Jonas Biliūnas 1879-1907 (realizmas)

JONAS BILIŪNAS 1879-1907 (Realizmas) Biliūno kūryba gana autobiografiška: dažnai vaizduojama vaikystės aplinka, gimti­nės kraštovaizdis. Kai kurių kūrinių pasakotojo gyvenimo faktai primena autoriaus biografiją: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga. Šiuo atžvilgiu tipiška apsaky­mo „Ubagas" pradžia. Vienas svarbiausių Biliūno prozos savitumų - pasakojimas pirmuoju asmeniu. Pasakotojas dalyvauja veiksme, prisimena vaikystėje patirtus įspūdžius. Jo svarsty­mai neretai tampa kūrinio prasmės centru. Psichologizmas ir lyrizmas - subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama ne detaliam aplinkos aprašy­mui, o žmogaus vidiniam pasauliui, jo reakcijoms į tai, kas vyksta. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. Biliūnas gilinasi į veikėjų išgyvenimus, analizuoja psichologines būsenas. Vienas raiškiausių psichologinės savianalizės pavyzdžių - novelė „Vagis". Pagrindinis veikėjas Jokūbas, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, negali pamiršti jaunystėje padaryto nusikaltimo - užmušė arkliavagį gindamas savo gyvybę ir turtą. Ši nelaimė sukrėtė dvasią, sąžinės kirminas graužia ir po daugelio metų. Rašytojas pabrėžia, kad žmogui svarbi vidinė ramybė, santarvė su pačiu savimi. Jonas Biliūnas - lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Daugelio Biliūno kūrinių centre - žmogaus santykis su kitu, sąžinės, atsakomybės, apautos temos. Novelėje „Lazda" kalbama apie atleidimą skriaudėjui. Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio, ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose. Toks atlaidumas siejamas su krikščioniškomis vertybėmis - meile artimui, nuolankumu, atsidavimu lemčiai. Tėvas neprisiima teisuolio vaidmens, priešingai, stengiasi suprasti kitą, pir­miausia yra reiklus sau. Atlaidumas Biliūno novelėse - graži žmogaus dvasingumo apraiška. Skriaudos ir kaltės tema plėtojama apsakymuose apie silpnojo, nereikalingo dalią. Savo nedoro poelgio nepamiršta novelės „Kliudžiau" veikėjas: skaudi pamoka jam padėjo suprasti, kad ir kitas kenčia, kad nežmoniška skriausti silp­nesnį. Vadinasi, kaltės išgyvenimas žmogų daro jautresnį, geresnį, sulaiko nuo žiaurumo. Novelėje „Ubagas" liūdnas abiejų veikėjų - pasakotojo ir Petro Sabaliūno - liki­mas: parvažiavęs tėviškėn sergantis pasakotojas likęs vienas brolio namuose, sūnaus išvarytas senas tėvas priverstas vaikščioti pakiemiais. Ir vienas, ir kitas oriai išgyve­na savo nelaimę, nieko nekaltina. Sabaliūnas sielojasi, nes patirtą skriaudą suvokia ,jog pamirštama priedermė seniems tėvams, šeimoje paminamas žmonišku­mas. Pasakotojas, jautrus, humaniškas žmogus, pajunta kaltės visuotinumą: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!