Kas įprasmina žmogaus gyvenimą? (rašinys)

Kas įprasmina žmogaus gyvenimą? Garsus XVIII a. vokiečių poetas, dramaturgas bei filosofas Johanas Volfgangas Gėtė kartą yra pasakęs: „Būti žmogumi – reiškia būti kovotoju.” Iš tiesų, gyventi šiame pasaulyje niekuomet nebuvo paprasta: apsupti begalės sudėtingų, komplikuojančių ar netgi tragiškų aplinkybių, žmonės nuolat turėjo kovoti dėl savo pačių gerovės. Šių dienų pasaulyje taip pat nesudėtinga pastebėti, kaip daugybė piliečių vis dar grumiasi su neteisybe vien tam, kad galėtų tapti laisvais bei visapusiškai laimingais. Tačiau net ir pačių niūriausių įvykių sūkuryje, kiekvieno individo gyvenime vis tiek atsiranda bent keletas širdžiai mielų dalykų, kurie padeda atrasti gyvenimo laimę, o užvis svarbiau - suteikia prasmę žmogaus gyvenimui. Todėl neretai mums, dar tik pamažu žengiantiems į tikrąjį pasaulį, gali iškilti toks klausimas - kas gi įprasmina žmogaus gyvenimą? Visų pirma, žmogaus gyvenimui prasmę suteikia laisvė ir nepriklausomybė. Jau nuo seniausių laikų kiekvienas individas jautė begalinį norą išsilaisvinti: tiek Antikos mitai, kuriuose laisvės skonio paragavę padangėse skraidė Dedalas ir Ikaras, tiek laisvai mylėti troškę Romeo ir Džuljeta gali mums parodyti, kad laisvė - tai būtina laimingo gyvenimo sąlyga. Nors laikas pamažu keičia nepriklausomybės sampratą, tačiau šios vertybės svarba išlieka tokia pati - kiekvienas asmuo trokšta būti visiškai laisvu žmogumi, galinčiu mylėti, kurti ir būti savimi. Būtent tokiu požiūriu vadovavosi žydų kilmės rašytojas Icchokas Meras romane „Lygiosios trunka akimirką”. Savo kailiu patyręs holokausto žiaurumus, rašytojas visuomet jautė nepasitenkinimą dėl literatūroje pabrėžiamų žydų kančių, o ne dvasinės stiprybės, kuria pasižymėjo kiekvienas: „Pats išgyvenau Katastrofą, skaičiau apie ją dokumentinę medžiagą, ir, tiesą sakant, trukdė man visą laiką, kad kalbama tik apie kančias, o ne apie ištvermę, žmogišką orumą ir vidinę laisvę absoliučiai nežmoniškomis sąlygomis nelaisvėje.” Būtent todėl kūrinyje autorius vaizduoja Vilniaus žydų gete gyvenančius žmones bei jų šiurpinančią kasdienybę. Kiekvienas žydas - siaubingų kančių liudytojas, iš paskutiniųjų kovojantis už savo teisę gyventi pilnavertišką ir nepriklausomą gyvenimą. Tačiau pagrindinis veikėjas Izaokas kaunasi ne tik už savo paties laisvę - sunkumų akivaizdoje jaunuolis nepamiršta savo mylimosios Esteros, šeimos ir visų gete esančių vaikų, dėl kurių rengiasi paaukoti gyvybę žaisdamas šachmatais. Ši šachmatų partija, kurią jaunuolis žaidžia su geto komendantu Adolfu Šogeriu, yra kur kas daugiau nei žaidimo dalis: tai kova už savo tvirčiausius įsitikinimus, už meilę, už laisvę, už tiesą ir už troškimą gyventi. Laisvės svarbą ir norą išsilaisvinti taip pat puikiai iliustruoja Izaoko mintys būnant su Estera: „Aš užsimerkiu. Aš viską užmirštu. Aš labai noriu, kad mes išeitume į plačią žydinčią pievą, susėstume ant minkštos žolės ir aplinkui nieko daugiau nebūtų. Negalima. Getas aptvertas. Yra vartai. Prie vartų stovi sargybiniai. Negalima.” Tačiau ne tik literatūriniame, bet ir šių dienų politiniame kontekste taip pat matoma didelė laisvės svarba. Jau daugiau nei mėnesį trunkantis karas Ukrainoje parodė, kad visi žmonės trokšta būti laisvais, todėl ukrainiečių kariai bei civiliai drąsiai stoja į kovą prieš rusų okupantus gindami savo nepriklausomybę. Jų ištvermė bei kova iki paskutinio kraujo lašo mums parodo, kad nors laisvės kaina - itin didelė, tačiau ją ginti verta. Taigi, apibendrindama galiu teigti, kad buvimas dvasiškai ir fiziškai laisvu individu padeda išreikšti save, pripildo gyvenimą tikrosios prasmės bei laimės. Meilė, žadinanti kilnumą, pasiaukojimą ir tyrumą, gali įprasminti žmogaus gyvenimą. Ne veltui F. Dostojevskis kadaise yra pasakęs: „Ieškokite meilės ir kaupkite meilę savo širdyse. Meilė tokia visagalė, kad keičia ir mus pačius.“ Iš tiesų, savo egzistavimu meilė padeda užgimti ne tik gražiausiems jausmams ar pirmiesiems pojūčiams, bet taip pat padeda žmogui subręsti ir atrasti tikrąjį save. Vienas puikiausių brandinančios meilės pavyzdžių slypi E. M. Remarko knygoje „Trys draugai”. Garsus XX a. prarastosios kartos rašytojas savo romane stengėsi pavaizduoti niūrią, po karo grįžusio Roberto bei jo draugų kasdienybę. Nuolat būdami drauge, trys bičiuliai džiaugsmą atrado dirbdami pačių įkurtoje automobilių dirbtuvėje, o vakarais savo liūdesį bei nerimą paskandindavo baruose bei vienas kito kompanijoje. Tokiame kasdienybės rate įsisukęs Robertas nė nenutuokė, kaip greitai ir netikėtai į jo širdį pasibels meilė, apvers jo gyvenimą aukštyn kojomis bei padės pažinti tikrąją laimę. Vakarienės metu sutikus žavią merginą Patriciją, Roberto širdis bemat leido jam suprasti, kad ji - jo gyvenimo moteris: „Aš mačiau ją priešais, gražią, jauną, kupiną lūkesčio, nelyginant drugelį, laimingo atsitikimo dėka įskridusi į mano nusišėrusį, skurdų kambarį, į mano menką, beprasmišką gyvenimą, pas mane ir vis dėlto ne pas mane; tik vienas atodūsis - ir jis gali pakilti ir vėl išskristi.” Dėl užgimusios meilės ilgainiui, užuot be perstojo dirbęs automobilių taisytojo darbą kartu su draugais, Robertas ėmė leisti laiką drauge su savo mylimąja Patricija, kuri jo gyvenimą nuspalvino pačiomis gražiausiomis spalvomis. Tik būdamas su ja, vyriškis pamažu pamiršo jį persekiojusius praeities bei karo šešėlius, išsilaisvino iš savo paties vidinės kančios ir suprato, kad meilė įprasmino jo gyvenimą: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!