Klasikinė ir šiuolaikinė bendruomenė

Darbą parengė SDI6/1: SOCIALINIS DARBAS BENDRUOMENĖJE Darbo tema: Klasikinė ir šiuolaikinė bendruomenė. Šiandieninėje visuomenėje susiduriama su vis gausėjančiomis socialinėmis problemomis: didėjančia socialine diferenciacija, socialiniu neteisingumu, skurdu, nedarbu, rasine segregacija, migracijos keliamomis problemomis tiek pačiam asmeniui, tek jo šeimai bei bendruomenei, iš kurios išvyko ir į kurią atvyko, bendruomenių nykimu ir su tuo susijusiu asmens nesaugumu ir t. t. Plėtojant atsaką į šių multidimensinių problemų sprendimą vis labiau akcentuojamas prevencinis darbas, bendruomenių stiprinimas ir bendruomeniškumo ugdymas. Norint dirbti bendruomenėje, panaudoti jos išteklius įvairioms problemoms spręsti ir poreikiams patenkinti, svarbu suvokti pačią bendruomenės sampratą, bendruomenių tipus, jų skirstymo kriterijus. Šiandieninėje visuomenėje susiduriama su vis gausėjančiomis socialinėmis problemomis: didėjančia socialine diferenciacija, socialiniu neteisingumu, skurdu, nedarbu, rasine segregacija, migracijos keliamomis problemomis tiek pačiam asmeniui, tek jo šeimai bei bendruomenei, iš kurios išvyko ir į kurią atvyko, bendruomenių nykimu ir su tuo susijusiu asmens nesaugumu ir t. t. Plėtojant atsaką į šių multidimensinių problemų sprendimą vis labiau akcentuojamas prevencinis darbas, bendruomenių stiprinimas ir bendruomeniškumo ugdymas. Norint dirbti bendruomenėje, panaudoti jos išteklius įvairioms problemoms spręsti ir poreikiams patenkinti, svarbu suvokti pačią bendruomenės sampratą, bendruomenių tipus, jų skirstymo kriterijus. Bendruomenė susideda iš asmenų, esančių socialinėje sąveikoje tam tikroje geografinėje vietoje ir turinčių vieną ar daugiau bendrų ryšių. Taigi, bendruomenė reiškia ryšį, apimantį bendrus įsitikinimus, tikėjimą, vertybes. O Ferdinandas Tönnies 1887 m. išskyrė du idealius visuomenės tipus (dvi specifines socialinės organizacijos formas): O Ferdinandas Tönnies 1887 m. išskyrė du idealius visuomenės tipus (dvi specifines socialinės organizacijos formas): • bndruomenę arba tradicinę (klasikinę) bendruomenę. bendruomenė yra pirminė socialinės organizacijos forma, atsiradusi giminystės ryšių pagrindu ir apibūdinama tiesioginių santykių tipu; • visuomenę arba šiuolaikinę sudėtingos struktūros bendriją. Visuomenė yra šiuolaikinė socialinės organizacijos forma, apibūdinama sudėtingėjančių ryšių sistema, vedančia į žmonių tarpusavio santykių formalizaciją ir depersonifkaciją (nužmoginimą). KLASIKINĖS (TRADICINĖS) BENDRUOMENĖ Seniausios žinomos bendruomenės buvo gentinės prigimties. Genties neįmanoma atsieti nuo natūralios žmonių būties formos – bendruomenės. Kiekviena gentis turėjo savitą kalbą ir papročius. Tačiau nuo VI iki X a. visų tautų, paplitusių Šiaurės ir Vakarų Europoje, socialinės tvarkos papročiai buvo panašūs. Taigi, galima kalbėti apie bendruomenių panašumą arba apie klasikinį bendruomenės modelį. Pagrindinė klasikinės bendruomenės susiformavimo jėga yra pirmykščių žmonių pagrindinis poreikis išgyventi. Jie išgyventi galėjo ne pavieniui, o tik grupėmis, laikydamiesi bendrų elgesio taisyklių. Žmogus jau veikė prieš pradėdamas mąstyti bei suprasti. Tai, ką vadiname supratimu, galiausiai yra ne kas kita kaip žmogaus sugebėjimas reaguoti į aplinką pagal tokią elgesio schemą, kuri padeda jam išlikti. Taip kūrėsi socialinių vertinimų ir normų visuma: to, kas vyksta, kas yra gėris, kas – blogis, ko reikia siekti, o ko reikia vengti, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Remiantis šia visuma buvo sprendžiama, ką reiškia vienas arba kitas įvykis, reiškinys, koks įvykių, reiškinių, daiktų santykis. Visa tai – svarbiausi visuomenės kultūros elementai. Žmogus jau veikė prieš pradėdamas mąstyti bei suprasti. Tai, ką vadiname supratimu, galiausiai yra ne kas kita kaip žmogaus sugebėjimas reaguoti į aplinką pagal tokią elgesio schemą, kuri padeda jam išlikti. Taip kūrėsi socialinių vertinimų ir normų visuma: to, kas vyksta, kas yra gėris, kas – blogis, ko reikia siekti, o ko reikia vengti, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Remiantis šia visuma buvo sprendžiama, ką reiškia vienas arba kitas įvykis, reiškinys, koks įvykių, reiškinių, daiktų santykis. Visa tai – svarbiausi visuomenės kultūros elementai. KLASIKININIŲ BENDRUOMENIŲ FORMOS Pamatinis bendruomenės vienetas buvo šeimyna – draugų ir patikėtinių bendruomenė, iš dalies pagrįsta giminystės ryšiais, iš dalies – savitarpio gynybos ir tarnystės priesaika. Taip pat būta ir teritorinių bendruomenės vienetų, paprastai sudarytų iš šeimynų, sujungtų į kaimus. Kaimai buvo jungiami į didesnius vienetus, dažniausiai vadinamus šimtinėmis arba apygardomis. jie sudarė labai silpnai organizuotas hercogystes ar karalystes. Vietos teritorinėse bendruomenėse svarbiausias valdžios ir teisės įrankis buvo šeimynų seniūnų viešas susirinkimas. Gentims, vietos ir feodalinėms bendruomenėms vadovavo karaliaus ir bažnytinė valdžios. bėgant laikui didesni teritoriniai ir religiniai junginiai tapo vis svarbesni, nes klasikinių bendruomenių pagrindu įsigalėjo dvi kultūrinės sistemos – religinė bendruomenė ir dinastinė karalystė. KLASIKINĖS (TRADICINĖS) BENDRUOMENĖS BRUOŽAI Nagrinėjant bendruomenės prasmę, galima išskirti emocinę jos reikšmę, kuri išreiškiama bendruomenės narių tarpusavio santykių tipu bei kitais bendruomeniškumo požymiais. Svarbiausi bendruomeniškumo bruožai kyla iš bendruomenės narių tarpusavio (asmeninio ir socialinio) saito prigimties: • moralinė vienovė (pasitikėjimo sąlyga); • bendravimas, ir jo intymumas; giminingumas (pagal kilmę, ar kraują, bendrystę); • bendradarbiavimas (siekimas bendro tikslo, materialinių ir kultūros vertybių); • uždarumas. MODERNIOSIOJI (MIESTO) BENDRUOMENĖ Europos miestus ir miestelius iki XI a. pabaigos daugiausia sudarė žmonės, gyvenę iš žemdirbystės, taip pat pirkliai, riteriai ir kilmingieji, amatininkai ir meistrai. Dažniausiai miestas buvo paprasčiausias didelis kaimas, kuriame, be kitų gyventojų, gyvendavo kelios pirklių ar karių šeimos. Politiškai ar teisiškai miestas irgi nebuvo nepriklausomas junginys, nes jo gyventojai buvo laikomi ne piliečiais, o riteriais, laisvaisiais valstiečiais, servais, vergais, dvarininkais, pirkliais. jei jie turėdavo žemės, tai tik tos pačios valdymo sistemos, kuri vyravo ir už miesto ribų, pagrindu. Moderniojo miesto atsiradimą lėmė kelių tipų veiksniai: ekonominiai, socialiniai, politiniai, religiniai ir teisiniai. Su urbanizacijos ekonominiais veiksniais buvo glaudžiai susiję ir bendresni socialiniai veiksniai: servų, laisvųjų valstiečių ir smulkiųjų bajorų išėjimas iš dvarų ir naujų galimybių ieškojimas. Šie socialiniai veiksniai buvo ne tik padariniai, bet ir priežastys to reiškinio, kurį Robertas Lopezas pavadino „komercine revoliucija“ ( jį galima pavadinti ir „pramonės revoliucija“) įvyku-sia XI ir XII a. Pasak R. Lopezo, „nuolat buvo kuriamos naujos galimybės

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!