima teigti, jog meilė - viena iš svarbiausių sudedamųjų dalių, kartais ir pagrindinė priežastis, leidžianti žmogui jausti, kad jo gyvenimas yra šviesus bei prasmingas. Apibendrindama galėčiau teigti, jog prasmingu ir šviesiu gyvenimą daro žmogaus ryžtas ir atkaklumas veikti, nepiktybinis plaukimas „prieš srovę“, sugebėjimas išlaikyti meilę ne tik savyje, bet ir ją skleisti į aplinką, dalintis ja, o pastarosios praradimas ne palaužia, bet kaip tik pastūmi pirmyn.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!