Ištraukos iš J. Biliūno novelės „Vagis“ interpretacija

Ištraukos iš J. Biliūno novelės „Vagis“ interpretacija

Analizuojamoje Jono Biliūno novelės „Vagis“ ištraukoje dėmesio centre yra Jokūbas, nužudęs žmogų, kuris norėjo pavogti jo arklį, ir nebegalintis rasti sau sąžinės ramybės. Ištraukos pradžioje Jokūbas kalba apie savo išgyvenimus. Tą mums nurodo vidinis jo monologas. Veikėjas mini, kad nors ir sukūrė šeimą, jis vis tiek negali pamiršti įvykdytos žmogžudystės, ją įvardina palyginimu: „...kaip koks kirminas krūtinę man ėdė.” Veikėjui sunku ramiai miegoti naktimis, jį muša prakaitas, kamuoja košmarai: “Dažnai per miegą baisiai surikdavau,” Galime manyti, kad net pasąmoniškai Jokūbas niekaip nesugeba su tuo susitaikyti ar sau atleisti. Tai puikiai atskleidžia, kad žiaurios patirtys žmogų gali paveikti ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Šios ištraukos vieta – akivaizdi, tai vidinis Jokūbo pasaulis, kuris kalba apie vyro kovą su sąžinės graužatimi. Apie tai, kad Jokūbas labai išgyvena savo poelgį, galime suprasti ir iš daugiau veiksnių, tokių kaip nujaučiamo laiko. Kūrinyje minima, kad Jokūbas ilgą laiką negalėjo prisipažinti savo žmonai, ką padarė. Tai rodo jo nemokėjimą susitaikyti su situacija, savikritiškumą, tačiau ir stipriai jaučiamą empatiją kitam.

Antroje ir trečioje ištraukos pastraipose veikėjas samprotauja apie sąžinės graužaties problemos sprendimo būdus ir jų pasėkmes. „Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs.” – Jokūbas tiki, kad tokia išpažintis grąžintų prarastą ramybę, tačiau vėliau suvokęs, kad būtų ištremtas į Sibirą, pagalvoja apie savo ūkį ir šeimą, taip parodydamas savo vertybes. Jis paliečia ir gimtinės temą, minėdamas, kad turėtų ją palikti, jos nebepamatyti, pradeda drebėti ir tylėti. Akcentuota tyla, rodo, kad veikėjui sunku net įsivaizduoti apie tremtį, savo krašto praradimą. Veikėjas toliau samprotaudamas išsako savo požiūrį į kalėjimus, mano, kad “kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina”. Jokūbas nelaiko savęs “tikru žmogžudžiu”, jis bando save guosti, primindamas sau, kad gynė savo nuosavybę, neturėjo kitos išeities. Galima manyti, kad veikėjas nebeturi kaip savęs nuraminti, stengiasi sau atleisti. Jokūbas pamini, kad bando sąžinės nuraminimą rasti maldoje, išpažintyje. “…ką pasakys man už tai Visagalis…” – retorinis klausimas, kartu ir nutylėjimas, rodo veikėjo apgailėstavimą, Dievo gailestingumo meldimą. Šią tikėjimo svarbą novelėje galima lyginti su bibliniu pasakojimu apie fariziejų ir muitininką, kai Dievas išteisino tą, kuris meldėsi nuoširdžiai, nežemino kito. Tad Jokūbas sekdamas biblijos pavyzdžiu, tikisi gauti sąžinės ramybę per Dievo gailestingumą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!