Jonas Biliūnas - kūryba bei gyvenimas

 Jonas Biliūnas – įžymusis lietuvių rašytojas demokratas, kritinio realizmo lietuvių literatūroje atstovas. Jis pagrįstai lailomas vienu didžiausių mūsų tautos raštijos fenomenų, praturtinusių lietuvių literatūrą nauja-darbiniška tematika, meistriška menine- psichologine raiška, tauriu humanizmu. Jo subtiliais apsakymais prasideda naujas mūsų novelistikos raidos etapas. Biliūnas - pirmasis prozininkas, suglaudęs išsišakojusį lietuvių pasakojimą į europietiškos novelės formą, iškėlęs į centrą etinę refleksiją kaip sukrečiantį vidinį įvykį, atvėręs minimaliomis stiliaus priemonėmis potekstės erdvę, į kurią jau nebegalėjo įsiterpti tezinis mąstymas bei jausminė egzaltacija. Biliūno kūrybos grožis, savitumas, pribloškianti žodžio jėga stebina ir stebins skaitytojus, todėl daugelis gerb. rašytojo kūrinių savo nuostabiais subtiliais meniškais paveikslais įeina į lietuvių literatūros aukso fondą. Biliūno biografija. Anykščių kraštas, davęs Lietuvai K. Sirvydą, A. Baranauską, K. Kairį, yra ir J. Biliūno gimtinė. Jis gimė 1879m. balandžio 11d. Niūronių kaime Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Gimnazijai J.Biliūną paruošė kaimo daraktorius (mokytojas). 1891-1899m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę, politinę veiklą. 1893m. mirė J.Biliūno tėvai. J.Biliūnas, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis. 1900m. J.Biliūnas įstojo į Tartu (Dorpato) universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose 1901m. iš universiteto buvo pašalintas. 1901-1902m. gyveno Liepojoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903m. įstojo į Leipcigo Aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. 1904m. įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Sveikatai pablogėjus, J.Biliūnas 1905m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje).  Mirė 1907m. gruodžio 8d. Zakopanėje; 1953m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liūdiškių piliakalnyje netoli Anykščių. Biliūno asmenybė. J. Biliūnas pasirodė lietuvių literatūroje kritinio realizmo vystymosi laikotarpiu, kada su kapitalizmo priešybių aštrėjimu gyvenime didėjo kritinis momentas ir mene. Tai 1905m. revoliucijos brendimo laikotarpis, toks sudėtingas savo idėjiniu turiniu. “Carinė Rusija XX šimtmečio pradžioje buvo mazginis visų imperializmo prieštaravimų punktas, šalis, kurioje didžiausiu mastu subrendo prielaidos buržuazinei-demokratinei, liaudinei revoliucijai, kuri toliau turėjo peraugti į socialinę revoliuciją,” o “pavergtųjų tautų nacionalinio išsivadavimo kova buvo sudėtinė, neatskiriama visos Rusijos revoliucinio judėjimo dalis”. Meninko pasaulėžiūros artumas liaudies interesams, jos demokratiškumas apsprendžia ir meno kūrinio kritikos jėgą. J. Biliūnas tam tikruose savo literatūrinės veiklos etapuose jau priartėja prie socialistinės pasaulėžiūros bei proletarinių pozicijų ir duoda pirmuosius lietuvių revoliucinės proletarinės literatūros pavyzdžius, nors visumoje jų kūryba tai pat dar nėra visiškai laisva nuo tam tikro vidinio prieštaravimo”. Todėl socialisto J. Biliūno kūryba sudaro tam tikrą naują kritinio realizmo pakopą lietuvių literatūroje. Jo apsakymai pramynė kelius naujai tematikai, iš viso J. Biliūnas stipraus, savito talento dėka įnešė daug naujų bruožų į meninį gyvenimo vaizdavimą. Biliūnas pasuko protesto prieš esamą visuomenę kryptimi, drąsiai išsiskirdamas iš vyravusios tuo metu mūsų raštijoje romantinės patriotinės dvasios. Savo pažiūras į literatūrą, į jos tikslus, uždavinius ir priemones jis išsakė nebaigtame straipsnyje apie Žemaitės kūryba. Bendroji straipsnio mintis ta: per rašytoją reiškiasi gyvenimas. Rašytojas yra tarytum prizmė, laužianti aplinkos spindulius. Rašytojo uždavinys – kuo tiksliau pavaizduoti savo kūryboje būdinguosius gyvenimo bruožus. Tačiau ne bet kaip, o vaizdingai, kad veiktų skaitytoją. Biliūno pažiūros į literatūrą labai atsakingos: jis literatūrai kelia didelius uždavinius, skiria žymią visuomeninę reikšmę. Jis, galima sakyti, nepripažįsta žodžio be idėjos. Jo nuomone, literatūra turi būti žmonių aukletoja, jų širdžių, jų jausmų švelnintoja, kilnintoja. J. Biliūnas buvo brangus ne tik kaip literatūros istorijos objektas, bet ir kaip kūrėjas, veiksmingai tebeskatinąs žmogiškumą, pasipriešinimą smurtui, priespaudai ir išnaudojimui. Žymiausias šios krypties Biliūno kūrybos nagrinėtojas ir populiarintojas buržuazijos valdymo metais buvo K. Korsakas-Radžvilas. Jo plunksnai priklauso keli straipsniai, kuriuose pabrėžiamas J. Biliūno, kaip proletarinės tematikos pradininko, vaidmuo lietuvių literatūroje, iškeliami, kai kurie būdingieji rašytojo meniškumo bruožai. Šie nagrinėjimai, be abejo, padėjo daugeliu atžvilgių teisingai vertinti Biliūno kūrybą ir iškelti jos pažangumą. Rašytojas Jonas Biliūnas ne tik savo menine kūryba suartėjo su revoliuciniu Lietuvos darbininkų judėjimų, puikiais beletristiniais kūriniais vienas pirmųjų iškeldamas ir išaukštindamas lietuvių literatūroje taurias socializmo idėjas, tikėjimą darbininkų klasės, visų darbo žmonių išsivadavimo kovos pergalę. Jis buvo ir liko artimas Lietuvos darbininkų revoliucinei kovai taip pat ir savo visuomenine ir politine bei publicistine veikla. Pirmasis marksistinis Jono Biliūno biografas Vincas Mickevičius-Kapsukas, kartu su juo žengiąs pirmuosius revoliucinės socialdemikratinės veiklos žodžius, pagrįstai mokė branginti visą Biliūną – ir kaip beletristą, ir kaip kovotoją visuomenininką, darbininkų veiklos publicistą. Būsimojo rašytojo pasaulėžiūros formavimuisi ypač didelės reikšmės turėjo susipažinimas su atskirais marksizmo klasikų veikalais, su Lietuvos socialdemokratų XIX a. pab. leidiniais. Iš marksistinių raštų Biliūnui giliai į širdį įsigavo idėjos apie darbininkų klasės vaidmenį kapitalistinėje visuomenėje, jos istorinę misiją – sugriauti kapitalistinę santvarką ir sukurti socialistinę. Pats gyvenimas rodė šių įdėjų gyvybingumą net moksleiviškoje J. Biliūno aplinkoje. Antai Liepojos visuomeninį gyvenimą 1899m. sukrėtė Gegužės pirmosios demonstracija ir kovingas darbibikų streikas, virtęs visuotiniu ( Jame dalyvavo apie 6000 Liepojos darbininkų ). Kaip tik betarpiškai šių įvykių paveiktas, vėliau, 1903m. J. Biliūnas parašė apsakymą “Pirmutinis streikas”, davusį pradžią lietuvių grožinėje literatūroje giliai idejiniam meniniam darbininku revoliucinės kovos įprasminimui. Vėliau J. Biliūnas mokydamasis Tartu universiteto medicines fakultete neliko nuošaly ir nuo revoliucinio demokratinio studentų sąjūdžio. Už dalyvavimą studentų neramumose, kaip jau sakiau, buvo pašalintas. Apsigyvenęs Šiauliuose, paskui Panevėžyje, Biliūnas 1901-1903m. tampa artimas pažangiausių to meto lietuvių inteligentų bendramintis ir veiklus visuomeninkas. Jis aktyviai dalyvauja Lietuvos socialdemikratų partijos veikloje, bendradarbiauja jos spaudoje. Kaip tik šiuo laikotarpiu jis parašė keletą stambesnių rašinių, mėgindamas marksistiškai nušviesti visuomeninius reiškinius. Antai knygelėje “aukos karės dievui”, išleistoje 1902m. Čikagoje, J. Biliūnas smerkia militarizmą, kaip didžturčių įrankį prieš vergiamus ukininkus ir darbininkkus, bet kartu prisipažįsta, kad darbininkų karas prieš savo engėjus yra neišvengiamas ir teisingas. Karas tik tada gales išnykti, - rašo J. Biliūnas,- “Kada išnyks kapitalistai, kuriems už pinigus tarnauja ir valdžia ir kariuomenė, ir dvasininkija”. Kitame rašinyje “Ūgis miestų ir pramonės ir jų įtekmė ant mūsų sodiečių”, paskelbtame 1902m. “Varpe”, J. Biliūnas analizuodamas statistinius duomenis apie žemės ūkio raidą, pažymi, kad Lietuvoje “dvarponiai valdo pusę visos žemės. 1900m . ant kiekvienos ūkės prisiėjo tiktai po pusantros desetinos”. Jis mato didejančią Lietuvos kaime valstiečių ūkių diferenciacija – bruožių turėjimą ir kaimo varguomenės nuskurdimą, dvarininkų ekonominį viešpatavimą ir žemės badą valstiečių tarpe, galima sakyti, iš esmės išryškina tuos klasinius prieštaravimus, kuriuos netrukus mėgino išspręsti 1905-1907 metų buržuazinės demokratinės revoliucijos kovotojai, o galutinai isprendė tik laimėjusi Didžiojo Spalio socialistinė revoliucija. J. Biliūnas buvo iš tų žmonių, kurie negali dirbti ką nors paviršutiniškai, pusiau, negali dirbti nei to kuo patys giliai netiki,- tai ne karjeros žmogus, kuriam pirmon eilėn rūpi asmeniški patogumai. Tokie kaip Jonas Biliūnas negali nurimti be tvirtų principų ir graužiasi, jei tie principai kur nors susvyruoja, jo nebetenkina. Teisybė, dora ir laisvė sudaro didžiųjų rašytojo vertybių trejybę. Taigi visa visuomenine politine ir kūrybine veikla, o labiausiai savo meniniais kūriniais, labai humaniškais, demokratiškais, realistiškai vaizduojančiais Lietuvos liaudies gyvenimą, darbininkų ir darbo valstiečių kovą už šviesesnį gyvenimą ir socialistinį teisingumą, Jonas Biliūnas amžiams įėjo į Lietuvos revoliucinio judėjimo, pažangiosios minties ir kultūros istoriją. Taurus visuomenininkas, rašytojas ir publicistas, jis padėjo ugdyti tas revoliucijos ir socialinės pažangos kovotojų jėgas, kurios 1905-1907m. sukrėtė carizmo pamatus, o vėliau panaikino ne tik patvaldystę, bet ir visą darbo žmonių išnaudojimu paremtą buržuazinę santvarką, nutiesė žmonijai kelius į socializmą. Visa savo asmenybe Biliūnas skleidė žmogiškumą, meilę liaudžiai, tėvynei, gyvenimui. Gimnazistas. Liepojos gimnazijoje Biliūnas iš esmės pradėjo savarankišką gyvenimą. Pirmaisiais mokslo metais dar buvo globojamas tėvų, tačiau jie greitai mirė. Baigęs keturias klases ir atsisakęs stoti į kunigų seminariją, Biliūnas papiktino brolius: „[...] išklojo bedieviu, žuliku ir iš namų mažne išvijo [...]“. Žinoma, vėliau viskas užsimirso ir buvo atleista broliai kvietėsi į svečius, sušelpdavo, tačiau dabar tikėtis paramos tolesniam mokymuisi buvo maža volties, o ir pats nenorėjo būti namiškių išlaikomas. Nepaisydamas nuoskaudų atkakliai tęsė mokslus, nors gyveno skurdžiai, šiaip taip versdamasis iš privačių pamokų. Liepojos gimnazijoje Biliūnas subūrė slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi būrelį, rūpinosi jų savišvieta, skatino puoselėti gimtąją kalbą, domėtis Lietuvos kultūra, istorija, ypač akcentavo Simono Daukanto veikalus. Biliūnas visuomet turėjo aiškę savo nuomonę, bet jos niekam nepiršdavo, bovo tolerantiškas, atidus draugams, todėl pelnė didelį jų pasitikėjimą. Liepojos gimnazistų gyvenimo būdą, remdamasis Biliūno bendraamžių prisiminimais, įtaigiai yra charakterizavęs Vaižgantas: „[...] Jonas su visais, neskiriant nė moterų, apseidavęs labai paprastai, lengvai, lygiai, tikrai demokratiškai. Bet kas galėjo su juo susibičiuliauti. Šie gerieji Jono biliūno savumai, pridek prie to inteligentingumą, savaime, be jokių pastangų padarė jį lietuvių mokinių vadu, viso lietuvių burio pirmininku. Taigi gimnazijoje praleisti metai J. Biliūnui buvo labai reikšmingi. Susidūrė jis čia su visai kita aplinka, kitomis pažiūromis ir idėjomis negu atsinešė is kaimo. Susipažino ir su nepažįstamu darbininkijos pasauliu. Susidarė jis čia naują pasaulėžiūrą. Visi jo biografai ir kūrybos tyrinėtojai nurodo didžiulę idėjinę krizę ir perversmą, kurį pergyveno J. Biliūnas gimnazijoje. Religinis jo pasaulėvaizdis žlugo, susipažinus su ano meto mokslo laimėjimais, marksizmu, pozityvizmo idėjomis. J. Biliūno estetinės pažiūros J.Biliūnas teigė, kad bene svarbiausias grožinės literatūros tikslas esąs tas , „kad jis ne tik skaitytojo protą jaudintų, bet žadintų ir tobulintų jo jausmus, gaivintų jo širdį, vestų jį prie dailos, prie gero“. Jo nuomone, literatūra turintis „ne tiktai sužadinti tokius pat skaitytojo jausmus, kokius pats autorius rašydamas turėjo, bet taipgi duoti jam tikrą draugijos paveikslą, su įvairiais jo gyvenimo apsireiškimais, kad susipažinęs su jais jis galėtų vaizdingiau sunaudoti jos pagerinimui savo spėkas“. Tuos uždavinius literarūra galinti sėkmingai spręsti tik tada, jei nepamiršo „pačios dailos formų“. Todėl ir rašytojas, ir skaitytojas privalą turėti subtilius estetinius jausmus, „tikrą estyetišką skonį“. Estetinius jausmus turįs kelti pats meno kūrinys. Vadinasi, specialiai pabrėždamas pažintinę (juo labiau svarbu, kad čia rašytojas kalbėjo apie literatūrą, o ne apie kitas meno rūšis) meno funkciją, jis nusakė ir gyvenimo atspindžio bei estetinės išraiškos svarbą literatūroje, aniptol nesumenkindamas jos reikšmės, bet, priešingai, ją gindamas, pavyzdžiui, straipsnyje „Mūsų gynenimo dilgėlės ir usnys“. Viename is laiškų (1907 m.) J. Biliūnas rašė: „Pati jo ( J. Herbačiausko.- J.M.) idėja prikelti poeziją, nuvalyti nuo jos visus tendencijos ir politikos purvus ie pasodinti ją ant aukuro švarią, gražią ir liuosą man labai patiko, aš pats apie tai sapnuoju, bet kelias, prie to vedantis, ir įvykdinimo būdas man svetimas ir nelabai suprantamas. Taigi J. Biliūno estetinę meno funkciją supranta neatsietai nuo kitų literatūros pažintinių bei auklęjimo galimybių ar uždavinių. Meno autonomiškumo klausimą rašytojas kėlė dialektiškiau negu daugelis jo amžininkų, atmesdamas J. Herbačiauskui ir kitiems būdingas meno autonomiškumo, absoliutinimo tendencijas. Čia J. Biliūnas tiesiai ir principingai pareiškė: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!