Išsamiai apie Joną Biliūną (1879-1907)

 Jonas Biliūnas (1879-1907) Lyrinė apysaka „Liūdna pasaka“ Novelės (apsakymai): „Ubagas“, „Kliudžiau“, „Lazda“, „Vagis“ XXa. pradžios realistinės lyrinės psichologinės prozos pradininkas, novelės meistras J. Biliūnas. *Ankstyva rašytojo liga darė rašytoją dar jautresnį kitų skausmui, kitų nelaimėms. *J.Biliūnui nerūpi socialinės skriaudos priežastys, kaip rūpėjo jo amžinikei epikei Žemaitei. Rašytojas sprendžia moralines problemas. *Lyrinės apysakos istorinis laikas – 1863 metų sukilimas. Valstiečiai baudžiauninkai ėjo kovoti tikėdamiesi žemės ir laisvės – šių svarbių dalykų po 1861m. baudžiavos panaikinimo realiai dar neturėjo. Apysakos veikėjas Petras Banys turėdamas tokių tikslų eina į mišką pas sukilėlius. *Švari sąžinė – minkšta pagalvė. Lietuvių liaudies patarlė. Sąžinė prilyginama vidiniam balsui, kuriuo kalba pats Dievas žmogaus širdyje. Kaip tik sąžinė rodo esant Dievą. Posakis „To daryti man sąžinė neleidžia!“ krikščioniui reiškia: „To aš negaliu daryti savo Kūrėjo akivaizdoje!“ „Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė, o savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju”, – sakė Biliūnas. *Dekalogas (Dešimt Dievo įsakymų) moko: „Nežudyk.“ („Vagis“) *Svarbiausia krikščionių malda moko: ,,Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...“ („Ubagas“, „Lazda“) Jonas Biliūnas priklauso XX a. pradžios realizmo literatūrai, šiai literatūrai rūpi pilka buitis, kasdienybė, 1) XX a. pr. psichologinio realizmo atstovas (kaip Dostojevskis, Tolstojus), 2) pirmasis lietuvių rašytojas profesionalas, kėlė kūrybai aukštus reikalavimus, 3) nepagydoma liga džiova lemia jautrų požiūrį į aplinką, 4) sunki liga neleido sulaukti 30 metų, 5) rūpi sukrėsta žmogaus sąmonė, 6) vaizduojamos ne visos detalės, bet fiziologinės- psichologinės (tos kūno detalės, kurios apibūdina individo psichinę būseną), 7) mylėjo ir buvo žmonos bei jos šeimos mylimas ir globojamas, 8) priešmirtinį kūrinį – vienintelę apysaką „Liūdna pasaka“ diktavo žmonai, nes nebeturėjo jėgų rašyti. I. Pasakotojo paveikslas: a) pasakojimas pirmuoju asmeniu — subjektyvus, įtaigus, jautrus, b) pasakotojas susitinka su savo veikėjais, juos kalbina, guodžia, c) dažnai pasakotojas - pagrindinis veikėjas, d) pasakotojui būdingas autobiografiškumas (liga), e) pasakotojas empatiškas, f) lyrinėje novelėje „Ubagas“ susitinka du nelaimingi, tačiau nieko nesmerkia, sugeba vienas kitą užjausti ir paguosti (santykių grožis), pasakotojas jaučia amžiną vaikų kaltę prie skriaudžiamus tėvus. g) apysakoje „Liūdna pasaka“ taip pat susitinka du nelaimingi: sergantis pasakotojas ir išprotėjusi Juozapota: pasakotojas supranta, kad ne jis vienas nelaimingas, išgyvena moteriai du prieštaringus jausmus - baimę (jos išsigąsta) ir gėdą (negali jai niekuo padėti). II. Pasakiškumo motyvas apysakoje „Liūdna pasaka“: a) pavadinime raktinis žodis „pasaka“, b) pasakiški, t. y. gražūs, vyro ir žmonos santykiai: svajoja apie ateitį, gailisi vienas kito (vyras slapta išeina pas sukilėlius), jaučia vienas kitą (pranašiškas Juozapotos sapnas), c) Juozapotos padėtis primena pasakų situaciją-prarasto vyro ieškojimą, d) stebuklingus pagalbininkus atstoja pasiūti balti marškiniai ir maistas, e) priešiška miško erdvė (pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ vaikai tardomi ir mušami būtent miške), sutinkamas girtas kazokas - priešiška, svetima jėga, o priešiška miesto erdvė (kaimo žmogui kitaip ir negali būti), randamas pakartas vyras. II. Išvada: žmogus dažnai negali išvengti nei likimo, nei istorinių dėsnių smūgių, tačiau nelengvą gyvenimo kelią apšviečia žmogiškumo šviesa: jautrumas, rūpestis, gailestis. Žmogiškumo tema: 1) M. K. Sarbievijaus etinės odės (17 a.), 2) V. Krėvės tragedija „Skirgaila“ (20 a. pr.), 3) J. Savickio novelė „Kova“ (20 a. vid.), 4) B. Sruogos romanas „Dievų miškas“ (20 a. vid. katastrofų lit.), 5) J. Apučio novelės (20 a. antra pusė), 6) V. Franklio filosofijos ir psichologijos pagrindai „Sielogyda“ (20 a. antra pusė) JONAS BILIŪNAS (1879-1907) Gimė Niūronyse, netoli Anykš­čių, valstiečių šeimoje. Pasi­mokęs namie, įstojo į Liepojos gimnaziją. Ją baigęs studijavo mediciną Dorpato universitete (Tartu, Estija). Už dalyvavimą anticarinėje veikloje iš universiteto buvo pašalintas. 1903-1904 m. studijavo literatūrą Leipcigo, Ciuricho universitetuose, aktyviai dalyvavo visuomeninia­me gyvenime. Kaip ir daugelis to meto šviesuolių, jaunas susirgo džiova. Tuomet nuo visuomeninės veiklos nutolo, o ligai paūmėjus atsidėjo vien kūrybai. Kai negalėdavo rašyti, diktuodavo žmonai. Brandžiausias kūrybos laikotarpis 1905-1907 m. - sukurtos novelės „Vagis“, „Laimės žiburys“, „Uba­gas“, taip pat apysaka „Liūdna pasaka“. Yra parašęs ir publicistikos, kritikos straipsnių. Rašytojas mirė Zakopanėje, ir tik 1953 m. jo palaikai buvo perkelti į Liūdiškių piliakalnį (netoli Anykščių). Jonas Biliūnas - lyrinės psichologinės lietuvių nove­lės pradininkas. Biliūnas buvo draugiškas, jautrus aplinkiniams, tole­rantiškas ir smalsus. Nepakentė neteisybės, drąsiai reikšdavo savo nuomonę. Kūrinių apžvalga Autorius JONAS BILIŪNAS Kūrinys „UBAGAS“ Žanras Novelė Tematika Novelėje aprašomas pasakotojo ir senelio Sabaliūno susitikimas, pasakojama skaudi Petro Sabaliūno santykių su sūnumi istorija. Problematika Vaikų ir tėvų santykių problema, skriaudos ir kaltės problema, žmoniškumo, pagarbos tėvams trūkumas. Veikėjai Pasakotojas - jautrus, skaudžiai išgyvenantis svetimą dramą, jaučiantis kaltę, artimas autoriui. Petras Sabaliūnas - nelaimingas, gebantis atleisti, užjausti, jaunystėje - geras, doras ir darbštus žmogus, labai mylėjęs bites ir vaikus. Idėjos Žmogus, jaučiantis kaltę, neabejingas kito skausmui, yra doras ir gražus. Būtina žmonišku­mo sąlyga - sugebėjimas užjausti ir atleisti. Gyvenime žmogus turi vadovautis krikščioniš­kąja morale, kurios esmė - neteisti kito, sugebėti atleisti. Kūrinys „VAGIS“ Žanras Psichologinis apsakymas Tematika Pasakojamas Jokūbo susidūrimas su vagimi. Šis įvykis pakeitė visą jo gyvenimą, nulėmė dvasinę būseną. Problematika Ar žmogus visada gali atsakyti už savo veiksmus? Ar gali būti laimingas, nuslėpdamas nusikaltimą? Kaip elgtis, kad kilus grėsmei tavo gyvybei nenusižengtum žmoniškumui? Veikėjai Jokūbas (jis yra istorijos pasakotojas) - doras, sąžiningas, tikintis ūkininkas, nusižengęs Dievo įsakymui „Nežudyk“, visą gyvenimą buvo nelaimingas, jautė kaltę, atgailavo. Idėjos Svarbiausia žmogaus teisėja - sąžinė. Žmogaus gyvybė - didelė vertybė, kurios niekas neturi teisės iš jo atimti. Pastabos Pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakojimas skamba kaip monologas, išpažintis. Kūrinys „LAIMĖS ŽIBURYS“ Žanras Alegorinis apsakymas, pasaka Tematika Kūrinyje pasakojama kovos už žmonių laimę istorija. Problematika Kova su pasaulio blogiu - nelaisve, neteisybe, neapykanta, skriauda; tikros laimės, geres­nio gyvenimo siekis; pasirinkimo problema: ar savo gyvybę paaukoti dėl kitų laimės, ar bailiai laukti, kol kiti pasiaukos. Veikėjai Senelis - simbolizuoja išmintį; drąsuoliai - prometėjiškosios dvasios asmenybės, aukojasi dėl kitų laimės; minia, kuri nepritaria drąsuoliams. Idėjos autorius Laimė reikalauja aukų, o drąsuoliai, paaukoję gyvybę dėl kitų, ne iškart yra įvertinami. Kūrinys „LIŪDNA PASAKA“ Žanras Apysaka Tematika Apysakoje „Liūdna pasaka“ pasakojama dramatiška Juozapotos ir Petro Banių gyvenimo istorija. Banių šeimos likimą nulėmė 1863 m. sukilimas. Didžiausias dėmesys skiriamas Juozapotos dramai atskleisti. Problematika Kaip istorijos situacijos paveikia žmogaus likimą? Laisvės troškimo kaina. Mylimo žmogaus netektis. Veikėjai Pasakotojas - jautrus, ligotas; Juozapota - svajojanti apie laimingą gyvenimą, vaiką, my­linti, ištikima, po vyro žūties - dvasiškai palūžusi; Petras Banys - trokštantis laisvės, geres­nio gyvenimo, siekiantis aprūpinti savo šeimą, rūpestingas ir mylintis; kaimynai Damuliai, kampininkė Urbonienė. Idėjos Vienos iš didžiausių gyvenimo vertybių yra ištikimybė, meilė artimam žmogui; gražesnio gyvenimo siekį reikia derinti su atsakomybe už savo artimuosius. Pastabos Apysaka „Liūdna pasaka“ - paskutinis rašytojo kūrinys. Jis pradedamas lyrine įžanga „Bal­tasai šešėlis“. Įžangą ir kūrinį sieja moters tema. LITERATŪRA, NAGRINĖJANTI PASIRINKIMO KLAUSIMUS J. Radvanas. Radviliada; K. Donelaitis. Metai; V. Kudirkos eilėraščiai; V. Krėvė. Skirgaila; J. Biliūnas. Vagis; J. Tumas-Vaižgantas. Dėdės ir dėdienės; Šatrijos Ragana. Sename dvare; V. Mykolaitis-Putinas. Altorių šešėly; B. Sruoga. Dievų miškas; J. Aisčio lyrika; A. Škėma. Balta drobulė; M. Katiliškis. Miškais ateina ruduo; M. Ivaškevi­čius. Madagaskaras; Just. Marcinkevičius. Mažvydas. GALIMOS RAŠINIŲ TEMOS 1. Kurias tautines vertybes turėtų pasirinkti jaunas žmogus, kurdamas naują pasaulį? 2. Kas lengviau: nuteisti ar atleisti? 3. Kokias moralines vertybes šiandien renkasi jaunas žmogus? 4. Kas lemia jauno žmogaus pasirinkimus? 5. Kas lemia žmogaus pasirinkimus kritinėse situacijose? 6. Pasirinkimas kaip žmogaus dramatizmo priežastis lietuvių literatūroje SAMPROTAVIMO RAŠINYS Temos Aspektai Problemos Kas lemia žmogaus pasirinkimus kriti­nėse situacijose? 1. Pirmiausia pasirinkimą lemia asmeninės žmogaus savybės. 2. Pasirinkti viena ar kita, pavyz­džiui, tikras ar tariamas vertybes, kartais paskatina visuomenės požiūris. 3. Be abejo, žmogaus pasirinkimus lemia ir istorinės aplinkybės. Jos neretai parodo ir asmens žmo­niškumo laipsnį. Dėmesys asmeniniam gyvenimui ir abejingu­mas aplinkiniams; patriotiškumo, sąmoningu­mo stoka. Televizija, radijas, internetas, spauda pernelyg daug dėmesio skiria kūno kultui, tariamosios aukštuomenės reklamai, skandalingų įvykių apžvalgoms ir t.t. Tikrosios vertybės ir su jomis susijusios prob­lemos primirštos tarsi neaktualios. Žmoniškumo praradimas, išdavystė. Trumpai apie svarbiausius J. Biliūno kūrinius Skriaudos ir kaltės suvokimas J.Biliūno kūryboje J.Biliūnas – lietuvių literatūros klasikas. Jo kūrybos tematika: skriauda, kaltė, nuoskauda. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. J.Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais. Pamatinis visų kūrinių motyvas – žmogiškumas. J. Biliūnui didelę įtaką darė gyvenimo našta, kuri rašytoją slėgė visą amžių. Rašytojas aplinkui matė prislėgtus, išnaudojamus, skriaudžiamus ir niekinamus žmones, kurios ir aprašė savo kūriniuose. Skriauda ir skausmas – J.Biliūno kūrybos dėmesio centre. Rašytojas dėmesį pirmiausia kreipia į žmogų, į jo dvasinius išgyvenimus, nesirūpindamas tuo, kuriam luomui ar socialiniam sluoksniui tas žmogus priklauso. Mažą katytę ar seną šeimininko žudomą Brisių J.Biliūnas aprašo su tokiu pat liūdesiu, kaip graudų žąsiaganio Joniuko likimą. Apsakyme „Joniukas“ pasakojami skaudūs našlaičio piemenuko išgyvenimai, susidūrus su neteisybe. Joniukas dar nesupranta aplinkinio pasaulio, jį supančių žmonių santykių. Tačiau šešių metų piemuo – gyvas, judrus vaikas, kuris viską stebi, ieško, kuo galėtų pasidžiaugti, visai užmiršdamas savo pareigas, ir todėl labai skaudžiai nukenčia. „Pirmą kartą gyvenimas parodė jam savo nagus, pirmą kartą jo maža širdelė atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę...“ Apsakyme „Brisiaus galas“ vaizduojama, kaip valstietis nušauna pasenusį šunį: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!