Jei eilėraštis pats nekalba, jis niekam ir nėra reikalingas

„Jei eilėraštis pats nekalba, jis niekam ir nėra reikalingas“, teigia poetas Tomas Venclova. Argumentuotai pristatykite keletą eilėraščių, kurie jums reikalingi.
Eilėraštis – tai vienkartinis estetinis ir emocinis išgyvenimas, kurį patiria kiekvienas, išmokęs jį prakalbinti. Mažai kas skaito poeziją, tačiau, kas yra patyręs jos galią, supranta, jog poezija yra nusiraminimo šaltinis, ji padeda suvokti istoriją – praeitį ir dabartį. Poezija yra ta kalba, kuri išsako vidinius, pačius svarbiausius žmogaus išgyvenimus, laisves, troškimus ir vertybines nuostatas.
Bene labiausiai man, kaip lietuvei, imponuojantis eilėraštis yra Salomėjos Nėries „Prie didelio kelio“. Jo autorė apmąsto tragišką Lietuvos likimą pasaulio istorijoje. Tai atspindi ir pagrindinis eilėraščio motyvas – kelias, – nueito gyvenimo ir patyrimų simbolis. Be to, eilėraštyje kalbama „mes“, visos lietuvių tautos, kurios kelias ne kartą prasilenkė su didelėmis, stipriomis tautomis, vardu. S.Nėris, poetė, kuri mums padeda suvokti praeitį, su liūdesiu primena laikus, kai Lietuva buvo okupuota sovietų. Šis laikotarpis vaizduojamas gęstančios saulės ir juodo kalno vaizdiniais. Žinodami S.Nėries biografiją, galime teigti, jog tamsusis kalnas yra Uralas, skiriantis du pasaulius: šviesų, šiltą laisvos Lietuvos ir niūrų, svetimą Rusijos. „Prie didelio kelio“ sujaudina kiekvieno patriotiško lietuvio širdį, nes jame atsispindi ne tik didelis ir sunkus Lietuvos kelias istorijoje, bet ir laisvės siekis.
Nuo tėvynės yra neatsiejama ir jos gimtoji kalba. Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Kalba“ apibrėžia ir vieną pagrindinių šio rašytojo kūrybinių bruožų – lietuviškas žodis yra svarbiausia žmogaus vertybė. J.Marcinkevičius poetiškai išsako, kad tauta išlieka gyvybinga tik per kalbą. Ji yra ne tik gebėjimas kalbėti ar galimybė kurti, bet ir visos tautos motina. Užuominos į prūsų kalbos išnykimą asocijuojasi su visos tautos išnykimu, pateikiamas perspėjimas iliustruoja būtinybę išsaugoti kalbą: „O kartais ji stovi, / Juoda skara apsigobus, / Prie pustuščio / Prūsų kalbos kapo.“ Šie žodžiai apibendrina ir autoriaus požiūrį: kalbos netekimas tautai – tai ne šiaip tyla, tai mirties ir gedulo tyla visoje istorijoje. J.Marcinkevičiaus eilėraštis,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!