Kokia meno paskirtis?

greičiausiai, vyrauja dėl natūralaus kiekvieno menininko siekio būti pripažintam, noro
suteikti savo kūrybai prasmę kasdienio gyvenimo kontekste. Bet kokia iš tikrųjų yra meno
paskirtis?
• Aš manau, jog meno paskirtis yra padėti pažinti save ir auginti savo sielą bei kartu su ja augti,
nes tai yra kūrėjo supratimas apie pasaulį ir to supratimo perteikimas įvairiausiomis formomis.
Literatūra yra labai svarbi žmones vienijanti meno forma, kuri taip pat yra žodžio menas,
paveikiantis žmogų, o kartais ir visą tautą bei visuomenę. Autoriaus unikalus požiūris į savo ir
aplinkinį pasaulį tampa ypač svarbus XX amžiaus literatūroje ir mene, nes šiuo laikotarpiu,
kitaip ne prieš tai buvusiais šimtmečiais, nevyravo vieningos idėjos, todėl tarp amžininkų
atsirasdavo problema dėl skirtingo kūrybos prasmės suvokimo. Apie tai rašė Vytautas
Mačernis savo ,,Žiemos sonetuose’’, kuriuose lyrinis subjektas melancholiškai apmąsto iliuzijų
ir realybės santykį. Vytautas Mačernis XX a. trumpai tegyvenęs poetas, pagarsėjęs
intelektualia, vidinės egzistencijos nerimą išreiškiančia kūryba. Jo žemaitiška prigimtis yra
ypatingas kodas, padedantis geriau suvokti jo estetinius orientyrus: skurdus ir atšiaurus
lietaus merkiamo gimtojo vienkiemio peizažas, nepalankus metų ar paros laikas – magiškas jo
poezijos scenovaizdis. Vytautą gana anksti patraukė knygos, ugdžiusios fantaziją,
supažindinusios su pasaulio kultūros turtais. Vytautas Mačernis buvo sonetų žmogus –
prieštaringas, besiblaškantis tarp palaidumo ir askezės, keliantis opiausius egzistencinius
klausimus ir čia pat ironiškai besišaipantis, neriantis į hedonistinį svaigulį. Savo 31– majame
„Žiemos sonete“ rašė apie egzistencijos temą. Pirmame posme lyrinis „aš“ kalba būtuoju
kartiniu laiku, tarsi kažką atsimindamas, kas buvo praeityje. Lyrinis „aš“ kalba taip, lyg būtų
buvęs kaip šešėlis, kuris neturėjo nei vardo, nei savo veido, neturėjo vietos pasaulyje, buvo
nepastebimas: „Gyvenau kaip neregys“/ „Buvau bevardis, savo veido neturįs“. Taip pat
antroje eilutėje esantis retorinis sušukimas : „Taip!“ nurodo lyrinio „aš“ emocijas, pasikeitusią
būseną. Lyrinis subjektas tarsi svarsto, ar jis turi vietos šioje Žemėje, ar jis ją kada nors atras.
Antras posmas pradedamas su atsibudimu. Iš pradžių gali atrodyti, kad lyrinis subjektas tarsi
pabudo iš sapno, plačiai atmerkęs akis. Bet taip pat galima sakyti, kad jis tarsi plačiai
atsimerkė,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!