Klasikinė kriminologija

Kriminologijos žinios gali duoti naudos ne tik nusikaltimų prevencijai, bet ir psichinių anomalijų profilaktikai.
2) auklėti asmenį taip, kad jis gerbtų kilu piliečių teises ir interesus.
Kriminologiją kaip mokslą, kurio tikslas - suformuoti visapusišką nusi­kalstamumo kaip socialinio reiškinio sampratą, nustatyti šiam reiški­niui būdingus dėsningumus, nagrinėti jo ryšius su kitais socialiniais procesais bei reiškiniais, aptarti prevencijos kelius ir priemones.
Nusikalstamumu pradėta domėtis daug anksčiau, negu buvo suvokta kriminologijos kaip ypatingos mokslo šakos egzistavimo būtinybė. Dar antikos laikais buvo bandoma teoriškai paaiškinti nusikalstamumo fenomeną, jo šaknis ir likvidavimo ar sumažinimo būdus.
Didieji senovės filosofai Platonas (427-347 m. pr. Kr.) ir Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) yra išsakę labai įdomių minčių apie pro­blemas, kurias šiandien vadiname kriminologinėmis. Platonas buvo įsitikinęs, kad žmogaus sieloje vyksta dviejų pradų kova. Vieną jų, dėl kurio žmogus gali mąstyti, jis vadino protinguoju, o antrą, dėl kurio žmogus įsimyli, jaučia badą ir troškulį, būna apimamas įvairių geismų, - neprotinguoju ir geidulinguoju. Žmogaus likimas priklau­so nuo to, kuris kurį nugalės: žemas, neprotingas, geidulingas pradas ar protas. Šiuo požiūriu, bet koks blogas elgesys, taip pat ir nusikal­timas - tai neprotingojo prado pergalė prieš protą. Įstatymai turi apsaugoti nuo neprotingojo prado įtakos ir kartu sulaikyti žmogų nuo netinkamų poelgių.
Kai kuriuos Platono samprotavimus dabartinės kriminologijos kalba galima pavadinti prevencinėmis rekomendacijomis. Jis tvir­tino, kad dėl turtinės piliečių nelygybės kiekvienoje valstybėje susidaro tartum dvi viena kitai priešiškos valstybės: viena vargšų, kita turtuolių. Reikia panaikinti turtinę nelygybę kaip vieną pa­grindinių nusikalstamumo priežasčių, padaryti taip, kad nebūtų nei skurdo, nei prabangos, nes didžiulis turtas skatina lepumą ir tinginystę, o skurdas - žemiausius jausmus ir norą daryti bloga.
1.1.Klasikinės kriminologijos užuomazgos
Aristotelis, kaip ir jo mokytojas Platonas, žmogaus elgesio varo­mąją jėga manė esant protingojo ir neprotingojo prado kovą, vyk­stančią žmogaus sieloje. Tačiau skirtingai negu Platonas, dorovin­gumą jis nagrinėjo ne kaip įgimtą, o kaip įgyjamą žmogaus sielos savybę. Dorybės mes neįgyjame gimdami, - tvirtino Aristotelis,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!