K. Borutos "Baltaragio malūno" folkloriškumas

Rašinys “Baltaragio malūno” folkloriškumas K. Borutos “Baltaragio malūnas” iki šiol yra vienas žinomiausių lietuviškų prozos kūrinių, kuris išverstas į rusų, latvių, estų, islandų, čekų, vokiečių, lenkų kalbas, pagal šį romaną pastatytas spektaklis, baletas, ir roko opera, sukurtas filmas, tapęs lietuviško kino klasika. Tai romanas, parašytas naudojant etnografinius elementus, veikėjai labai tikroviškai kuriami ir vaizduojami realistinėje ir tautosakinėje (folkloriškojoje), fantastinėje, mitinėje plotmėje. Tačiau Kazio Borutos meistriškumo dėka, perėjimo iš vienos plotmės į kitą skaitytojas net nepajaučia. Būdingi kūrinio bruožai – lyrizmas, humoras ir poetiškumas – suteikia skaitymo malonumą ir jaukumo romanui. “Baltaragio malūne” daug tautosakos, netgi fantastikos, mitų elementų. Bene labiausiai išsiskiriantis veikėjas romane yra Pinčukas - “Paudruvės pelkių velnias”, turintis visus būdingus pragaro valdovo bruožus, galįs keisti savo išvaizdą, bet dažniausiai pasirodąs antropomorfiniu pavidalu. Kaip jį apibūdina Kazys Boruta, Pinčukas “ne toks, kaip visi žmonės, bet tiktai su viena skylute nosyje”, “striukas bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, su kepeliušuku ant galvos ir dar su užkišta gaidžio plunksnele”. Pinčuko aplinka – “klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės pelkės, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais, kuriuose rudenį prisirpdavo visokių uogų”, o pats Pinčukas – “nusmurgęs”, “toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad nieku, net pačiu savimi, nesidomėjo”, o kai “drąsesnieji piemenys <...> prikeldavo Pinčuką”, tai net jį ir pavaikydavo. Tuomet Pinčukas kur nors į nuošalesnį liekną nulįsdavo ir “snausdavo per dienas ir naktis”. O “kai snausti nusibosdavo, kartais pasvajodavo, kad gal ir neblogai būtų, jeigu turetų pačią”. Bet kas už tokio nevalyvo tinginio tekės? Tad tekdavo vargšui Pinčiukui sapnais pasitenkinti. Be to, kad gali keisti pavidalus - „o velnias tada pakilo, pavirto šikšnosparniu ir pradėjo žvengti kaip šimtas arklių“ - Pinčukas turi ir kitokių, labai neįprastų galių: gali užleisti rūką, sukti malūno sparnus, gali priversti žmogų įsimylėti, net jam to nežinant, ar užburti kelią. Bet su žmonėmis Pinčukas nebuvo blogas – pikta tiesiog neįstengė daryti. Tačiau jį apgavusiems žmonėms, kaip antai Visgirdai, kuris jį įkišo į tabokinę, velnias buvo negailestingas, mėgo pasijuokti, pasišaipyti. Baltaragiui, praradusiam dukterį, jis “liežuvį kaišiojo, špygas rodė, baksėjo ragus ir visaip kitaip šaipėsi kaip įmanydamas”. Pinčukui nerūpėjo žmonių reikalai, jis mažai su jais bendraudavo, labiau jam rūpėjo pasnausti. Velniui žmonės buvo nereikalingi. Jis dažniausiai su jais turėdavo reikalų tik jei žmonės patys neapgalvotai Paudruvės liūnų velnią prisikviesdavo – “...žmonės būtų jį visai ir užmiršę, jeigu moterys ir piemenys retkarčiais jo neužeitų, snaudžiančio liekne.”. Tačiau net romano siužeto svarbiausia vaga yra mitologijose išplitęs ir labai dažnai surandamas velnio ir žmogaus sutarties motyvas. Šiuo atveju – velnio Pinčuko ir malūnininko Baltaragio, kuris neapdairiai sutiko “atiduoti tą, ko neturi, bet ką turės, kai ves”. Šis motyvas sieja romaną su tokiais pasaulinio garso kūriniais kaip V. Gėtės “Faustas” ir Dž. Kriuso “Timas Taleris arba parduotas juokas”. Pinčuko kerštas Baltaragiui, Girdvainiui ir Jurgai buvo paskatintas tiek prigimtinės prievolės daryti bloga, tiek asmeninių interesų. Prigimtinė prievolė, instinktas velnią vertė keršyti, pasielgti netinkamai, o asmeniniai interesai skatino atlyginti, atkeršyti už skaudžią apgavystę. Ir nors velnias nebuvo blogas, jis vistiek džiaugėsi padaręs kažką negero. Etnografinių fragmentų Kazio Borutos romane apstu. Rašytojas sėmėsi minčių iš įvairių liaudies kūrybos formų – sakmių, pasakų, liaudies dainų. Labai daug detalių iš liaudies sakmių – iš jų kilo ir pelkių velnias Pinčukas, ir malūnas, kuris pasirodo ne tik lietuvių sakmėse, tačiau būdingas ir kitų šalių kultūriniam mentalitetui, taip pat ir užkerėtas kelias pas Jurgą – “net giedriausią pavakarę staiga kildavo iš ežero rūkas, kuris šviesiausią dieną paversdavo tamsiausia naktimi, o patys arkliai, nežinia ko išsigandę, pasukdavo iš tiesaus kelio į šunkelius”. Taip pat labai didelę dalį etninių romano vaizdų sudaro magiški skaičiai – devyni (“laimė, devynis buvo užsisegusi”), septyni (“septynios mylios, septyni tiltai”), trys (“tris kartus sušvilpė”, “tris dienas kėlė vestuves”), dvylika (“kuris jį slėgė ištisus dvylika metų”). Taipogi iš pasakų atėjęs bruožas – greitas kūrinio veiksmas. Tačiau labiausiai šiame kūrinyje jaučiasi lietuvių liaudies dainų įtaka. Mums visiems labai gerai žinomi ir pažįstami liaudies dainų veikėjai – mergelė, bernelis, tėvelis – ir yra pagrindiniai “Baltaragio malūno” veikėjai. Taipogi nuo bernelio neatsiejamas svarbiausias jo atributas – žirgelis, šiuo atveju – Girdvainio obuolmušiai žirgai. O Jurga vaizduojama kaip dainų mergelė. Labai svarbus elementas – tradicinės lietuviškos piršlybos ir vestuvės su piršliu (Anupru), alumi, rūta užkimštu buteliu. Labai būdinga ir sunkus kelias pas mylimąją – juk visas Paudruvės kaimas šnekėjo apie tai, kaip “vienas po kito važiuodavo jaunikiai su piršliais į Baltaragio malūną, bet neįstengdavo atvažiuoti”. Folklorinį romaną su dainomis sieja ir pirmi nedrąsūs, drovūs Jurgos ir Girdvainio žvilgsniai, mergelės ir bernelio santykiai – labai šilti, tyri ir tikri. Jurga – svarbiausia veikėja. Ji vaizduojama kaip dainų mergelė, kuri “savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto”. Labai gražiai apie ją Kazys Boruta rašė – “o jos kiekviename žingsnyje juokėsi 18 nerūpestingos jaunystės metų”. Skaitant Jurgą labai lengva įsivaizduoti – “jauna, nerūpestinga”, viliokė, “gražuolė”, “kaimo smagiausia mergina”, kvatoklė, “išdykėlė, našlio tėvo išpaikinta vienturtė, kuri iš visko juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi”. Jinai labai primena apdainuotąją lietuvę mergelę – graži, ilgaplaukė geltonkasė, mėlynakė, linksma ir žavinga. Jos išrinktasis Jurgis Girdvainis – “šaunus ir išdidus jaunikis”. Ypač pasižymėjo kūrinyje savo obuolmušiais žirgais, kuriuos jam tėvas paliko. Ir vis merginos neturėjo, nors per visą rudenį “pravažinėjo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!