Ko Antikos mitai moko šiuolaikinį žmogų? Kalba

Ko Antikos mitai moko šiuolaikinį žmogų?

Antikos literatūros graikų mitai verčia susimąstyti, kokios vertybės ir antivertybės vyrauja gyvenime. Tuo laikotarpiu parašyti mitai yra svarbūs ir dvidešimt pirmame amžiuje. Svarbiausia, ką teigia Antikos literatūra, yra neapsakoma meilė tėvynei, dora ir pasiaukojanti meilė žmogui, o antivertybė – narcisizmas. Dabar dažnai klausiama, ar šiuolaikinis žmogus į savo gyvenimą įsileidžia tai, ką skelbė seniausia epocha - Antikos epocha.

Meilė tėvynei visais laikas buvo kone viena didžiausių vertybių. Būtent čia, savo gimtojoje žemėje, mes nesijaučiame tokie vieniši, kaip išvažiavę į užsienį. Tik išvažiuodami iš Lietuvos mes kartu pasiimame širdies skausmą dėl paliktų gimtųjų namų. Daug žmonių išvyksta į užsienį, tačiau tai nereškia, kad išsižada savo tėvynės. Jos žmonės negali užmiršti. Meilė tėvynei atsispindi ir literatūros kūriniuose. Ypač graikų mituose. Pavyzdžiui, mite „Dedalas ir Ikaras“ rašoma, kaip Dedalas buvo ištremtas į Kretos salą, kurioje jis nebuvo laimingas. Jį graužė tėvynės ilgesys. Visa širdimi troško kuo greičiau grįžti į savo gimtąją žemę. Kūrinyje rašoma: „ vienintelė jo svajonė tebuvo dar kartą pamatyti Atėnus, savo mylimą, gimtąjį miestą.“ Toks Dedalo užsispyrimas grįžti namo parodo, kad savo gimtojoje žemėje žmogus jaučiasi laimingas. Ir jokios kitos šalies nemyli taip stipriai, kaip savo tėvynės. Todėl Dedalas, rizikuodamas savo gyvybe kūrė planą, kaip išsivaduoti iš Kretos karaliaus nelaisvės. Jis nulipdė sau bei savo sūnui Ikarui sparnus ir išskrido. Tačiau jų kelionė baigėsi nelaimingai. Ikaras nepaklausė savo tėvo ir kilo vis aukščiau ir arčiau saulės. Berniuko sparnų vaškas ištirpo. Nebegalėdamas skristi jis nukrito į jūrą ir žuvo. Dedalas palaidojęs sūnų atvyko į Siciliją ir ten gyveno iki pat mirties. Taigi, dėl tėvynės ilgesio galima pasiryžti neįmanomam žygdarbiui, tačiau reikia žinoti savo galimybių ribas ir jų peržengimo pasekmes.

Taip pat Antikos literatūra verčia susimąstyti, ką reiškia būti „narcizu“. Šiuolaikinis žmogus linkęs žiūrėti į save ne tam, kad susivoktų kas jis toks yra viduje, o tam kad gerėtųsi savimi, savo išvaizda. Jam nerūpi aplink jį esantys žmonės, jam rūpi tik jis pats. Žmonės „narcizai“ nori būti mylimi, bet patys nemoka mylėti kitų. Antikos literatūra moko, kad nereikia pervertinti savo grožio taip, kaip darė Narcizas. Vaikinas neapsakomo grožio, todėl jam neatsispyrė nei viena deivė. Narcizas ignoravo visas deivių pastangas, bandymus atkreipti jo dėmesį, todėl tapo arogantiškas bei išdidus. Galvojo, kad yra tobulas, neturintis sau lygių. Už besąlyginį savęs mylėjimą ir kitų žmonių atstūmimą jis buvo nubaustas dievų – mirė įsimylėjęs savo paties atvaizdą. Tokie žmonės kaip jis naudojasi kitais, kad pasiektų savo tikslus, jiems trūksta noro domėtis kitų žmonių jausmais. Nuolatinis rūpinimasis savimi trugdo užmegzti ryšius su aplinkiniais. Žmogui tapusiam „narcizu“ reikia atsisakyti tobulo savęs vaizdo ir priimti savo silpnybes. Nes žmogaus išorė neparodo, koks jis yra viduje. Taigi, graikų mitas „Narcizas“ apibūdina, koks neturėtų būti žmogus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!