Maurice‘o Merleau-Ponty „Akis ir dvasia“ suvokimo ir meno tyrinėjimas

Perspektyva (lot. perspicio – aiškiai matau) yra kūno vaizdavimo plokštumoje (paviršiuje) būdas. Grindžiama centrine projekcija. Nagrinėjamoje erdvėje pasirenkamas projektavimo centras ir iš jo išvedami spinduliai per kiekvieną nagrinėjamo kūno tašką iki vaizduojamosios plokštumos ar paviršiaus. Perspektyva vaizduoja objektus mažais kampais (mažesni kaip 50°); panašiai juos mato žmogaus akis. Vaizdo perspektyva, tai būdas atkartot, kuo tiksliau pavaizduot pasaulį, matomą žmogaus. Empiriškai suklaidinti žmogų yra gana lengva. Apie tai pasakoja Antikinis mitas apie dviejų menininkų Zeuksido ir Parasijau tapybinę dvikovą. Zeuksidas nutapo vynuoges taip realistiškai, kad net paukščiai apsigavę leidžiasi jų lesti, Parasijaus paprašius atidengti savąjį tapinį, jis atsako, jog šios užuolaidos yra jo paveikslas. Parasijus laimi varžybas, nes sugeba taip tikroviškai atkartoti materialų pasaulį, jog apsigauna ne tik stebėtojai, bet ir priešininkas. Šioje esė interpretuosiu ir nagrinėsiu Maurice Merleau-Ponty veikalą „Akis ir dvasia“.
Maurice‘as Jeanas Jacques‘as Merleau-Ponty (1908-1961) – žymus prancūzų filosofas ir fenomenologas, kurio filosofinei karjerai didžiulę įtaką padarė Antrojo pasaulinio karo patirtis. Tarnaudamas Prancūzijos kariuomenėje, 1940m. jis pateko į vokiečių nelaisvę. Nepaisant nelaisvės, Merleau-Ponty tęsė filosofines studijas, o ši patirtis turėjo didelę reikšmę jo vėlesniems darbams apie suvokimą, įsikūnijimą ir proto bei pasaulio santykį. Viename iš reikšmingų jo darbų „Akis ir dvasia“ nagrinėjamas sudėtingas suvokimo ir meno ryšys.
Šiame 1961m. išleistame veikale, skatinančiame mąstyti, gilinamasi į filosofines vizualiojo suvokimo, ypač tapybos pasekmes. Merleau-Ponty pateikia įkūnyto suvokimo subtilybes, susipynusio matymo ir buvimo matomu veiksmus ir fenomenologinę meninės kūrybos prigimtį. „Akis ir dvasia“ – tai sudėtinga ir poetiška tapybos kaip regėjimo formos analizė. Esė pradedama tapybos apibūdinimu kaip praktikos, kuri yra atsieta nuo tiesioginių gyvenimo poreikių. Jis rašo, kad tapytojas pasirūpinęs tik savo akių ir rankų įgūdžiais matyti ir tapyti, visiškai atsiduoda piešimui, taip pat teigia, kad menas nėra vien išorinės tikrovės atkartojimas, bet unikali vizijos forma, kylanti iš įkūnytos menininko patirties. Pirmiausia, kad suprasti tapybos prigimtį – kūnišką tapytojo santykį su pasauliu...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!