Jono Biliūno novelės „Brisiaus galas“ interpretacija

Jonas Biliūnas – garsus lietuvių rašytojas, nors mirė labai jaunas, tačiau spėjo parašyti kūrinių, kurie savo brandumu prilygsta žymiausių mūsų tautos literatūros klasikų darbams. Jo kūryba priklauso realizmo srovei. Kiekvienas kūrinys ‑ tikra, gyvenimiška istorija, kurią autorius savitai pateikia skaitytojui. Kitaip nei daugelis to meto realistų, J. Biliūnas stengiasi atskleisti ne išorinį pasaulį, supantį žmogų, bet įsigilinti į veikėjo jausmus, jo emocijas. Aplinka svarbi tiek, kiek ji atspindi personažo vidinius išgyvenimus. Daugelis Biliūno veikalų ‑ tai nedidelės apimties apsakymai ir novelės, tačiau juose atskleistos svarbios idėjos, aktualios ir šiandien, veikėjų išgyvenimai, jų sudėtingas ir skausmingas gyvenimas, nepaliekantis abejingų.
Nagrinėjamas kūrinys ‑ tai novelė „Brisiaus galas“. Šis pasakojimas apie šunį Brisių, kuris, jaunystėje stiprus ir mylimas buvęs, senatvėje tapo visų užmirštas ir nekenčiamas, ir galiausiai paties šeimininko nušautas. Čia svarbi nereikalingojo problema.
Kūrinio veiksmo vieta – kaimo sodyba. „Šaly diendaržio durų...“, „...troboj, viduasly gulėdamas...“, „...lenda pasuolin...“. Kuriama gyvenimiška, įprasta, netgi jauki aplinka. Tai būdinga realizmui. Pasakojimo laikas – dabartis, tačiau įterpiama praeities vaizdų, prisiminimų. Jie praplečia skaitytojo suvokimo ribas, padeda suprasti veikėjų elgesį ir mintis. Tokia rėminė laiko struktūra būdinga daugumai J. Biliūno kūrinių. Pasakotojas kalba trečiu asmeniu, tačiau jis artimai susijęs su pagrindiniu veikėju Brisiumi, su juo susitapatina, žvilgsnis subjektyvus. Pasakotojo žodžiais atskleidžiami šuns išgyvenimai, mintys. Autoriui labai svarbu pasakotojo ir pagrindinio veikėjo artumas. Taip kūriniuose aiškiau ir jautriau atveriamas vidinis veikėjų pasaulis. Tai vienas būdingiausių J. Biliūno kūrybos bruožų.
Vėliau aiškėja dvasinis šuns pasaulis, santykiai su namiškiais, aplinkinių požiūris. „Visų užmirštas, apleistas“, „A tu, žabali, ar nenustosi!..“, „...girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus: „A, tai žilis! Visai iškvaišo.“, „Kur velkies? Eik oran! – šaukia ant jo.“ Brisius vienišas, nelaimingas, artimiausi žmonės jį išdavė, senatvė nepakeliamai sunki. Autorius artimai susiejo apgailėtiną šuns išvaizdą su graudžiais jo jausmais, taip sustiprindamas atstumtojo ir nereikalingojo įvaizdį. Tačiau, nepaisydamas nieko, šuo vis dar „rūpinas būti naudingas“....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!