Klaviatūra, klaviatūrų tipai bei klavišai

1. Įžanga Duomenys būna labai įvairūs: tekstai, brėžiniai, piešiniai, garsai, filmuoti vaizdai. Kompiuteris gali apdoroti tik dvejetainę "žaliavą". Todėl valdyti kompiuterį, suvesti duomenis ir pakeisti juos į formą, tinkamą apdoroti, reikalingi įvairūs įvesties įtaisai. Klaviatūra (keyboard) - sudėtingas elektromechaninis įrenginys, skirtas duomenims įvesti į kompiuterį ir valdyti kompiuterio programas. Klaviatūrą mes galėtume apibūdinti, kaip personalinio kompiuterio sudedamąją dalį su kuria mes bene labiausiai kontaktuojame, bet mažiausiai galvojame apie ją. Klaviatūra yra pagrindinis informacijos įvedimo įrenginys, naudojamas raidėms, skaičiams ir kitiems simboliams įvesti į kompiuterį ir jam valdyti. Klaviatūra ir dabar yra pagrindinis įtaisas duomenims į asmeninį kompiuterį įvesti. Kompiuterių klaviatūros išradinėjimas prasidėjo nuo spausdinimo mašinėlės išradimo. Christopher Latham Sholes pirmasis 1868 metais užpatentavo spausdinimo mašinėlę, masinėje prekyboje jos pasirodė 1877 metais. Ankstyvosios kompiuterių klaviatūros buvo pagamintos naudojant teletaipo ir perfojuostų technologijas. 1948 metais "Binac" firmos kompiuteriai turėjo prijungtas elektromechaniškai kontroliuojamas spausdinimo mašinas. Jos buvo naudojamos ir įvedimui (įrašymui į magnetinę juosta) ir išvedimui (spausdinimui). Taigi atsirandančios elektrinės spausdinimo mašinėlės pagerino ryšį tarp šių mašinėlių ir kompiuterių. 1964 metais buvo sukurti pirmieji VDT (video displėjų terminalai) kurie įgalino vartotojus matyti kokią informaciją jie įvedinėja į kompiuterį, ją koreguoti. Su VDT technologija atsirado ir elektrinės klaviatūros. Šios klaviatūros siunčia elektroninius impulsus kompiuteriui. 2. Klaviatūros pagal klavišų skaičių skirstomos Pagal klavišų skaičių, klaviatūros skirstomos į du tipus:· • Standartinę, kartais dar vadinamą XT tipo klaviatūrą, turinčią 92 klavišus;· • Išplėstąją arba AT tipo klaviatūrą, kurioje yra 101-102 klavišai. Dažniausiai kompiuteriuose naudojama 101 klavišo klaviatūra. Ji panaši į rašomosios mašinėlės klaviatūrą, tik joje, be raidžių, yra dar specialūs valdymo klavišai. Dešinėje klaviatūros pusėje yra dar atskiri klavišų blokai: žymeklio valdymo ir skaitmenų įvedimo klavišai. Įvairiose operacinėse sistemose ir programose vienų ar kitų klavišų paspaudimas gali turėti skirtingas reikšmes. AT ir XT klaviatūros nesuderintos tarpusavyje. Iš pradžių kiekviena AT-klaviatūra turėjo jungiklį, kuris leido persijungti į XT klaviatūros režimą. Bet su laiku jis prarado aktualumą, ir šiuo metu beveik nenaudojamas. 2.1. XT-klaviatūra Pirmos IBM-tipo PC ir XT personalinių kompiuterių klaviatūros turėjo 83 klavišus. Jų pilnai užtekdavo darbui, bet daugeliui vartotojų nepatikdavo klavišų išdėstymas. Vieniems nepatiko, kad funkciniai klavišai išdėstyti iš kairės, o ne vienoje eilėje, kaip Norton Commander programoje. Kitiems nepatiko, kad kursoriaus valdymo klavišai išdėstyti tik tarp papildomos skaitmeninės klaviatūros. Ir visi jie buvo nepatenkinti tuo, kad mygtukas ENTER buvo pernelyg mažas. 2.2. Standartinės AT-klaviatūros IBM buvo priversta atsižvelgti į vartotojų nuomonę ir pagamino AT-klaviatūrą. Klavišų skaičius išaugo iki 101-102. Atsirado kursoriaus valdymo klavišai, dar buvo pridėti du funkciniai F11 ir F12 ir kiti klavišai. ENTER klavišas tapo antru pagal dydį (po tarpo). Dar atsirado indikatoriai, kurie rodo registrų būseną.   Jau ne kartą buvo kalbėta ir rašyta apie standartinę (pagal Lietuvos standartą LST 1582) lietuvišką kompiuterio klaviatūrą. Ją kai kas vadindavo „popierine“. Ne dėl to, kad egzistuotų tik popieriuje – daugelis mėgstančių patogų darbą ją „pasigamina“ iš kitų klaviatūrų. Bet jiems  tenka ant kai kurių klavišų priklijuoti popierinius lipdukus. Praeitais metais MPL iniciatyva Taivanyje buvo užsakytos fizinės standartinės klaviatūros (t.y. su reikiamu graviravimu) ir metų pabaigoje pradėtos gaminti. Šių metų pradžioje buvo gauta pirmoji partija su visais reikalingais užrašais. Ir ne tik ant klavišų, bet ir ant korpuso. Taigi, jau turime tikrai lietuvišką klaviatūrą. Lietuviškoms raidėms rinkti dažniausiai naudojama vadinamoji skaitmeninė klaviatūra. Tai faktiškai amerikietiška klaviatūra, kurioje lietuviškos raidės, nesančios amerikietiškoje klaviatūroje, išdėstytos viršutinėje eilėje vietoj skaitmenų 1-8 bei specialiųjų ženklų. Dėl to šia klaviatūra negalima surinkti visų būtiniausių ženklų ir dėl to ji, kaip ir anksčiau minėtos, yra nepilnavertė. Pagrindinius ženklų išdėstymo principus (klavišų paskirtį) apibrėžia tarptautinis standartas ISO/IEC 9995. Kiekviena valstybė turi savus klaviatūros standartus. Lietuvišką kompiuterio klaviatūrą apibrėžia standartas LST 1582, suderintas su tarptautiniu standartu. Lietuvoje paplitusi nestandartinė klaviatūra, gaunama iš JAV klaviatūros dalį skaitmenų ir specialiųjų ženklų pakeitus lietuviškomis raidėmis su diakritiniais ženklais. Standartine klaviatūra LTS 1582: 2.3. Kuo standartinė klaviatūra geresnė už dabar paplitusią su raidėmis ant skaitmenų klavišų? Standartinėje lietuviškoje klaviatūroje yra visas lietuviškas raidynas ir visi ASCII ženklai. Be to, yra brūkšnys ir lietuviškos kabutės. Tai viskas, ko reikia paprastam kompiuterio naudotojui, kurių yra tikrai ne mažiau, kaip 99%. Todėl praktiškai nebereikia perjunginėti klaviatūros. Paskaičiuokime kiek kartų kasdien be reikalo tenka perjunginėti „skaitmeninę“ klaviatūrą į amerikinę, kiek kartų pamirštama perjungti ir dėl daromos ir taisomos klaidos, ir bus akivaizdu. Kitas pranašumas – raidės išdėstytos trijose eilėse (jų nėra viršutinėje eilėje). Tai nelabai svarbu tiems, kas tekstą renka vienu arba dviem pirštais. Tačiau tiems, kas renka visais abiejų rankų pirštais taip vadinamu akluoju metodu, tai labai svarbu. Mat pagrindinė pirštų padėtis yra ant vidurinės eilės klavišų. Iš čia dviejų gretimų eilių klavišai pasiekiami lengvai, o iki viršutinės eilės atstumas dvigubai didesnis. Dėl to mažėja rinkimo sparta, daroma daugiau klaidų. 3. Raidžių išdėstymo modifikacija Klaviatūra operatorius įveda informaciją į PK ir jį valdo. Klaviatūros skiriasi klavišų skaičiumi, jų išsidėstymu,”intelektualumu” ir ergonomiškumu. Labiausiai paplito AT tipo klaviatūra turinti 102 klavišus. Dabar gaminamos klaviatūros, turinčios 105 klavišus, trys iš kurių skirti “Windows 95” valdyti. XT tipo kompiuteriu klaviatūroje buvo 92 klavišai. Nešiojamųjų PK klaviatūros būna mažesnės. Paprastai klaviatūrą sudaro 82, 101, 104 arba 108 klavišai. Populiariausias – QWERTY (pagal pirmąsias šešias raides) klavišų išdėstymas. Klaviatūra yra plačiausiai paplitęs įvedimo periferinis įrenginys. Ją sudaro klavišai, kurie būna: kontaktiniai (populiariausi), magnetiniai (brangesni), talpiniai. Jei naudojamos kelių klavišų klaviatūros, mP tiesiogiai tikrina kiekvieno klavišo būseną. Klaviatūra tekstams rinkti pirmiausia atsirado rašomosiose mašinėlėse. Lotynišką abėcėlę vartojančiose šalyse prigijo raidžių išdėstymas QWERTY, pavadintas pagal pirmąsias antrosios klavišų eilės raides. Ne visoms kalboms jis vienodai tinkamas, nes skiriasi raidžių rinkiniai bei jų dažniai. Todėl atsirado nežymių QWERTY išdėstymo modifikacijų, kuriose pakeičiama viena kita raidė, akivaizdžiai pašalinanti įnešamą disharmoniją į tos kalbos tekstų rinkimą. Prancūzai vartoja AZERTY išdėstymą, vokiečiai - QWERTZ. Šias modifikacijas perėmė ir kai kurios kitos kalbos. Lietuviai naudoja į prancūzišką panašų išdėstymą ĄŽERTY. Pirmieji tekstą apdorojantys kompiuteriai atsirado JAV. Amerikiečiai pirmieji į kompiuterius perkėlė ir savų rašomųjų mašinėlių klaviatūrą. Jie taip pat sukūrė ir daugiausia programų kompiuteriams, jose panaudodami visus klaviatūra renkamus ženklus, kai kuriems jų suteikdami naują prasmę. Dėl to kitos kalbos susidūrė su nauja problema: jų klaviatūrose buvo reikalingi ne tik savos kalbos ženklai, bet ir kai kurie amerikietiški ženklai (pvz., @, #, $), vartojami jau nebe amerikietiška, o "kompiuterine" prasme ir dėl to reikalingi kiekvienam vartotojui. Taigi teko didinti ženklų aibę. Paprasčiausias būdas padidinti ženklų aibę yra klavišų skaičiaus didinimas. Tačiau jis netechnologiškas, nes klavišų skaičiaus didinimas keičia mechaninės klaviatūros dalies gamybą. Todėl buvo pasirinktas paprastesnis ir radikalesnis ženklų aibės didinimo būdas, įvedant dar vieną (trečią) lygį (registrą), t. y., vienam klavišui paskiriant tris ženklus. Šitokiu keliu nuėjo visos Europos šalys, vartojančios lotyniškąją abėcėlę. Jų patirtis buvo įteisinta ISO standartu (ISO/IEC 9995). Lietuvoje buvo sudaryti du klaviatūros standartai: ĄŽERTY (LST 1205-92) ir ergonominės (LST 1092-89). ĄŽERTY klaviatūros išdėstymas yra artimas rašomosios mašinėlės klaviatūros išdėstymui. Ji, kaip ir rašomosios mašinėlės klaviatūra, turi tik du lygius. Dėl to į ją nepateko daugelis kompiuterio vartotojui reikalingų ženklų: raidės Q, W ir X, ženklas @ ir kt. Ergonominėje klaviatūroje raidės išdėstytos atsižvelgiant į jų dažnius bei gretimumus lietuviškame tekste. Tačiau ji turi taip pat tik du lygius ir dėl to joje nėra daugelio kompiuterio vartotojui reikalingų ženklų. Ji praktiškai nenaudojama. Problemą, kaip turimuose klavišuose išdėstyti daugiau ženklų, Europos ir Lotynų Amerikos šalys išsprendė šitaip: 1) įvedė vieną papildomą fizinį klavišą; 2) įvedė trečią klaviatūros lygį, vieną iš valdymo klavišų (pvz., AltGr) deklaravę šio lygio įjungimo klavišu; tai leido ant klavišo išdėstyti ne du, o tris ženklus. Trečiojo lygio ženklas paprastai piešiamas ant klavišo dešinėje pusėje. Pavyzdžiui, esant klavišui • nuspaudus šį klavišą, gaunamas šauktukas (!); • nuspaudus antrojo lygio klavišą ir šį klavišą, gaunamas skaitmuo 1; • nuspaudus trečiojo lygio klavišą ir šį klavišą, gaunamas ženklas @. Raidės išdėstomos pagal savo šalies rašomąją mašinėlę. Šitaip panaudojama jau nusistovėjusi greitojo spausdinimo sistema. Dalis raidžių su diakritiniais ženklais (savos kalbos ypač retai pasitaikančios raidės, kitų kalbų raidės) įvedamos panaudojant "mirusį" klavišą. Pavyzdžiui, šitaip estai renka raides Š ir Ž, labai retai pasitaikančias jų kalboje. Mirusio klavišo panaudojimo taisyklės: 1) raidė su diakritiniu ženklu laikoma sudaryta iš dviejų dalių - raidės ir diakritinio ženklo, pvz., ü sudaryta iš u ir ..; 2) ir diakritinis ženklas, ir raidė su diakritiniu ženklu turi būti toje pačioje kodų lentelėje; 3) diakritinis ženklas deklaruojamas "mirusiu" ženklu, ir raidė su diakritiniu ženklu gaunama spaudžiant diakritinio ženklo klavišą ("mirusį" klavišą) ir atitinkamos raidės klavišą: .. + u --> ü. Naujoje lietuviškoje kompiuterio klaviatūroje: 1) ženklų aibė yra ASCII + 18 specifinių lietuviškų raidžių + § + lietuviškos kabutės + brūkšnys + dešininis kirtis + euro ženklas; 2) ant klavišo dėstomi du arba trys ženklai, antrasis lygis įjungiamas klavišu Lyg2, o trečiasis - klavišu Lyg3; 3) raidės išdėstytos pagal lietuvišką rašomąją mašinėlę; 4) skaitmenys išdėstyti viršutinėje eilėje antrajame lygyje; 5) likusieji ženklai išdėstyti atsižvelgiant į poravimą, rašomosios mašinėlės ir amerikietiškas bei europietiškas klaviatūras; 6) "mirusių" klavišų nėra, nes lietuviškose kodų lentelėse nėra diakritinių ženklų, su kuriais būtų galima "gaminti" kitų kalbų raides, esančias lietuviškose kodų lentelėse. Tai pilnavertė lietuviška klaviatūra, nes ja galima rinkti: 1) lietuvišką tekstą; 2) visus kitus kompiuterio vartotojui reikalingus ženklus. 4. Klaviatūros pagrindiniai tipai Klaviatūros būna dviejų pagrindinių tipų: kontaktinės ir kondensatorinės. Kontaktinės klaviatūros buvo sukurtos anksčiau. Tokio tipo klaviatūrose kiekvienas klavišo paspaudimas veikia kaip mechaninis jungiklis, uždarantis elektros grandinę. Spyruoklė ar koks panašus mechanizmas grąžina klavišą į pradinę padėtį kartu nutraukdamas ir elektros kontaktą. Mechaninės klaviatūros su spyruoklėmis vis dar tebėra populiarios. Kiekvienas jų klavišas turi plastmasinę konstrukciją su metalo kontaktais. Dažniausiai tokių klavišų paspaudimas girdimas kaip tylus stuktelėjimas, tačiau du kitokie kontaktinių klaviatūrų tipai naudoja gumos dangą vietoj spyruoklių, tad jų klavišų paspaudimai yra negirdimi. Po klavišais dedamas sintetinės gumos sluoksnis. Kiekvieno klavišo vietą atitinka išgaubtas segmentas gumos sluoksnyje. Spaudžiamas klavišas kartu įspaudžia ir guminį kupolą, o jo anglies kontaktas paliečia mikroschemą apačioje. Spaudant kontaktinių klaviatūrų su gumos sluoksniu klavišus juntamas atoveiksmis. Klaviatūros su gumos sluoksniu paplito dėl to, kad yra patikimos ir naudoja mažiau judančių dalių nei įprastos mechaninės. Membraninės klaviatūros yra panašios į klaviatūras su gumos sluoksniu, tačiau jose klavišai nėra atskiri - jie yra tiesiog gumos sluoksnio dalis. Šios klaviatūros tinka darbo aplinkai, kurioje yra daug dulkių ar purvo, bet jų konstrukcija neleidžia pajusti klavišo paspaudimo atoveiksmio ar išgirsti garso. Būdų valdyti kompiuterį ir įvesti į jį informaciją yra daug ir įvairių, tačiau seni laiko patikrinti įrenginiai vis dar plačiai tebenaudojami. Kondensatorinėms klaviatūroms nereikia mechaninių jungiklių, nes jos klavišų paspaudimus stebi naudodamos krūvio pokyčius. Jungimo veiksmas atliekamas matuojant elektros krūvį. Po kiekvienu klavišu yra dvi plokštelės: viršutinė - judanti, turi priešingą elektros krūvį nei apatinė, nejudanti. Tarp plokštelių kaupiasi jų tarpusavio traukos energija. Paspaudus klavišą tarpas tarp plokštelių sumažėja, lauko stiprumas tarp jų padidėja, kaip ir energijos talpa. Klaviatūros mikroschema pastebi pokytį ir išsiunčia informaciją kompiuteriui, kad buvo paspaustas klavišas. Kondensatorinės klaviatūros yra patikimesnės ir tvirtesnės nei kontaktinės, tačiau jos paprastai būna brangesnės. Informacija, kokie klavišai spaudžiami, pasiekia BIOS kaip skenavimo kodų seka. Jungikliai (tikri ar tariami) atitinka vadinamąją klavišų matricą. Viduje klaviatūra turi savo mikroschemą su procesoriumi. Kiekvieną kartą paspaudus klavišą, procesorius skaito informaciją iš atitinkamos matricos vietos ir kaip duomenų paketą perduoda ją klaviatūros valdikliui pagrindinėje AK plokštėje. Valdiklis praneša BIOS, kad gautas skenavimo kodas, o BIOS jį perkelia į laikiną ženklų atmintį ir paverčia skenavimo kodą į AK procesoriui suprantamą ACSII ženklą. 5. Klaviatūros klavišai skirstomi į grupes Dažniausiai kompiuteriuose naudojama 101 klavišo klaviatūra. Ji panaši į rašomosios mašinėlės klaviatūrą, tik joje, be raidžių, yra dar specialūs valdymo klavišai. Dešinėje klaviatūros pusėje yra dar atskiri klavišų blokai: žymeklio valdymo ir skaitmenų įvedimo klavišai. Įvairiose operacinėse sistemose ir programose vienų ar kitų klavišų paspaudimas gali turėti skirtingas reikšmes. Klaviatūros klavišai yra sugrupuoti pagal paskirtį. Didžiausią grupę sudaro spausdinimo klavišai. Dar yra funkciniai klavišai, žymimi F1, F2, …, taip pat skaičių įvedimo, žymeklio ir PK valdymo klavišai. Klavišų išdėstymas bei jų simboliai įvairiose šalyse yra skirtingi. Klaviatūros kraštuose esantys klavišai skirstomi į grupes: • Funkciniai klavišai (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!