Kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka

Krikščionybėje savanorystė yra vadinama tarnyste. Kiekvienas jaučia pareigą padėti kitam: iš tikrųjų tai yra sugebėjimas dalytis duona, vandeniu, dėmesiu, sugebėjimas parodyti, kad žmogus, kuriam reikia pagalbos, yra svarbus. Dvasininkas Ričardas Doveika sako: „Savanoris − žmogus, kuris su visišku atvirumu ateina, pasilenkia ir pasilieka prie kito žmogaus. Jo didžiausias širdies rūpestis ir nenumalšinamas troškulys − tapti ramsčiu tam, kuris šiandien išgyvena skausmingą vienišumo dykumos kaitrą.“ Matydami geranoriškumą be jokio užmokesčio, prieš save regime Motinos Teresės paveikslą. Motina Teresė su didžiausiu išsižadėjimu visą savo gyvenimą dovanojo vargšams, atstumtiesiems, raupsuotiesiems, benamiams, skurstantiems ir motinos meilės nepatyrusiems. Tik mylintis ir sąmoningas tampa save dovanojančiu ir išplečia pasaulį gerumo kryptimi. Tai yra paskata žmonėms atverti savo širdis ir nebijoti atiduoti dalelės savęs šalia esančiam – stokojančiam, apleistam, žvarbstančiam nuo vienatvės.
Savanoriaudamas pradedi save matyti ne kaip visatos centrą, bet kaip sudedamąją dalelę. Tai turbūt yra vienas iš svarbesnių gyvenimo tikslų, kad perliptumėm per savo egoizmą ir savęs per daug neišaukštintumėm, tačiau ir suvoktumėm, kad mes esam reikalingi ir galime padėti. Biblijoje apie bendruomeniškumą yra kalbama taip: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji.“ Šios eilutės mums padeda suprasti, kad mes visi sudarome kūną ir atskirai esame to kūno nariai. Mums reikia ugdyti savo bendruomeniškumą, kad ateityje gyventume tokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas jos narys nebūtų abejingas kitam žmogui. Savanoriai yra puikus pavyzdys, kokiu būdu mes galime tobulėti patys bei tobulinti visuomenę.
Visuomenei, kurioje gajus vartojimo principas, savanorystė yra kaip vaistas nuo klastingos, patylomis ardančios kūną ir dvasią ligos. Neatlygintinas savo galių, fizinių ir dvasinių, savo talento aukojimas yra pastanga pakelti žmonių akis aukščiau už dubenį, iš kurio valgoma, įžvelgti prasmę nušvintančiose pamalonintojo akyse. Dabar visi nori...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!