Kartų santykiai literatūroje rašinys

Kartų santykiai literatūroje Kiekviena karta turi įvairias pasaulėžiūras bei nuomones ir tiek gyvenimą, tiek save pačius vertina skirtingai. Kartų santykiai yra labai svarbi žmogaus bendravimo dalis, jie atskleidžia bendruomenės esmę, taip yra perduodamos vertybės, tradicijos. Literatūra, kaip visuomenės atspindys, kalba ir nagrinėja šią temą. Maždaug iki XX a. šis santykis literatūroje buvo vaizduojamas teigiamai – Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ perteikiamas nekonfliktiškas ir pagarbus kartų santykis, tačiau XX a. įneša naujoves, kuriose naujoji karta dažnai nebegyvena taip, kaip senoji ir Jono Biliūno novelėje „Ubagas“ pateikiami jau dvejopi kartų santykių pavyzdžiai – tolerantiški, kupini supratingumo ir nepagarbūs bei nesektini. XVIII a. rašytojo K. Donelaičio didaktinėje poemoje „Metai“ yra atskleidžiami nekonfliktiški ir pagarbūs kartų santykiai. Lietuviai nuo seno dirbo žemę, buvo valstiečių, žemdirbių tauta, todėl kūrinyje akcentuojama žemdirbio pasaulėžiūra, paremta keturiais aspektais: didžiausia vertybe – žeme, priklausymu gamtos ritmui, gyvenimu uždaroje teritorijoje ir papročių bei tradicijų laikymusi. Donelaitis, kaip pietistas, laikėsi griežtų, konservatyvių taisyklių, pietistams buvo svarbu uždara bendruomenė bei papročių ir tradicijų perdavimas, jie manė, jog tik tokiu būdu galima išsaugoti tautą ir vertybes, tad būrų egzistencija ir yra pagrįsta moralinių vertybių, elgesio modelio perdavimu. Santykiai vaizduojami kaip nekonfliktiški, tvirti, gražūs, pagrįsti moralumu, nes privalo egzistuoti kartos, perduodamos išmintį, kad tęstųsi žmonija. „Metuose“ daug dėmesio skiriama seniems žmonėms, jie yra verti pagarbos. Donelaitis akcentuoja, jog jaunas žmogus yra neišmanantis, o senas – žmogus, kurio verta klausytis, įsigilinti į jo žodžius. Poemos veikėjas Selmas, norėdamas pasidalinti savo gyvenimo patirtimi, reikalauja jaunųjų dėmesio: ,,Klauskit tik senuosius, jūs, glūpieji bebarzdžiai, Ir girdėkit, ką jie jums pasakys prisivargę.”. Jis kalba įvairiais gyvenimo klausimais, apie patirtį, kurią yra sukaupę kaimo senieji, labiausiai pabrėžia gyvenimo laikinumą, religingumą, dievobaimingumą, pamokymuose taip pat akcentuojamas tautinių vertybių saugojimas, yra mokoma taupyti. Selmas supranta, kad žmogui subręsti reikia ne vienos dienos, tad pagarba senam žmogui, kartų filosofija yra be galo svarbi ir turi būti pagrįsta tarpusavio sutarimu bei gerove. Dar viena svarbi asmenybė kūrinyje - Pričkus – tikras lietuvninkas, išmintingas, mokantis ir ponams įtikti, ir būrų nenuskriausti. Jis dažnai apibara tinginius ir neklaužadas, tačiau niekuomet nėra to padaręs be reikalo. Pričkaus vardu būrams dažnai aiškinama, kas yra dorybės, o kas – smerktini dalykai. Jo lūpomis perteikiama to meto valstiečių pasaulėžiūra. Pričkus yra tarpininkas tarp būrų ir ponų, tačiau taip pat sugebantis tarpininkauti taikiai. Jaunieji šių veikėjų pamokymų įdėmiai klauso, sutinka, priima ir gyvena taip, kaip gyveno jų seneliai - tęsia darbus bei vadovaujasi tomis pačiomis tradicijomis. Taigi K. Donelaičio „Metuose“ vaizduojami neproblematiški bei pagrįsti moralumu kartų santykiai. Kita vertus, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kūrėjo, žymaus psichologinio realizmo, kamerinio pasakojimo pradininko J. Biliūno novelėje „Ubagas“ pateikiami dvejopi kartų santykiai: nepagarbūs ir neatitinkantys visuomenės lūkesčių tarp Petro Sabaliūno ir jo vaikų ir visiškai priešingi – kupini atjautos ir supratimo - tarp novelės pasakotojo ir dėdės Petro. Rašytojas buvo altruistas, humanistas, priklausęs džiovininkų kartai, kuriai itin rūpėjo krikščioniškos vertybės, tad natūralu, kad tokios vertybės kaip gailestingumas, užuojauta, sugebėjimas atleisti ir priimti yra labai ryškios J. Biliūno kūryboje. Praeityje Petras Sabaliūnas buvo visų gerbiamas ūkininkas, bitininkas, geradarys, vaišinęs vaikus medumi, tačiau dabar jis – senas tėvas, niekam nereikalingas, sūnaus išvarytas iš namų, taip pat nelaukiamas dukrų namuose ir nieko nebeturintis. Nors P. Sabaliūnas auklėjo vaikus krikščioniškomis vertybėmis, rūpinosi, mylėjo, tačiau kartais tėvų auklėjimo, meilės yra negana. Tai atskleidžia jaunesniosios kartos sunkiai suvokiamą nepagarbą savo tėvams. Tačiau senelis nepyksta ant savo sūnaus, vienintelis jo lūkestis – jog taip pačiai su sūnumi nepasielgtų jo vaikai. Čia svarbus novelėje vaizduojamas epizodas, kuomet sūnus veža žilą tėvą į mišką ir palieka, o mažas vaikas taria: „Tėvėliuk, tėveliuk, kam rageles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti...“ Tai tik dar labiau pabrėžia neigiamą kartų santykį. Kita vertus, novelės pasakotojas, tos pačios kartos atstovas, užaugęs kartu su Petro Sabaliūno sūnumi, supranta šį seną žmogų ir užjaučia, baisisi tokiu sūnaus elgesiu. Jis, išklausęs istoriją, sielojasi dėl susiklosčiusios situacijos: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!