Kalbėjimas - Vaikų ir tėvų santykiai lietuvių literatūroje

Vaikų ir tėvų santykiai lietuvių literatūroje.

Vaikų ir tėvų santykių tema buvo aktuali visais laikais. Todėl ne klasikai, ne šiuolaikiniai autoriai negalėjo apeiti šios temos. Kiekvienas tėvas užduodavo sau klausimą: “Kaip reikia auklėti savo vaikus?”, ir kiekvienas tėvas mano, kad jo būdas yra veiksmingiausias. Kažkas galvoja, kad efektyviausias auklėjimo metodas tai yra “morkos ir lazdos” principas. O kažkas mano, kad geriau bus vaikus mylėti ir niekada jų nemušti. Lietuvių literatūroje yra parodyta daug auklėjimo metodų pavyzdžių, ir kiekvienas iš jų turi savo rezultatus. Todėl savo kalbėjime aš noriu pateikti skirtingų pavyzdžių iš lietuvių literatūros, kaip skirtingi tėvai auklėdavo savo vaikus, ir pagalvosiu, ar yra šios knygos naudingos dabartiniams jauniems tėvams. Aš pasiremsiu Jono Biliuno apsakymais “Ubagas”, “Lazda” ir Vandos Juknaitės knygą “Išsiduosi.Balsu”.

Taigi noriu pradėti nuo vieno iš Jono Biliūno kūrinių, kuriame kalbama apie šeimą, tai yra apie novelę „Ubagas“. Joje gilinamasi į Petro Sabaliūno (elgetos, duoneliautojo) padėtį. Pagrindinis kūrinio įvykis — seno tėvo Petro Sabaliūno išvarymas iš namų ir elgetaujant susitikimas su pasakotoju. Galima sakyti, jog toks Petro Sabaliūno likimas susiklostė ne dėl to, kad buvo blogas žmogus, bet dėl to, kad buvo blogas tėvas ir nepakankamai skyrė laiko savo sūnui. Juk tėvui reikėjo daug dirbti, išlaikyti šeimą. Kai turėjo laiko, užsiėmė bitininkyste. Nors Sabaliūno šeima buvo pasiturinti, jie neturėjo daug žemės. Sabaliūnas mylėjo bites, jų medus buvo svarbus pajamų šaltinis. Suplanuoti laiką nėra visada lengva, galbūt ir tėvui pritrūko dėl ūkio darbų skirti laiko sūnaus auklėjimui. Kai visą turtą perrašė savo sūnui, jaunasis Sabaliūnas nusprendė išvaryti tėvą iš namų. Taigi pagrindinė kūrinio mintis yra ši: Vaikų auklėjimui reikia skirti labai daug laiko ir būti su jais kuo daugiau.

Tačiau šeimos narių santykiai būna ir darnūs. Apie tokią šeimą Biliūnas rašo novelėje „Lazda“. Šeimos galva (tėvas Juozapas) pasakoja liūdną istoriją vaikams apie baudžiavos laikotarpį, kai jis pats buvo baudžiauninkas. Kadangi buvo sunkus laikas, anot tėvo, jis nusprendė pašerti jautį, kai arė pono žemę, pono dobilais. Dvaro prievaizdas Dumbrauckas, pamatęs šitokį elgesį, nusprendė sudrausminti baudžiauninką: primušė su lazda. Pasakotojo tėvą taip sužeidė, kad šis tris savaites gydėsi žaizdas. Po baudžiavos panaikinimo Dumbrauckas neteko darbo ir pradėjo skurdžiai gyventi. Retai išėjo iš namų, jautėsi vienišas. Tačiau jį buvusio baudžiauninko šeima priglaudė. Šis įvykis parodo, koks tėvas yra geras žmogus: dažnai liūdnai nusijuokia, bet niekada nepyksta, tiki į Dievą, laikosi Dekalogo. Tokias vertybes savo vaikams skiepija tėvas. Šeimoje nėra pykčių, nes tėvas yra atsakingas ir doras žmogus. Sugebėjo ne tik išgyventi vargingas akimirkas, bet ir praleisti pakankamai laiko su vaikais. Vis dėlto istorija apie lazdą vaikams primins, kokių sunkumų teko patirti tėvui. Todėl novelėje „Lazda“ Biliūnas parodo, koks svarbus yra vaikų auklėjimas, mokymas gyventi pagal krikščioniškąsias vertybes, Dekalogą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!