Ko mus moko literatūra? (kalba)

Ko mus moko literatūra?

Literatūra nuo seniausių laikų mus mokė įvairių dalykų kurie ir šiomis dienomis yra neužmirštami. Mes augame ją skaitydami, vystomės kaip asmenybės ir gyvename su ja. Įvairiausi senieji kūriniai bei mūsų laikų knygos mums suteikia žinių kuriomis mes galime pasiremti ieškodami vertybių. “Kiekviename poeto žodyje, kiekviename jo vaizduotės kūrinyje įkūnytas visas žmogaus likimas, visos jo viltys, jo iliuzijos, jo skausmai ir jo džiaugsmai, žmogaus didingumas ir jo menkystė”, - rašė garsus Italų estetikas Benedetas Kronis. Tai štai kodėl skaitydami vieną ar kitą literatūros kūrinį įžvelgiame ir savo gyvenimą, jau padarytas klaidas, neišsipildžiusius lūkesčius, būtus gyvenimo džiaugsmus ir neretai susimąstome, jog visa tai kas rašoma knygoje yra labai panašu į mūsų gyvenimą. Kiekviena knyga mus moko skirtingai: viena skatina mokytis iš savo klaidų ir jų nekartoti, vertinti tai ką turi, kita - ieškoti gyvenimo prasmės, žinoti ko nori iš savo gyvenimo ir siekti gyvenimo tikslų, kitos skatina puoselėti savo dvasingumą, moko nesumaterialėti. Visos knygos atidaro akis, kad aiškiau regėtų, ir ausis, kad geriau girdėtų, o svarbiausia - rodo kelią ir duoda patarimų, kuriuos galime pritaikyti savo gyvenime, tik reikia mokėti juos išskaityti.

Pradedant nuo literatūros aprašomų veikėjų baimių, bei išgyvenimų ir ko jie gali išmokyti mus mes žinome, kad visi darome klaidų, jas daro ir knygų veikėjai. Skaitydami ir atkreipdami dėmesį į jas mes galime stengtis jų išvengti savo gyvenime. J. Tumo-Vaižgantas, lietuvių rašytojas, publicistas, literatūrologas, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, parašė gerai visų žinomą kūrinį „Dėdės ir dėdienės“. Iš šios knygos veikėjų mes galima labai daug ko pasimokyti, pradedant nuo Mykoliuko. Iš šalies atrodantis stiprus, sveikas, gerai dirbantis vyras yra dažnai aprašomas nelaimingas arba savo jausmus tiesiog slepiantis. Skaitytojas iškarto gali pastebėti jo meilę Severiutei, tačiau iki pat kūrinio pabaigos viskas lieka neišsakyta ir neišpildyta. Šis jaunas, protingas bei meniškas žmogus gyvena dėl kitų ir nesugeba kovoti už save, siekti savo norų, tikslų. Dažnai aprašomas kaip pasyvus, paklusnus bei nuolankus. Jo pastangos nebuvo įvertinamos - ,,niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako", be to, visi jį laikė ,,mažu", o ir pačiam jis toks atrodė. Mykoliukas staiga supranta, kad jo gyvenimas panašus į pragarą – jis jau yra 30-ties, tačiau neturi ūkio, vaikų, yra nevedęs. Vis dėlto, jis palieka viską taip, kaip yra, nesiryžta kovoti dėl meilės. Iš šio veikėjo mes galime daug ko pasimokyti, ir pritaikyti šių dienų gyvenime. Kovoti dėl savęs yra ypatingai sunku, tačiau gyventi pasyvu gyvenimą, nesiekiant tikslų yra didėlė klaida. Žmogus pats kuria savo laimę, dirba ties savo tikslais, nesvarbu ar tai būtų meilė, karjera ar šeima. Viskam reikia įdėti pastangų ir netylėti, o „pasakyti savo tiesą bei norus“. Šis kūrinys mus tai bando pamokyti labai gerai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!