Kaip pasikeistų Kristijono Donelaičio kūryba išvertus ją į šiuolaikinę bendrinę lietuvių kalbą?

Kaip pasikeistų Kristijono Donelaičio kūryba išvertus ją į šiuolaikinę bendrinę lietuvių kalbą?

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis yra pasakęs: „Kristijonas Donelaitis yra intelektualas, kuris įrodė, jog lietuvių kalba yra ne tik būrų kalba, tai žodis apie mus pačius“, – šis jo teiginys leidžia suprasti, kokia visai mūsų tautai yra reikšminga ir svarbi Kristijono Donelaičio asmenybė, leidusi įprasminti kultūrinį ir tautinį identitetą dar Apšvietos amžiuje. Kristijonas Donelaitis – vienas savičiausių XVIII amžiaus Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas, sukūręs Prūsijos lietuvių bendruomenės – lietuvininkų tautos – epą, liuteronų kunigas, Tolminkiemio klebonas. Donelaitis, išsilavinęs Apšvietos žmogus, sąmoningai pasirinko lietuvybės – tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai – kelią: jis ėmėsi ginti lietuvių bendruomenės teises, ugdė lietuvio žemdirbio savigarbą ir orumą. Kristijonas Donelaitis ypatingo talento asmenybė, ypač stebinanti savo įvairiapusiškumu. Jam itin rūpėjo moralinis tobulėjimas, švietimas bei lietuviška raštija. Sudėtingoje istorinėje, kultūrinėje padėtyje jis parašė epinę poemą „Metai“, kuri yra didingas mūsų valstybės kultūrinis bei tautinis palikimas. Vis dėlto ne vienas šių laikų skaitytojas susiduria su sudėtinga problema – mat teksto suvokimo procesą apsunkina senoji kalba, sunkiai suprantamas žodynas ir hegzametro ritmika. Kyla klausimas, kaip pasikeistų Kristijono Donelaičio kūryba, jeigu išverstume ją į šiuolaikinę bendrinę lietuvių kalbą? Ar ji prarastų savitumą ir taptų niekuo nereikšmingu lietuvių literatūros kūriniu? O galbūt būtų priimtinesnė didesnei šiuolaikinės visuomenės publikai? Taigi būtent šiuos klausimus šiandien ir analizuosiu savo kalboje.

Visų pirma, galima daryti prielaidą, kad išvertus K. Donelaičio kūrinį į dabartinę lietuvių kalbą, jis prarastų savo vertę ir prasmę, kuri būtent ir slypi ypatingame kūrinio parašymo laikotarpyje. Galima sakyti, kad sunkiai suprantamus žodžius verčiant tokiais, kurie būtų aiškūs visai šių laikų visuomenei, gali atsirasti pavojus, kad dings teksto unikali savybė per kalbą perduoti ypatingą to meto kultūrinį, socialinį ir tradicinį paveldą. Jei Kristijono Donelaičio poema „Metai“ prabiltų šiuolaikine lietuvių kalbos forma, mes prarastume galimybę mėgautis kūrėjo gebėjimu ypatingai pasakoti apie dorus ir viežlybus būrus, kurie yra mūsų tautos pasididžiavimas. Svarbu suprasti, kad ir pačią sąvoką „viežlybieji būrai“ taip pat reikėtų keisti į šių laikų kalbos atitikmenį, todėl pradingtų savitas, tik vienam Donelaičiui būdingas stilius. Dėl šios priežasties kūrėjas galėtų būti sutapatintas su bet kuriuo kitu lietuvių raštijos veikėju ir prarastų unikalumą. Negana to, kūrinį pritaikius prie šiandieninės kalbos formos, pasakojimai apie darbą netektų tik Donelaičio kūrybai būdingo emocinio vertinimo. Kiekvienam juk aišku, kad „Metų“ ciklo prasmę įtvirtina būtent darbas, nes jam yra teikiama didžiausia svarba ir reikšmė. Kristijonas Donelaitis, rašydamas poemą, būtent būro atsidavimą darbui, jo darbštumą ir norą visus pavestus darbus atlikti tinkamai, vertina kaip didžiausią gyvenimo pareigą, lietuvio baudžiauninko pasididžiavimą, leidžiantį puoselėti savo dvasią ir moralę. Kiekvienas kalbinis elementas, kuriuo kūrėjas išreiškia būtinybę nuolankiai dirbti yra paimtas būtent iš tos epochos, XVIII a. laikotarpio, kai darbui buvo teikiama didžiausia reikšmė. Kūrinyje seniūnas Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, ir bara už ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos „veltėdžiais“, „šūdvabaliais“. Pričkus giria darbščias moteris už tai, „kad staklės prieš pavasarį trinka ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia“. „Rudens gėrybėse“ sunkus darbas prisimenamas optimistiškai kaip sunki, bet įvykdyta pareiga. Darbas būrui yra ir sveikatos šaltinis, nes prastai valgantys ir daug dirbantys būrai yra sveikesni už prisivalgiusius ponus, kurie pražūtų be būrų. „Vasaros darbų scenoje“ būrų nuoširdus atsidavimas darbui yra atskleidžiama mėšlavežio scenoje – būrai rūpestingai pasirengę, noriai skuba į pono tvartus. Kalbėdamas apie darbą, rašytojas atskleidžia ne tik svarbiausius moralės principus, bet ir gimtosios kalbos turtingumą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!