Justinas Marcinkevičius (1930-2011) ir jo lyrika

Justinas Marcinkevičius (1930-2011) Biografinis, kultūrinis kontekstas. Justinas Marcinkevičius - žymus XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poetas, dramatur­gas, prozininkas ir vertėjas, pelnęs didžiulę skaityto­jų meilę ir pripažinimą. Šiandien jo kūryba sulaukia prieštaringų vertinimų, vis dar netyla polemika dėl pilietinės poeto pozicijos sovietiniais metais. Tačiau Justino Marcinkevičiaus dėka poezija lietuvių kul­tūroje vėl tapo nacionalinės savigynos būdu tautos nelaisvės sąlygomis. Gyvenimas Justinas Marcinkevičius gimė ir augo Prienų rajone. Mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, vėliau Vilniaus universitete baigė lituanistikos studi­jas. Dirbo „Genio“ ir „Pergalės“ žurnalų redakcijose, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Atgimimo pradžioje - Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Tautos poetas Sovietiniais metais Justinas Marcinkevičius buvo laikomas tautos poetu, j jo kū­rybos vakarus suplaukdavo minios žmonių. Nors valdžia jį pripažino ir globojo (tai liudija įvairūs titulai, apdovanojimai), skaitytojai laikė tautinių vertybių reiškėju ir gynėju. Ir pats poetas nuolat pabrėždavo dainuojantis Lietuvą: Poezija man visada buvo gimtasis kraštas, jo praeitis ir dabartis, miškai, kurie jame ošia, upės ir ežerai, kurie jį skalauja, paukščiai, kurie jame čiulba, ir žmonės, kurie jame gyvena. Žmonės, jų darbai ir žygiai, jų rūpesčiai ir svajonės, pastangos suprasti pasaulį ir save. Visa tai ir gyvenimas, ir poezija. „Dienoraštis be datų“ Ne kartą kalbose, interviu, susitikimuose poetas pabrėžė sąmoningą ryšio su skai­tytojais ieškojimą, abipusį tikėjimą ir pasitikėjimą. Tokia kūrėjo - artimo, savo - laikysena ir kūrybos įtaiga, išpažįstant meilę Lietuvai, jos žmonėms buvo svarios populiarumo priežastys. Atgimimo pradžioje Justinas Marcinkevičius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės na­rys, rašytojo profesijai ir kūrybai skyrė ypatingą kultūrinę misiją. 1988 m. rudenį jis skaito istorinį pranešimą, kuriame reikalaujama lietuvių kalbai suteikti valstybinės kalbos statusą, grąžinti tautinę vėliavą, himną ir Vytį. „Esu giliausiai įsitikinęs, - rašė jis po metų, - kad rašytojas visada ir visur pirmiausia atstovauja savo tautai, jos kul­tūrai, gina jos interesus, nes toks yra rašytojo darbas.“ Pakantumo, santaikos, prieš­tarų sutaikymo motyvas persmelkia kone visus nepriklausomybės metais rašytus jo publicistikos tekstus. Tačiau greitai poetas pasitraukė iš politinio Lietuvos gyveni­mo: politikoje pasigedo švaros. 1994 m. Justinui Marcinkevičiui pirmajam įteikta Santarvės premija. Poezijos temos ir pagrindiniai įvaizdžiai Socialinės pažangos iliuzijų žlugimas Priešingai nei XX a. vidurio Europos egzistencialistai, istoriją laikantys siau­bo ir mirties sinonimu, žmogų triuškinančia galybe, neturinčia jokios logikos, J. Marcinkevičiaus pirmųjų rinkinių poezijos žmogus istoriją, kartu ir socialistinę santvarką, supranta kaip protingą jėgą, „absoliučią gyvenimo tiesą“, tiki jos pažan­ga, išlaisvinančia žmoniją iš priespaudos ir skurdo. Jis nori kurti geresnį, teisingesnį gyvenimą, aukotis dėl kitų laimės, niekina ramybę ir renkasi „nervingai aukštą įtam­pą“. Tautos istorijos, ypač pokario, apmąstymai lyrikoje skamba dramatiška gaida. Poetas ieško žodžių, kurie paguostų, nuramintų, išteisintų ir sutaikytų dėl skaudžių praradimų kenčiančius žmones. Pasak Vytauto Kavolio, Justino Marcinkevičiaus „dalyvavimo istorijoje būdas - kentėjimas kartu su kitais lietuviais dėl jų išgyventų skriaudų ir nepriteklių. Mylinti lietuvybė reikalauja būti žūtbūt arčiau žmonių ir verčia nesakyti visos tiesos“. Iš tikrųjų poeto lyrikos žmogus neįsipareigoja istorijos tiesai ir nekalba apie asmeninę atsakomybę. Kita vertus, pati mintis, kad įmanoma viešai bent užsiminti apie rezistencinę kovą, daugeliui to meto skaitytojų atrodė drąsi. Ir vėlesniuose lyrikos rinkiniuose, prisimindamas ir apmąstydamas tautos pra­eitį, Marcinkevičius dažnai pavartoja priešpriešas „kalbėti“ - „tylėti“, „melas“ - „tie­sa“, bet jų nekonkretizuoja. Pasikartojančios metaforos „kraujo lempa – gimtinė“, „kruvinos lūpos“, „kryžiaus ir kraujo keliai“, „istorijos sparnas rūstus“, „rankos kaltos nekaltos“ skatina mąstyti apie sutrikusį, kenčiantį žmogų, kalbantį prislopintu bal­su, atodūsiu ir nutylėjimu reiškiantį dvasios diskomfortą. Tėviškė ir žemdirbių kultūra kaip dvasios stiprybės šaltinis J. Marcinkevičiaus lyrikos subjektui dvasine atrama tampa tėviškė, gimtoji kalba, na­mai, žemė, žemdirbio darbai, liaudies dainos. Kaip svarbiausia idėja lyrikoje iškyla žmogaus ir tėvynės ryšys. Dar romantikų išpuoselėta mintis, kad apdainuota gimtoji žemė ir tauta yra amžinos vertybės, Marcinkevičiaus poezijoje pabrėžiama stipriau­siai. Eilėraščių rinktinės „Amžino rūpesčio pieva“ (2005 m.) įžangoje poetas rašo: Esu kaimiškos (agrarinės) kultūros augintinis. Aplink mano galvą čiulbėdama skraidė dar gyva liaudies daina, augo ir žydėjo papročiai, apeigos, tikėjimai, anksti pradėjau dirbti visus darbus, kuriuos reikėjo dirbti žemės žmogui. Maudžiausi kalboje, virš kurios dar nekybojo griausmingas kitos kalbos debesis. Kaip dabar suprantu, gyvenimas nebuvo lengvas. Bet man atrodo, buvau laimingas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!