Jono Biliūno kūrybos analizė

Jono Biliūno kūrybos analizė 2021-02-02 1. Novelė Vagis (1905 m.) Glaustas siužetas Senas turtingas žmogus Jokūbas pasakoja savo gyvenimo istoriją: kai buvo jaunas, nevedęs, turėjęs ūkį, jaunas vaikinas, mėgęs vakaruškas, dabar pasenęs, gal prieš mirtį, graužiamas sąžinės atlieka viešą išpažintį. Jis užmuša vagį norėjusį pavogti jo mylimą arklį. Nusikaltimą jis slėpė visą gyvenimą, policija neišsiaiškino kas žudikas, nes užmušti vagį – nenusikaltimas. Jis paribio žmogus. Tačiau gyvenimo pabaigoje žmogus jaučia graužatį. Senukas pateisina savo poelgį dviem argumentais: jis gynęs savo gyvybę, neturėjęs kitos išeities, be to, kalėjimas negalėtu jo pataisyti. Žmogus visą gyvenimą jautėsi teisus, bet mirties akivaizdoje abejoja: juk pažeidė Dievo įstatymą: ,,Nežudyk“. Veikėjų charakteristika: įvardyti ir pristatyti veikėjus Veikėja atskleidžia dabarties ir praeities kontrastas: Jokūbo jaunystė pasakojama pakylėtai, koks jis stiprus, mėgdavęs pasilinksminti, o Jokūbas senatvėje supranta, kaip bet koks netikėtas įvykis gali visiškai pakeisti, sugriauti žmogaus gyvenimą, žmogus tampa neramus. Jokūbas padarė mirtiną nuodėmę – nužudė žmogų, bet ir suvokia savo nekaltumą. Jis teisinasi, jaučiasi teisus, provokuoja skaitytoją: vagis būtų jį nužudęs, sugriovęs jo gyvenimą, be to, vagį užmušti – nenusikaltimas, ar kalėjimas gali pataisyti žmogų? Jis neprisipažino, kad nužudė žmogų, nes bijojo prarasti šeimą, turtą, sugriauti gyvenimą. Novelės kalbantysis sąžinę bando nuraminti maldomis, išpažintimi, aukomis bažnyčiai, bet ramybės neranda. Žmonėms šie argumentai yra įtikinami. Paaiškinti kūrinio pavadinimą. Pavadinime yra užkoduota potekstė: užmuštas vagis pavogė ramybę, nes svarbiausias žmogaus poelgių teisėjas, vertintojas yra sąžinė. Suformuluoti problemas. ● Sąžinės graužaties problema. ● Nusikaltimas žmogiškumui. ● Padarytas nusikaltimas slegia visą likusį gyvenimą. Suformuluoti idėjas. ● Svarbiausias žmogaus poelgių teisėjas, vertintojas yra sąžinė. ● Žmogui svarbiausios vertybės: vidinė ramybė, santarvė su pačiu savimi. ● Šeima – didžiausia vertybė. Pasakotojas. Kuris personažas artimiausias pasakotojui? Kodėl? Pasakotojas ir veikėjas sutampa, todėl pasakojama pirmu asmeniu, pasakotojas tikisi, kad skaitytojas supras, gal net patars. Iškalbingos citatos. ,,...Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stiprus, kito tokio visam sodžiuje nebuvo.”, ,, O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia.”. Asmeninės pastabos. Žmogaus gyvenimas yra labai trapus ir laikinas. Bet koks netikėtas įvykis gali sugriauti žmogaus gyvenimą ir jį pražudyti. Galimos rašinių temos. ,, Ar sąžinė žmogaus teisėjas?“, „ Ar žmogaus klaidos veda į laimę?“, ,,Kokios svarbiausios žmogaus vertybės?“. 2. Novelė Lazda Glaustas siužetas Pasakotojas, jau suaugęs žmogus, papasakoja istoriją apie draugo tėvą.Kalbama apie dabarties situaciją: tėvas yra senas, prisimena ir su vaikais aptaria praeities istoriją: kai tėvas buvo jaunas, jis buvo baudžiauninkas, dirbęs dvaro laukuose, norėdamas pašerti jaučius, paima neatsiklausęs pono pievos dobilų ir pašeria išvargusius jaučius. Dvaro prievaizdas Dumbrauckas pamato vagystę ir smarkiai primuša tėvą, kad šis tris savaites gulėjo lovoje ir vos nenumirė. Prievaizdas jaučiasi teisus: Jis gynė dvaro nuosavybę. Tėvas suvokia kaltę ir atleidžia Dumbrauckui už​ j​o smurtą. Po baudžiavos panaikinimo Dumbrauckas netenka​ ​darbo ir gyvenamos vietos. Būtent tėvas ištiesia pagalbos​ ​ranką Dumbrauckui ir priima jį gyventi į savo namus,​ ​nepaisydamas visų šeimos prieštaravimų. Dumbrauckas po​ ​kažkiek laiko persikrausto gyventi kitur. Tėvui jis palieka​ ​lazdą. Šeimos nariai nori sudeginti tą lazdą, tačiau tėvas​ ​neleidžia, palieka kaip savo sunkaus gyvenimo epizodo​ ​simbolį. Veikėjų charakteristika: įvardyti ir pristatyti veikėjus 1. ​Tėvas – pagrindinis veikėjas. Vaizduojama jo praeitis​ ​ir dabartis. Jis šviesus ir geras žmogus: tėvas, nors ir​ ​patyręs didelį skausmą ir , atrodytų, neteisybę, supranta ir pateisina Dumbraucko, kaip prievaizdo,​ ​elgesį (prievaizdas baudė už vagystę). Sau įrodydamas, kad nepyksta ir atleidžia Dumbrauckui, priima jį gyventi savo namuose. Tėvo paveikslu pasakotojas moko atleisti tam, kuris žmogų įskaudino,​ ​pažvelgti giliau į sielą, pakelti akis nuo kasdienybės,​ ​mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą. Tėvas skaitė​ ​knygas apie šventųjų gyvenimą - jis vadovavosi krikščioniška pasaulėžiūra: atleisk savo priešams,​ ​mylėk artimą kaip save, nevok. 2. ​Dumbrauckas praeityje buvęs turtingas dvarininkas,​ ​bet pralošęs visą turtą, vienišas, turi sūnų, kuris negyvena su tėvu, aukštas, stiprus žmogus. Jis dirbo​ ​dvare prievaizdu, buvo labai griežtas ir skaudžiai​ ​baudė baudžiauninkus už dvaro turto grobstymą. Visą​ ​gyvenimą jis jautėsi teisus. 3. ​Motina palaiko vyrą, bet turi skirtingą nuomonę dėl Dumbraucko: prievaizdas buvo neteisus taip žiauriai​ ​sumušdamas tėvą. 4. ​Vaikai palaiko motinos nuomonę, liepia sudeginti lazdą, nepritaria, kad tėvas atleidžia Dumbrauckui. 5. ​Pasakotojas. Paaiškinti kūrinio pavadinimą. Pavadinimas ,,Lazda” atitinka socialinį konfliktą, kuris įvyko tarp dviejų socialinių sluoksnių: dvaro prievaizdo Dumbraucko ir baudžiauninkų, t.y. tėvo. Konflikto esmė- tėvas ne paklausė, ar gali pašerti pono dobilų jaučiui, todėl buvo sumuštas lazda, nes vogė. Lazda- Dumbrausko ginklas kuriuo mušė tėva. Ji tarsi įprasmina tėvo patirta skriauda ir patyčia. Tai yra tikroji lazdos prasmė. Kita lazdos prasmė yra simbolinė: auklėjimo priemonė už netinkamą elgesį atsimena ilgai. Gyvenime kartais žmogus yra mušamas ir nesupranta už ką mušamas. Bet yra priežasties ir pasekmės dėsni. Suformuluoti problemas. 1. Teisybės problema: ar už blogą atlyginama blogiu? Ar už blogį geriu? 2. Atleidimo problema: ar lengva atleisti už skriaudą? Ar atlaidumas- silpno žmogaus bruožas? Suformuluoti idėjas. 1. Yra objektyvi gyvenimo teisybė: priežasties ir pasekmės dėsnis. Dievo įsakymai(nevok). O žmogus nori, kad jo teisybė būtų: už blogį reikia atkeršytį, o kvailas tas kuris už blogį atleidžia. 2. Už skriaudą atleisti beveik neįmanomą, tik dvasiškai stiprus žmogus gali atleisti. Pasakotojas. Kuris personažas artimiausias pasakotojui? Kodėl? Novelės pasakotojas yra lyrinis: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Pasakojama pirmuoju asmeniu - pasakotojas yra veikėjas. ​Pasakotojui svarbus ne išorinis įvykis, bet vidiniai veikėjų išgyvenimai. Jis​ ​pritaria tėvo nuomonei, nes ir pats rašytojas Biliūnas gyvenimo pabaigoje pradėjo tikėti : ,,Tikėjimas žmogaus nekvailina”. Iškalbingos citatos. 1. ​Pasakotojo moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir​ ​atleisti netgi skriaudėjui : “ tegu šitoj lazda lieka tarp j​ūsų ; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite,​ ​kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava”.Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis- atleisti priešui. Asmeninės pastabos. Atlaidumas- tai didelė vertybė, kurią ne visi suvokia, nes juk lengviau yra aprėkti ar tiesiog laikyti neapykantą savyje, tačiau žmogus, kuris sugeba atleisti kitam netgi sudėtingiausioje situacijoje yra tikrasis didvyris, kurį galėtume vadinti žmogumi iš didžiosios raidės. Galimos rašinių temos. Ar už blogį atlyginama blogiu? Ar už blogį geru? Ar lengva atleisti už skriaudą? Ar ataidumas - silpno žmogaus bruožas? 3. Novelė Ubagas Glaustas siužetas Pasakotojas, grįžęs iš užsienio atvažiuoja į brolio namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo, nes jis buvo geriausiu tėvų kaimynu ir bičiuoliu. Pasakotojas sergantis, jis kvėpuoja grynu gimtinės oru, džiaugiasi sugrįžęs tėviškėn, gydosi. (biografinis kontekstas). Susitikimas: senolis(ubagas) susitinka su pasakotoju), pasakotojui iš pradžių nemalonu, bet jis atpažįsta, kad tai buvęs kaimynas, o jo sunūs yra vaikystės draugas. Pokalbis: senolis pasakoja apie tai, kaip jis tapo ubagu, kaip sūnus jį išvarė (apie savo liūdną ubago likimą), taip pat pasakoja apie savo meilę vaikams, prisimena praeitį. Pasakotojas prisiima kaltę už P. Sabaliūno sūnų, kuris išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti, ir būdamas jautrus įrodo, kad nėra moraliai degradavęs. Pasakotojas taip pat jaučiasi ubagu, nes negali senoliui daugiau kuo padėti, tik duona. ( Novelėje atskleidžiama senų žmonių pasaka: rogučių istorija, kai sūnus sumanė atsikratyti savo seno tėvo, todėl žiemą pasodino ant rogučių ir išvežė į mišką. Tėvą lydėjo į mišką mažas sūnus, kuris paprašė, kad tėvas paimtų rogutes, o senelį paliktų miške. Tėvas paklausė, kam sūnui reikia rogučių, o vaikas atsakė, kad jis norėsiąs tėvą išvežti į mišką, kai šis pasensiąs, gal jis neturės rogučių, kam pirkti naujas rogutes senam tėvui, geriau tomis pačiomis išvežti. Tuomet tėvas susimąstė apie šią situaciją) Veikėjų charakteristika: įvardyti ir pristatyti veikėjus 1. Petras Sabaliūnas - buvęs turtingas ir pasiturintis žmogus, bitininkas, ūkininkas. Labai mylėjo ne tik savo, bet ir svetimus vaikus, stengėsi dėl vaikų gerovės, dalino medų, buvo mylintis ir geranoriškas. (Praeitis). Dabar jis yra elgeta, sūnaus nuskriaustas, išvarytas iš namų, tačiau užjaučiantis, empatiškas ir sūnui, ir pasakotojui ( abu ligoniai ir nieko neturi). 2. Pasakotojas yra ligonis, sergantis žmogus, jis gydosi gimtinėje, jaučiantis vaikų kaltę, jautrus, humanistas. 3. Sūnus yra žiaurus, nežmoniškas, neužjaučiantis, tačiau tėvas jo nesmerkia, nekaltina. Paaiškinti kūrinio pavadinimą. 1. Tiesioginė prasmė: ubagas yra pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas. 2. Potekstė: ubagu yra ir pasakotojas, nes jis jaučia kaltę, kad negali padėti senoliui, įsijaučia į ubago būseną, taip pat jis pats buvo nusigrežęs nuo savo tėvų 15 metų, tad irgi jaučia kaltę dėl to, jis išklauso elgetą ir abudu pajunta bendrystę. 3. Ubagas yra ir sūnus, kuriam trūksta vertybių, dvasiškai jis ubagas, galima sakyti, jog ubago siela. Suformuluoti problemas. 1. Vaikų ir tėvų santykiai: ar vaikai vertina tėvų meilę? Ar vaikai gerbia tėvus? Ar juntama kaltė už netinkamą vaikų elgesį su tėvais ? Suformuluoti idėjas. 1. Vaikai dažnai nesupranta tėvų, senais tėvais atsikrato, skriaužia, palieka, išvaro, pamiršta, nors tėvai savo gyvenimą savo gyvenimą atidavė vaikams. 2. Kaltės ir skriaudos problema. Svarbesnis moralinis veiksnys – kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ 3. Seno, ligoto, nereikalingo žmogaus problema (literatūrinė tema: visuomenės paraštės žmogaus vaizdavimas literatūroje (atstumtasis visuomenės žmogus)). Pasakotojas. Kuris personažas artimiausias pasakotojui? Kodėl? Lyrinis pasakotojas: pasakojama I asmeniu, todėl pasakotojas įvykius pasakoja “aš” vardu. Skaitytojas, skaitydamas šią novelę, yra tarsi priverčiamas įsivaizduoti save pagrindinio veikėjo vietoje. Pasakotojas tikisi, kad skaitytojas jį supras, įsijaus į jo būseną. Pasakotojas dėmesį skiria ne išoriniam veiksmui, bet veikėjo vidiniams išgyvenimams. Iškalbingos citatos. „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Šia citata norima pasakyti, kad pasakotojas pats buvo nusigręžęs nuo savo tėvų 15 metų, tad irgi jaučia kaltę dėl to, taip pat jis yra jautrus, altruistiškas, įsijautęs į ubago būseną ir surandantis bendrystę su juo. Asmeninės pastabos. Vaikų ir tėvų santykių problema yra amžina. Ir šiais laikais vaikai nusigręžia nuo savo tėvų: juos palieka, išvaro, uždaro senelių namuose, nesirūpina. Galimos rašinių temos. Visuomenės paraštės žmogus. Vaikų ir tėvų santykiai. Kaltės ir skriaudos jausmas. 4. Novelė Brisiaus galas Glaustas siužetas Pasakojimas apie seną šunį, Brisių, kurį nušovė šeimininkas. Iš pradžių pasakojimas prasideda dabartine Brisiaus situacija, kuomet jis jau senas, guli ant spalių, jam sunku pajudėti, atsikelti. Taip pat jo niekas nepriima į namus, ten kur šilta. Brisius jau nebeatskiria balsų: kurie jo šeimininko, pažįstamų žmonių, o kurie visiškai kitų žmonių, tad loja ant visų. Brisius su ilgesiu atsimena senąsias dienas, kuomet vaikai su juo žaisdavo, žmonės duonos troboj pamesdavo bei su šeimininku eidavo ančių šaudyti. Tą pačia minutę, kuomet jis sapnuoja, kaip neša antis iš vandens, pradeda regėti savo šeimininką su šaudykle už nugaros, kviečiantį ateiti. Brisius eina iš paskos ir kuomet jiedu atsiduria miške, jis supranta- tai jo paskutinės sekundės. Šeimininkas nušauna jį ir apsisukęs bėga atgal. Veikėjų charakteristika: įvardyti ir pristatyti veikėjus Brisius- senas, žilas, apžabalęs šuo. Mato Brisius ,,kaip per dūmus”. Dūmai- pilki, o pilka spalva reiškia vienatvę, senatvę, menkumą. Šuo jaučiasi nereikalingas, tačiau iš paskutiniųjų stengiasi būti naudingu: dažnai be reikalo loja, o susigėdęs bando atsiprašinėti. ,,Verčiau ant spalių gulėti”- mažiau maišytis visiems. Liūdna dabartis priverčia Brisių atsigręžti į idealią praeitį, kuomet buvo visų mylimas. Šeimininkas- nesupratingas žmogus, galvojantis tik apie save: šuo senas, nebeatskiria žmonių, tad jam Brisius nereikalingas. Paaiškinti kūrinio pavadinimą. Kūrinio pavadinimas atspindį Brisiaus, šunio, gyvenimo pabaigą. Suformuluoti problemas. Ar gyvenimą galime pavadinti trapiu dalyku? Suformuluoti idėjas. Reikalingumas ir jautrumas- dvasinės vertybės, dažnai ne egzistuojančios mūsų gyvenime. Gyvenimas yra trapus: Brisius buvo jaunas, laimingas, o dabar senas, atstumtas, nenaudingas. Pasakotojas. Kuris personažas artimiausias pasakotojui? Kodėl? Pasakotojas įvykius stebi iš šalies, nesikiša į konfliktą tarp šuns ir žmogaus, tačiau išreiškia savo nuostabą. Kūrinio pasakotojas tikriausiai yra iš to paties kaimo, nes juk kitaip negalėtų žinoti, ką Brisius išgyvena. Pasakotojas įvykiuose nedalyvauja, tačiau yra toks artimas Brisiui, jog viską apie jį žino. Pasakotojas kalba trečiuoju asmeniu, tačiau ne tik apžvelgdamas poelgius, o ir juos komentuodamas, stebėdamasis. Tiesiogine kalba galime suprasti, jog pasakotojas parodo, kad Brisius neišgalvoja, kaip su juo elgiamasi. Iškalbingos citatos. „Pramerkęs akis tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę...“ „Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai, mirdamas, tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...“ Asmeninės pastabos. Senatvėje žmonės nėra tokie reikalingi, dažnai ir nemylimi. Galimos rašinių temos. Ar senatvėje žmogus naudingas? Skriaudos ir kaltės suvokimas. 5. Novelė Kliudžau Glaustas siužetas Pasakotojas, suaugęs žmogus, pasakoja, kaip vaikystėje nužudė baltą katytę. Berniukas, naivus ir nepatyręs, įkvėptas istorijų apie medžiotojus, užsimano ir pats tokiu būti. Netgi turi lanką ir strėles. Vieną dieną jis patvoryje pamatė baltą, suvargusią ir purviną katytę. Berniukas pasijuto tikru medžiotoju galiūnu ir nušovė ją. Tačiau po to labai išsigando, metė lanką su strėlėmis ir nubėgo namo. Net tris dienas negalėjo išeiti iš namų. Galiausiai ryžosi ir priėjęs rado ją nebegyvą su strėle krūtinėj. Berniukas netgi suaugęs prisimena šį įvykį ir džiaugiasi, jog jis buvo laimingas. (Šūvio istorija) Veikėjų charakteristika: įvardyti ir pristatyti veikėjus 1. Berniukas, naivus ir nepatyręs, įkvėptas istorijų apie medžiotojus, užsimano ir pats tokiu būti. Jis padarė mirtiną nuodėmę - nužudė katytę. Jis supranta savo poelgio pasekmes ir jaučia didelę gėdą, kaltę, sąžinės graužatį, mirties baimę. 2. Katytė - balta, purvina, nereikalinga (ubagė). Nušautos katytės įspūdingas mirties vaizdas sukrečia vaiką. 3. Pasakotojas - suaugęs žmogus, papasakoja vaikystės istoriją. (biografinis kontekstas: atsiminimuose Biliūnas pasakoja, kaip vaikystėje jis pats nušovė katę) Paaiškinti kūrinio pavadinimą. Pirma reikšmė (laimingas) - pataikė ir nušovė katytę. Antra reikšmė (laimingas) - kliudė savo jausmus, sąžinės ramybę. Jis daugiau nieko nešaudys: nei gyvūnų, nei žmonių, nes mirtis visada yra baisi. Suformuluoti problemas. 1. Kaltės ir sąžinės problema. 2. Smurtas prieš gyvūnus. Žmogaus ir gamtos santykiai. Suformuluoti idėjas. 1. Vaikystėje patirti nuotykiai, ypač susiję su gyvūnų žudymu, sukrėčia ir suformuoja vertybes: užuojautą, gailestį, meilę, empatiją - žmoniškumą, humanizmą. 2. Naikindamas gamtą, žudydamas gyvūnus žmogus praranda žmoniškumą, pavirsta smurtautoju. Pasakotojas. Kuris personažas artimiausias pasakotojui? Kodėl? Pasakotojas ir veikėjas sutampa, todėl pasakojama I asmeniu. Vaizduoja žmogų kaip moralinį subjektą, kurio aukščiausias teisėjas – jo sąžinė. Lyrinis pasakotojas: svarbu ne šūvis, o svarbu, kaip tą šūvį išgyvena veikėjas. Pasakotojas įsigilina į katės jausmus, nes ji yra auka, nuskriaustoji. Pasakotojas visada supranta, palaiko, užjaučia silpnuosius. Iškalbingos citatos. ,,Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga…”; ,,Kliudžiau. Kaip tikras medėjas prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn strėla, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.”; ,,Tai buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…”. Asmeninės pastabos. Pasakojimas labai jautrus, galima įsivaizduoti, kaip viskas vyko, todėl labai sukrėčiantis. Mirtis - visada baisi. Aš labai suprantu tuos, kurie yra nereikalingi. Galimos rašinių temos. Žmogaus ir gamtos ryšys dramatiškai pakito. Kuo žmogui svarbi gamta? Ar gamta tebėra vertybė? Kaip išsaugoti žmoniškumą? 6. Novelė Laimės žiburys Glaustas siužetas Pasakojimas apie žiburį, netikėtai atsiradusį ant kalno. Aplink jį švietė auksinės raidės, tačiau jų niekas negalėjo įskaityti, nes niekam nepavykdavo užlipti. Vienas jaunuolis perskaitė ir visiems pasakė- ,,Žmonių laimė”. Žmonės dieną ir naktį ten pasikeisdami stovėjo ir laukė stebuklo, kol vieną kartą apsireiškė senukas ir visiems pranešė- ,,Ko jūs čia laukiat? Tas, kuris pasieks šį žiburį (o tai padaryti nėra lengva, kadangi šmėklos skraidžios aplinkui), tai atneš laimę visiems žmonėms, tačiau pats pavirs į akmenį”. Žmonės šio žiburio bijojo lyg mirties ir tik keli išdrįso į jį užlipti, tačiau visi krito žemyn, virto akmenimis ir apjuosė žiburį savo mirtimi. Žmonės vienijosi, grupelėmis ėjo, bėgo į žiburį ir galiausiai vieni per kitus palietė jį, palietė laimę, kuri išsisklaidė į kiekvieno gyventojo namus. Nuo tos dienos, žiburio niekas daugiau nebematė, tačiau aplink, ant to kalno, buvo labai daug akmenų, mirusių žmonių kūnų, kurie ten ir liko. Žmonės juos gerbė, vadino dydvyriais ir kiekvienais metė minėjo tą dieną. Veikėjų charakteristika: įvardyti ir pristatyti veikėjus Tikslių veikėjų nėra Seneliukas Žmonės Paaiškinti kūrinio pavadinimą. Laimės žiburys tai gyvenimo tikslas Suformuluoti problemas. Kodėl reikia aukotis dėl kitų? Kas yra laimė? Kaip tapti laimingu? Suformuluoti idėjas. Pasiaukojimas dėl kitų, reikia gerbti pasiaukojusius Pasakotojas. Kuris personažas artimiausias pasakotojui? Kodėl? Lyrinis pasakotojas: pasakojama III asmeniu, todėl pasakotojas nėra veikėjas. Iškalbingos citatos. ,,O žiburys ne tik negeso, bet vis labiau žibėjo, aukso raidės vis labiau blizgėjo” ,,Pražuvusiųjų drąsuolių vardai buvo užrašyti istorijos knygon aukso raidėmis” ,,Nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra” Asmeninės pastabos. Tikėjimas įvairiais dalykais dėl ,,laimės” ir jų pasekmės Galimos rašinių temos. Žmogaus egzistavimo prasmė Nevaldomas laimės siekis. Pasiaukojimo ir ryžto įprasminimas. 7. Apysaka Liūdna pasaka- BALTASAI ŠEŠĖLIS Glaustas siužetas Veikėjų charakteristika: įvardyti ir pristatyti veikėjus Paaiškinti kūrinio pavadinimą. Suformuluoti problemas. Suformuluoti idėjas. 1 ​Paliuosuoti​ – nevartotina svetimybė, vartotini žodžiai: atleisti (iš darbo), išvaryti Pasakotojas. Kuris personažas artimiausias pasakotojui? Kodėl? Iškalbingos citatos. Asmeninės pastabos. Galimos rašinių temos. 7.2 Apysaka Liūdna pasaka Glaustas siužetas Lyrinis subjektas pasakoja kaip nuvažiavęs gydytis ir mėgaudamasis gamtos grožiu, jis sutinka pagyvenusią moterį - Juozapotą - negyvomis, kaip užgesusios žvaigždės, akimis. Vėliau jis sužino jos skaudžią praeitį. Veiksmas vyko 1863 metais. Jauna moteris Juozapota su vyru Petru Baniu, nors ir gyveno vargingai, tarnavę ponams, tačiau buvo laimingi turėdami vienas kitą. Svajojo apie vaikus, šeimą, šviesesnę ateitį tiek sau tiek Lietuvai. Juozapota laukėsi kūdikio. Vieną dieną Petras grįžęs iš bažnyčios pranešė Juozapotai, jog bus panaikinta baudžiava ir valstiečiai bus laisvi nuo ponų valdžios. Kaime slido kalbos, jog rusai nenori išlaisvinti baudžiauninkų. Daugelis vyrų paliko namus ir pasitraukė į miškus, jog galėtų ginklu kovoti gindami Lietuvą ir išvaryti rusus. Juozapota bijojo išleisti vyrą, tačiau jis išsliūkino slapčia, palikdamas ją vieną. Ji labai nerimauja dėl vyro, nes jis gali ir nebegrįžti. Nerimaudama tačiau dar nepalikusi vilties, ji tikisi, jog jos vyras sugrįš. Atėjo ruduo, o Petras vis dar negrįžo. Vieną vakarą ji vakarojo kaimynės troboje, kol parbėgo vienas iš jos sūnų ir praneša, jog jos vyrą Petrą sučiupo rusų kareiviai ir išsivedė. Juozapota paklaikusi nuėjo į miestą ir vienoje aikštėje pamatė savo vyrą pakartą. Ji nualpo, o atsipeikėjo jau ligoninėje, tačiau negalėjo suprasti nei atsitikusių įvykių, nei kas vyko tuo metu. Dėl patirto streso ji pagimdė negyvą kūdikį, tačiau matyt ji to nesuprato, nes visiškai nesureagavo. Nesureagavo ir kai rusų valdžia, sužinojusi, kas ji tokia yra, kalėjiman ją įmetė. “Tik vaitojo ir inkštė kaip kankinamas gyvulys, kada ją mušė ir plakė ir visokiais būdais jos kūną dergė…”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!