Kodėl žmogui svarbi tėvynė?

Kodėl žmogui svarbi tėvynė? Just. Marcinkevičius, J. Mačiulis – Maironis, A. Baranauskas „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,/ Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;/ Čia broliai artojai lietuviškai šneka,/ Čia skamba po kaimus Birutės daina”, – taip tėvynę apibūdina garsus mūsų šalies poetas Maironis eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“. Senais laikais žmonės visada apie Lietuvą atsiliepdavo gražiai, nes jautė jos svarbą, stengėsi palaikyti ryšį ir stiprius santykius su ja. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, viskas kinta su kiekviena diena, netgi greičiau nei mes to patys norime. Šiuolaikinis jaunimas dažnai pamiršta, kodėl tėvynė mums yra tokia svarbi. Nors mylėti Lietuvą ir suprasti jos svarbą esame mokomi nuo mažų dienų - darželyje piešiame Gedimino pilį ir trispalvę, mokykloje mokytojai stengiasi mums išugdyti patriotizmo jausmą – dažnas šių laikų žmogus užmiršta visas pamokas ir piešinius. Mano manymu, tėvynės pamiršti negalima – juk ji žmogų ramina, apsaugo, įkvepia bei suteikia atramą tada, kai to labiausiai reikia. Tik savo gimtojoje žemėje kiekvienas galime pasijusti saugus bei pasisemti dvasinės ramybės. Kiekvieną kartą priimdami rizikingą sprendimą norime žinoti, kad turėsime tvirtą užnugarį, kuris padės nepalūžti. Tokiu užnugariu gali būti mūsų tėvynė - ji suteikia atramą ir yra dvasinės stiprybės šaltinis gyvenimo kelyje. Tėvynė kaip stiprybės šaltinis vaizduojama ir literatūroje - vieno ryškiausių XX amžiaus lietuvių poeto bei dramaturgo Justino Marcinkevičiaus poetinėje dramoje „Mažvydas“. Kūrinyje pagrindinis veikėjas Mažvydas - istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius, savo šalies labui dirbantis žmogus. Jis buvo idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų kokios naudos: „Bet aš kovosiu, Vilentai, kovosiu!/ Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio...”. Mažvydas palieka gimtąjį kraštą, paaukoja mylimus žmones, savo prioritetus ir tik vedamas pareigos jausmo išleisti knygą, kuri sustiprintų lietuvių tautą, negrįžta į tėvynę: „Jau trylikti, kai gyvenu tarp jūsų,/ O persikelt per Nemuną bijau./ Bijau, kad pasiliksiu, nebegrįšiu./ Tik pareiga, sakau, tik pareiga...“. Vienoje dramos ištraukoje pasakojama apie Mažvydo ketinimą parduoti brangiausią jam daiktą - Vergilijaus knygą- tam, kad galėtų įsistiklinti langus ir matyti Nemuną. Nemunas – tai riba, skirianti jį nuo tėvynės. Tai, kad Mažvydas pasiryžta parduoti dovaną, kurią gavo nunešęs kunigaikščiui „Katekizmą“, reiškia, kad jis yra didelis Lietuvos patriotas ir labai pasiilgęs savo tėvynės. Įstiklintas langas ir Nemuno vaizdas Mažvydui buvo lyg stiprybės šaltinis, padedantis išgyventi sunkias gyvenimo akimirkas. Nors pareiga žodžiui, tėvynei ir žmonėms tapo sunkia našta, šiandien galime būti tikri, kad kūrėjo kančia nebuvo beprasmė – Martynas Mažvydas iškėlė lietuvių kalbą į aukštesnį lygį bei apsaugojo ją ir visą Lietuvių tautą nuo išnykimo. Taigi, žmogui svarbu su gimtine jausti ryšį tuomet, kai jam sunku, jaučiasi vienišas, nes tėvynė yra stiprybės šaltinis gyvenimo kelyje ir suteikia atramą, kai niekas kitas to padaryti negali. Juk ir pats Justinas Marcinkevičius kartą yra pasakęs: „Neliks duonos su druska – liks tėvynė“. Tėvynė svarbi ne tik dėl dvasinės atramos, gimtoji žemė taip pat įkvepia ir skatina kurti, kai žmogus jaučiasi liūdnas ir vienišas. Jau romantizmo epochoje daugelis rašytojų, suvokusių Lietuvos didybę ir svarbą, aukštino ją savo kūriniuose. Pavyzdžiui, meilė tėvynei ir jos gamtai įkvėpė kurti XIX a. romantiką Antaną Baranauską. Autorius nuo pat mažens buvo „suaugęs“ su pasakiška gimtųjų Anykščių gamta, jis mokėjo ją stebėti, mėgdavo aprašinėti. Tai buvo jo pagrindinis kūrybos šaltinis bei sielos atrama. Turbūt todėl poetas savo poemoje „Anykščių šilelis“ taip meistriškai perteikė žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkiai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Antanas Baranauskas kūrinyje subtiliai ir jausmingai atskleidžia gamtos ir asmens paralelę. Poemoje gamta ne stebima, tačiau išgyvenama. Poetas liūdi, kad miškas suniokotas ir iškirstas, tačiau džiaugiasi, kad žmonės vis dar jaučia ryšį su gamta: „Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,/ Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta“. Meilė tėvynei taip pat įkvėpė kurti dar vieną XIX amžiaus romantizmo atstovą, kunigą bei poetą Joną Mačiulį – Maironį. Poetas labai mylėjo Lietuvą, tėvynės gamta jį savaip džiugino ir guodė, padėjo susivokti dvasiniame gyvenime, lėmė linksmas ir liūdnas nuotaikas. Gimtosios žemės kraštovaizdis autorių įkvėpė ir padarė didelę įtaką, todėl jis akcentuojamas daugelyje jo eilėraščių. Štai eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ galima pastebėti du visiškai skirtingus gamtos aprašymus. Nors tiek Šveicarijos, tiek Lietuvos vaizdiniai aprašomi gražiai, visgi svetimo krašto gamta yra sustingusi, svetima, nesuteikia lyriniam subjektui sielos ramybės, tačiau ji leidžia prisiminti vidinį Lietuvos kraštovaizdį. Šveicarijos gamta veikia, žadina visas jusles: regą – matomas ežero žalias smaragdas, klausą – girdimi bažnyčios varpai, uoslę – iš kalnų atsklinda rožių kvapas; juslės perauga į tėvynės atsiminimą. Maironis rašo apie tėvynę, nes ji jam brangi, susijusi su jaunystės prisiminimais. Eilėraščio lyrinis herojus, atsiminęs tėvynę, verkia, nes tėvynės peizažas susijęs su individo praeitimi. Taigi, galiu teigti, jog tėvynės gamta yra svarbi žmogui, nes ji įkvepia kurti, ji geba sužadinti kūrybos dvasią bei atverti slapčiausias širdies kerteles. Tik ji gali pabudinti viduje slypinčią menininko prigimtį. Savo užburiančiu grožiu ji kiekvienam leidžia pajausti gamtos ritmą, todėl daug lietuvių rašytojų bei poetų sugeba aprašyti, apdainuoti nuostabiąją Lietuvos gamtą, kurioje gausu miškų, aplinkui žalia, gyva ir jauku. Apibendrindama galiu teigti, kad gimtoji žemė yra svarbi, nes įkvepia, sužadina kūrybos dvasią, prisiminimus, taip pat suteikia saugumo jausmą, vidinę ramybę ir tvirtą užnugarį, todėl nuo senų seniausių laikų iki dabar žmonės stoja ginti savo tėvynės. Ne tik dainiai savo eilėse garbino gimtas žemes, bet ir rašytojai bei poetai stojo į kovą dėl tėvynės garbės, laisvės. Manau, kad šiuolaikiniai žmonės turėtų imti pavyzdį iš protėvių atsidavimo savo gimtajam kraštui, tada jie pamatytų mūsų tėvynės grožį, galbūt susivienytų ir patys pradėtų saugoti savo gimtąją žemę, ją labiau mylėtų ir suprastų, kad tėvynė turi būti svarbi kiekvienam žmogui. Meilė tėvynei turi suteikti pasitikėjimo savimi, ryžto priimti gyvenimo išbandymus, taip pat nepasiduoti. Žmonės atsidūrę sudėtingose, kritinėse situacijose turėtų nepamiršti tėvynės, juk ji - vienas iš mūsų stiprybės šaltinių. VIEŠOSIOS KALBOS PLANAS Kalbos tema: kodėl žmogui svarbi tėvynė? Kalbos tikslas: atskleisti tėvynės svarbą žmogui Apie ką kalbėsiu įžangoje: • Jau Maironio gyvavimo laikais žmonės apie Lietuvą atsiliepdavo gražiai. • Šiuolaikinis jaunimas dažnai pamiršta, kodėl tėvynė mums yra tokia svarbi, negerbia ir nevertina savo šalies. Pagrindinė mintis: šiuolaikiniai žmonės turi imti pavyzdį iš protėvių atsidavimo gimtajam kraštui ir suprasti, kad tėvynė turi būti svarbi kiekvienam. Dėstymas I Teiginys: tėvynė – žmogaus atrama ir dvasinės stiprybės šaltinis gyvenimo kelyje Argumentai: • Kiekvieną kartą priimdami rizikingą sprendimą norime žinoti, kad neliksime vieni, turėsime palaikymą ir pritarimą. • Daugeliui žmonių sunkiu gyvenimo metu išryškėja tėvynės svarba, nes gimtoji žemė vienintelė suteikia tvirtybės, jėgų kovoti ir yra dvasinės stiprybės šaltinis gyvenimo kelyje. • Dalinė išvada: Taigi, žmogui svarbu su gimtine jausti ryšį, kai jam sunku ar kai jis jaučiasi vienišas, nes tėvynė suteikia atramą, kai niekas kitas to padaryti negali. II Teiginys: meilė tėvynei įkvepia žmogų kurti Argumentas: • Šveicarijos gamta veikia, žadina visas jusles: regą – matomas ežero žalias smaragdas, klausą – girdimi bažnyčios varpai, uoslę – iš kalnų atsklinda rožių kvapas; juslės perauga į tėvynės atsiminimą. Dalinė išvada: Savo užburiančiu grožiu ji kiekvienam leidžia pajausti gamtos ritmą, todėl daug lietuvių rašytojų bei poetų sugeba aprašyti, apdainuoti nuostabiąją Lietuvos gamtą, kurioje gausu miškų, aplinkui žalia, gyva ir jauku. Apie ką kalbėsiu pabaigoje: • Šiuolaikiniai žmonės turėtų imti pavyzdį iš protėvių atsidavimo savo gimtajam kraštui, tada jie pamatytų mūsų tėvynės grožį, galbūt susivienytų ir patys pradėtų saugoti savo gimtąją žemę, ją labiau mylėtų ir suprastų, kad tėvynės turi būti svarbi kiekvienam žmogui. ŠALTINIAI: • Daujotytė, V.; Šliogeris, A. 1992. Gairės : mokytojams ir moksleiviams. Kaunas: Šviesa. 181p. • Lizdenis V.; Landsbergis V. 2011. Vytautas Landsbergis. Ryšys su tėvyne įprasmina gyvenimą [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!