Kas yra holokaustas?

Įvadas Kas yra holokaustas? Holokaustas, tai konkretus XX a. Istorijos įvykis: valstybės remiamas nuoseklus Europos žydų persekiojimas ir naikinimas, kurį vykdė nacistinė Vokietija bei jos kolaborantai 1933 — 1945 m. Pirmuoju nacių taikiniu tapo žydai — jų nužudyta šeši milijonai; čigonus, neįgalius žmones, lenkus taip pat numatyta nušluoti nuo žemės paviršiaus ar nužudyti daugumą dėl rasės, kilmės ar tautybės. Milijonai kitų — sovietų karo belaisviai, politiniai disidentai, homoseksualai, Jehovos liudytojai — taip pat kentė pasibaisėtiną priespaudą, daugelis jų mirė nepakėlę nacių tironijos. Šią temą pasirinkau, nes tai sukrečiantis, tačiau neišdildomas istorijos įvykis. Manau, kad tokio įvykio praleisti negalima ir turi kiekvienas žinoti kas yra holokaustas ir ką jis davė žmonėms. Mane labai domina istorijos laikotarpis, kai žmonės buvo uždaromi į koncentracijos stovyklas, tremiami, vienaip ar kitaip žudomi. Spėju, jog tie kas išgirs šį referatą, abejingi neliks. Vaikai ir holokaustas 1933 — 1945 m. naciai ir jų kolaborantai nužudė beveik 1,5 mln. vaikų, daugiausia žydų tautybės. Vokiečių aukomis tapo ir tūkstančiai čigonų vaikų, invalidų, lenkų vaikų. Šių vaikų mirtys nebuvo atsitiktinumas: tai buvo sąmoningos veiklos, kurios ėmėsi Vokietijos vyriausybė, vadovaujama kanclerio Adolfo Hitlerio, padariniai. Vaikai buvo žudomi įvairiausiais būdais. Daugelis sušaudyti, dar daugiau užtroskinta nuoudingomis dujomis konentracijos stovyklose ar nužudyta suleidžiant mirtinas injekcijas. Ne vienas mirė nuo ligų, bado, dėl nelaimingų atsitikimų, kankinimų, nežmoniškai išsekę nuo vergų darbo. Kiti buvo atiduoti vokiečiams nudikams; kurie koncentracijos stovyklose atlikinėjo eksperimentus. Jiems taip pat nebuvo lemta išgyventi. Holokausto metais vaikai — nuo kūdikių iki vyresnių, paauglių — kaip ir jų tėvai buvo persekiojami ir žudomi ne už tai ką jie padarę. Hitleris ir nacių vyriausybė tikėjo, jog vadinamieji „arijai“ vokiečiai esą „aukščiausios rasės“. Visus kitus žmones „ne arijus“, vokiečiai laikė žemesniais. Asmenis nepriklausančius „arijams“, taip pat ir vaikus vokiečiai buvo numatę iššluoti iš vokiečių visuomenės. Naciai žudė vaikus, stengdamiesi biologiškai „išgryninti“ visuomenę. Antrojo pasaulinio karo metu nacių rankose kentėjo net ir tie vaikai, kurie atitiko arijo stereotipą. Okupuotose šalyse ne žydų vaikai, kurių išvaizda buvo tokia, kaip naciai įsivaizdavo „aukštesniąją rasę“ (balta oda, šviesūs plaukai, mėlynos akys), būdavo grobiami iš namų ir gabenami į Vokietiją, kur juos įsivaikindavo vokiečių šeimos. Tokiu būdu nuo savo šeimų buvo atskirti 50 tūkst. lenkų vaikų. Kai kurių vaikų vokiečiai vėliau atsisakė. Jie buvo išsiųsti į specialias vaikų stovyklas, kur mirė iš bado ar dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų. Kiti nužudyti nuodų injekcijomis Maidaneko ir Osvencimo koncentracijos stovyklose. Vaikų tapusių nacių aukomis, likimas buvo gana skirtingas. Vokiečių viešpatavimo laikotarpių jį nulėmė tokie veiksniai, kaip amžius, lytis, šeimos, iš kurios kilęs vaikas, matelialinis lygis. Kūdikiai ir maži vaikai deportuoti į getus ir mirties stovyklas, paprastai beveik neturėjo vilties išgyventi. Vyresni, paaugliai, o taip pat ir tie vaikai, kurie atrodė vyresni pagal savo metus, dar turėjo menkų galimybių išlikti, nes juos galėjo pasiųsti dirbti vergiškų darbų, o ne iškart mirti. Kai kurie paaugliai taip pat įsitraukė į pasipriešinimo sąjūdį. Vaikai tapę holokausto aukomis, buvo suvežti iš visos Europos. Jų kalbos, papročiai, religiniai įsitikinimai skyrėsi. Vienus vaikus paimdavo iš turtingų šeimų, kitus — iš varguolių. Daugelis buvo palikę mokyklas, kad galėtų mokytis kokio amato ar prekiauti, kiti ketino toliau mokytis universitete. Tačiau, kad ir kokie tie skirtumai būtų, juos suartino viena: 4—ajame dešimtmetyje, naciams atėjus į valdžią Vokietijoje, jie visi tapo potencialiomis aukomis ir jų gyvenimai negrįžtamai pasikeitė. Išvadavimas 1945 m. baigiantis karui vokiečių koncentracijos stovyklas išvadavo sąjungininkų kareiviai. Tuo metu paaugliai, prieš keletą metų atvežti į stovyklas, jau buvo suaugę žmonės. Daugeliui maistas ir žmoniškas juos išvadavusių karių elgesys reiškė ryšį su pačiu gyvenimu. Vaikai, kurie išgyveno slapstydamiesi, dabar naršė stovyklas, ieškodami išlikusių šeimos narių. Grįždami į gimtuosius miestus, jie vylėsi, kad gal but buvę kaimynai žinos ką nors apie išlikusius. Reta šeima visa pergyveno holokaustą. Dažniausiai nužudyti buvo vienas arba ir abu tėvai, žuvę broliai ir seserys, numirę seneliai. Laukiamo susitikimo su šeimomis daugeliui vaikų neįvyko; tikrovė buvo negailėstinga: jie liko vieni. Daugeliui paaiškėjo, jog iš visos gausios šeimos jie išliko vienintėliai. Vienam kitam vargais negalais pavyko aptikti pasimetusius šeimos narius. Gyvenimas visiškai pasikeitė, tai, kas buvo prieš holokaustą, nesugražinama. Nors kai kurie atskirti žmonės mėgino grįžti į vietas, kur kažkuomet gyveno, tačiau daugelyje Europos šalių žydų ir čigonų bendruomenių tiesiog nebegrįždavo. Šeimų namus dažniausiai jau buvo užėmę kiti, asmeniniai daiktai išgrobstyti. Kadangi bandyti grįžti namo ir tikėtis atgauti tai, kas jiems priklausė, dažnai dar buvo nepaprastai pavojinga, daugelis jaunų holokaustą pergyvenusių žmonių pagaliau atsidūrė vaikų prieglaudos rankose arba perkeltųjų asmenų stovykose. Ateitis buvo neaiški, dabartis nestabili. Daugelis kadaise buvo priversti palikti mokyklas, o sugrįžti į jas nebuvo paprasta. Visus kitus rūpesčius nustebė vienintėlis — visų pirma reikėjo galvoti kaip išlikti. Nieko neturėdami, niekam nepriklausydami, daugelis tokių vaikų išvyko iš Europos, padedami pagalbos imigrantams draugijų, remiami giminaičių iš užsienio. Jie imigravo daugiausiai į Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Ameriką ir į Palestiną, kuri po 1948 m. tapo izraelio valstybe. Prigiję tose šalyse, jie pamažu susikūrė naują gyvenima. Holokausto dokumentai Kai 1941 m. pabaigoje buvo nutarta toliau pratęsti žydųvisoje nacių užimtoje Europoje, konstatuota, jog masiniai šaudymai, vykdyti Rytų fronte, per daug žiaurūs ir nevaisingi, kad būtų galima pritaikyti ir kitur. Išrasti nauji žudymo būdai: imta statyti specialias konentracijos stovyklas žydams. Techninė problema, kaip nužudyti vienu metu daugybe žmonių, buvo išspręsta panaudojus nuodingas dujas. Šis būdas jau anksčiau taikytas Vokietijoje psichikos ligonius žudyti. Administracinės problemos operacijos, kurioje turėjo dalyvauti milijonai žmonių iš įvairių šalių, aptartos. Berlyno priemiestyje vykusiame susirinkime, kuriam pirmininkavo Reinhardas Heidrichas: Protokoluose vengiama žodžio „žudyti“, tačiau visi dalyviai žinojo, kas turima galvoje. Slaptoji Reicho medžiaga! 30 egzempliorių (16—asis egz.) Konferencijos protokolas II Saugumo policijos ir Saugumo tarnybos viršininkas SS Heidrichas pirmiausia visus informavo, kad reichmaršalas [Hermanas Geringas] paskyrė jį atsakingu už pasirengimą galutiniam Europos žydų klausimo sprendimui ir, kad jis pakvietęs juos į šią konferenciją tam, kad paaiškintų pačius svarbiausius punktus. Reichmaršalas reikalauja, kad jam būtų pateiktas Europos žydų klausimo galutinio sprendimo darbinis planas, kuriame butų numatyti visi organizaciniai, operatyvieji bei materialiniai aspektai; taip pat reikalauja, kad visos centrinės tarnybos, tiesiogiai dalyvaujančios spręndžiant šią problemą, susirinktų ir suderintų savo veiksmus. Atsakingas už Europos žydų klausimo galutinio sprendimo vykdymą yra Reicho SS vadas [Heinrichas Himleris] ir Vokietijos viršininkas [Saugumo policijos ir Saugumo tarnybos viršininkas] nepriklausomai nuo to kokiose geografinėse ribose šie klausimai sprendžiami. [Heidrichas] tuomet trumpai apžvelgė tą kovą, kuri iki šiol buvo kovojama prieš minėtuosius priešus. Pagrindiniai etapai buvo tokie: a) žydų išstūmimas iš atskirų Vokietijos žmonių gyvenimo sričių; b) žydų išstūmimas iš Vokietijos žmonių gyvenamosios erdvės. Vykdant šiuous uždavinius vienintelė įmanoma išeitis buvo nuosekliai spartinti žydų emigraciją iš Reicho teritorijos Reichmaršalo įsakymu 1939 m. įkurtas centrinis reicho biurasžydų emigracijos reikalams, pavaldus Saugumo policijos ir Saugumo tarnybos virsininkui. Tarp jo užduočių buvo šios: a) imtis visų priemonių parengti paspartintą žydų emigraciją; b) nukreipti emigracijos srautą; c) emigracijos sraute didinti individualių atvejų skaičių. Šios veiklos tikslas buvo teisinėmis priemonėmis išvalyti žydus iš Vokietijos gyvenamosios erdvės. Kiekviena tarnyba puikiai žinojo, kokie sunkumai iškils dėl tokios priverstinės emigracijos. Kolkas joms teko daryti nuolaidų, kadangi kitokių galimybių išspręsti problemą jos neturėjo. Vėliau emigracijos darbas tapo ne tik vokiečių, bet tų šalių, į kurias buvo numatyta nukreipti žydus emigrantus, valdžios institucijos problema. Finansiniai sunkumai, pvz.: kylančios sumos, kurių reikalauja [imigrantus] priėmusios užsienio vyriausybės, ribotos transportavimo galimybės, vyriausybės nuolat tikslinamos imigracijos kvotos — visa tai itin gaišino vykdomą emigracijos darbą. Tačiau nepaisant šių sunkumų, nuo to laiko, buvo paimta valdžia (1933 m. sausio 30 d.), iki 1941 m. spalio 31 d. buvo pergabenta apie 537000 žydų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!