Jaschos Heifetzo konkurso ypatumai Lietuvos stygininkų konkursų kontekste

ĮVADAS Žodis ,,konkursas” ( lotynų kalba concursus - subėgimas, susidūrimas) tai yra muzikos atlikėjų, kompozitorių varžybos, kurios vyksta pagal iš anksto nustatytą tvarką. Dar senovės Graikijoje 590 prieš Kristų Delfuose pradėjo rengti pitijos – žaidynės, kuriose varžydavosi ne tik atletai bet ir poetai, dailininkai, muzikantai ir kompozitoriai. Ši tradicija buvo tęsiama ir senovės Romoje. Tuo metu atsirado nugalėtojų pavadinimas – laureatas. (Muzikos enciklopedija, 2003, p. 195). Jau seniai patikrintas būdas naujoms žvaigždėms atsirasti – muzikos konkursai – turbūt vienas iš ryškiausių ir kartu prieštaringiausų XX a. muzikinio gyvenimo atributų, šiandien jau kiek ,,išsisėmęs” ir jokiu būdu nebe pagrindinis. Atlikėjus galima įvardinti savotišku ,,komerciniu produktu”: pasiūloje yra tiek daug kūrinių ir atlikimų, kad nuo čia jau tik vienas žvilgnsis iki konkuruojančios žvaigždžių sistemos, šiandien ypač akivaizdžiai dominuojančios muzikiniame gyvenime. (Pokalbių siuita, 2010, p. 152). Šiais laikais tarp begalės gerų atlikėjų muzikantas norėdamas sužavėti komisija turi ne tik nepriekaištingai atlikti konkurso programą, bet ir pasižymėti originalumu ir vidine charisma. Konkursas yra iššūkis, kuris leidžia atlikėjui tobulėti ir būti pastebėtam bei pripažintam muzikos pasaulyje. Dažnas atlikėjęs ,,paragavęs’’ konkursų skonio negali sustoti rungtis su savo specialybės varžovais, nes įgaunant didesnio pasitikėjimo savimi, o su kyla ir muzikanto ambicijos. Tačiau vyrauja ir kitokia nuomonė, kad šiuolaikiniame muzikos pasaulyje vis labiau nublanksta konkursų reikšmė, nes daugelis puikių muzikantų yra labiau pastebimi ne konkursų kontekste. Temos aktualumas. Visame pasaulyje yra šimtai, jei ne tūkstančiai muzikos konkursų, pradedant mažais vietiniais konkursais ir baigiant aukšto lygio konkursais, tokiais kaip tarptautiniais J. Heifetzo, P. Čaikovskio ir Karalienės Elžbietos konkursas. Kiekvienas muzikantas ryždamasis dalyvauti konkurse išbando savo galimybes, kelia sau didesnius reikalavimus ir įdeda daugiau darbo siekdamas kuo geresnių rezultatų ir įvertinimo. Konkursai yra išbandymas kiekvienam muzikantui ne tik dėl didelės konkurencijos, bet ir dėl keliamų aukštų reikalavimų. Beabejonės konkursai turi teigiamąją pusę, nes lavina atlikėjų meistriškumą, stiprina atkaklumą ir paruošia jaunuosius muzikantus konkurencinei gyvenimo tikrovei. O be jų negimtų patys tiksiausi artistai. Jascha Heifetz konkursas yra vienas rimčiausių šių dienų Lietuvos stygininkų konkursų kontekste. Lietuvos muzikai gali didžiuotis, kad prieš dvidešimt metų Lietuvos muzikos ir teatro akademija, stygininkų katedra bei Lietuvos Nacionalinė filharmonija surengė vieną reikšmingiausių konkursų Lietuvos istorijoje. Šis konkursas išsiskira tuom, kad turi labai aukštus reikalavimus bei aukštą meninį lygį, kviečia jaunuosius atlikėjus iš viso pasaulio atlikdamas ir tam tikrą reprezentaciją Lietuvos valstybei. Iki šiol konkursas nėra aprašytas, nei lyginamas su Lietuvoje vykstančiais stygininkų konkursais. Tyrimo objektas – Jaschos Heifetzo konkursas Lietuvos stygininkų konkursų kontekste. Tyrimo tikslas – atskleisti Jaschos Heifetzo konkurso ypatumus Lietuvos stygininkų konkursų kontekste. Tyrimo uždaviniai: 1. Pristatyti styginininkų intrumentų konkursų Lietuvoje istoriją; 2. Išskirti konkursų reikšmę atlikėjo karjeroje; 3. Remiantis skirtingais Lietuvos stygininkų konkursais išskirti tarptautinį J.Heifetzo konkursą; 4. Apibrėžti sėkmingo konkurso veiksnius. Tyrimo metodai: • Teorinis – istorinės ir mokslinės literatūros apžvalga bei analizė; • Empirinis – interviu, gautų duomenų analizė (aprašomasis metodas). Literatūra ir šaltiniai: Darbe remtasi Raimundo Katiliaus, prof. Donato Katkaus, prof. Jono Urbos užsienio įžymių atlikėjų – Gidono Kremerio, Marthos Argerich patirtimis bei įvairių internetinių svetainių publikuota medžiaga. Darbo struktūra. Tiriamasis darbas susideda iš įvado, dviejų skyrių, išvadų, literatūros sąrašo ir priedo. Įvade aptariamas mokslo darbo aktualumas, pateikiami tyrimo objektas, tikslas ir uždaviniai, aptariami tyrimo metodai. 1.LIETUVOS STYGININKŲ KONKURSAI 1.1.Konkursų atsiradimo istorija Muzikos atlikimas visą laiką kinta. Smuklininkai, vis labiau įsitvirtinantis muzikiniame gyvenime ir tampantis soliniu instrumentu, suteikia naujų impulsų styginių instrumentų sklaidos procesui. Griežiant moderniąją muziką, Jaschos Heifetzo konkurso keturis dešimtmečius puoselėtos tradicijos pritaikomos šių dienų reikalavimams. Tokiame kontekste tenka pripažinti, kad naujų interpretacijų radimuisi neabejotinai didžiulę įtaką turi nuoseklus ir kūrybingas pedagogų darbas. Piktnaudžiavimas gražiu garsu. Jis sutinka, kad gražus garsas privalo būti viena iš gero grojimo savybių. Visų specialybių muzikantai privalo gebėti groti gražiu garsu, tačiau vien tuo sotus nebūsi. Netinkamas ir ne vietoje naudojamas vadinamasis gražumas prilyginamas komfortui gyvenime. Kremerio nuomone, toks piktnaudžiavimas suprimityvina muziką, kūrinys praranda spalvas, tampa nuobodus ir nuspėjamas. Pasak Kremerio, „publika dažnai linkusi tariamą gražumą traktuoti kaip tikrą grožį. Tačiau tikras grožis niekuomet nebūna tobulas, kiekviename grožyje yra savas negerumas: viskas, kas gyva, su savo klaidomis ir disproporcijomis veikia mus daug stipriau ir įtaigiau nei tiksliai išmatuota erdvė ar kuo tiksliausiai atliktas, beveik tobulas vadinamasis gražumas“ (Lipinaitytė 2008: 65). „Juk gamtoje egzistuoja ne vien grynas grožis. Pavyzdžiui, rožės - jų grožis, besimainančios spalvos, aromatas neatsiejami nuo spyglių. Lygiai taip pat ir tikro atlikėjo garso savybės neturi apsiriboti stiprumu ar garso vibracijos intensyvumu. Muzikanto garsas turi perteikti visą išraiškos elementų paletę - nuo pašnekesio, šnabždesio, beviltiško riksmo, gergždimo ir panašiai, t. y. pereiti visą emocijų skalę. Vien gražiu garsu visko nepapasakosi“ (Ibid.: 65). Kremeris mano, jog dažnai tie, kurie vien tik mėgaujasi nuostabiu garsu, nelabai ką teturi daugiau pasakyti. Tokio požiūrio siūlo laikytis atliekant ne tik šiuolaikinę muziką, tačiau ir grojant Antonio Vivaldi ar Franzo Schuberto muziką. Jo nuomone, užliūliavus save gražiu garsu pamirštama kūrinio prasmė, o muzika tampa varginančia ir primityvia. Kalbant apie technines atlikimo priemones, „nepatogumo principas“ pasireiškia, kai renkamasi muzikinio teksto pateikimo charakterį, artikuliaciją, štrichus, tempą, aplikatūrą, dinamiką, vibrato, netgi intonuojant. Su „nepatogumo principu“ interpretacijoje susijęs Kremeriui būdingas muzikinės minties atlikimo rečitatyviškumas. Priartinti muziką prie kalbos galima pasirinkta atitinkama artikuliacija bei štrichais, jie gali pagelbėti norint pabrėžti rečitatyviškumą ir deklamatiškumą. Todėl darant artikuliacinius sprendimus labai svarbu vadovautis ne vien tuo, kas priimta, patogu ar logiška, bet kreipti dėmesį į tai, ką norima pasakyti, ką norima išskirti, kaip štrichai gali pagelbėti išreikšti muzikinę mintį ar idėją. Siekiant sukelti klausytojui vidinę įtampą ir „nepatogumo“ jausmą, dėmesį reikėtų skirti ir sąmoningam intonavimui. Reikėtų ne tik siekti nepriekaištingos intonacijos, bet ir pasitelkti intonavimą kaip muzikinės išraiškos priemonę. Kremeris moko grojant ne tik klausytis savo horizontalios melodinės linijos, tačiau girdėti ir vertikalų harmoninį paveikslą, spėti pajausti svarbius harmoninius pokyčius, intervalus. Kuo įdomesni, nelauktesni harmoniniai posūkiai ar sąskambiai, tuo daugiau dėmesio ir jautrumo reikalaujama iš atlikėjo. Kremeris siūlo naudoti intonavimą kaip išraiškos priemonę užaštrinant intervalus: mažas sekundas intonuojant ypač siaurai, septimas - plačiai. Dėmesys į tokius intervalus turėtų būti kreipiamas tiek grojant dvigubas natas ar harmoniją, tiek atliekant melodinę liniją. Tai svarbu, nes harmoninis aštrumas sukelia klausytojams diskomforto jausmą. Tempas kūriniuose ne visuomet tiksliai nurodomas, tačiau net ir tiksliai nurodytas tempas nėra neginčytinas. Renkantis tempą Kremeris siūlo orientuotis ne tik į autoriaus nurodymus, kūrinio charakterį, jo emocinę vertę ar įvaizdžius, bet ir į psichologinę atlikėjo būseną atlikimo metu. Svarbu vengti „patogaus“ pačiam atlikėjui tempo, nes jis visuomet bus jaučiamas ir klausytojo. Kremeris kreipia dėmesį ir į aplikatūros parinkimą - ji padeda atskleisti garso tembrą, perduoti emocinį kūrinio charakterį. Sudėtinga aplikatūra neretai sukelia intonacinių sunkumų, jai reikia daugiau pastangų, laiko ir energijos. Taigi Kremeris įpina dar vieną komponentą vidinei įtampai palaikyti, juo stengiamasi sustiprinti muzikinę įtaigą. Susidaro tam tikras diskomfortas, kuris persiduoda ir klausytojui. Muzikos konkursai visada buvo svarbi žmogaus patirties dalis. Antikiniame pasaulyje graikų ir romėnų visuomenės juos laikė centrine savo dievų garbinimo dalimi, paprastai susiedamos su religine procesija ir auka. Nors šiais laikais muzikantams nereikia nešti aukos dievamas, tačiau muzikantas turi paaukoti: ilgas darbo praktikos valandas, nuvažiuotus kilometrus, investuotus pinigus ir nenumaldomą ryžtą būti pastebėtu ir įvertintu. Pirmieji konkursai buvo rengiami dar senovės Graikijoje, bet dabartinio tipo konkursai pradėti rengti tik XIX a. pradžioje. Pirmasis tarptautinis konkursas buvo surengtas 1803 m. Paryžiaus dailiųjų menų akademijoje. Šis konkursas iki šių laikų kasmet skiria Romos premiją - apdovanojimą už geriausią kūrinį. Panašios premijos po kelerių metų pradėtos skirti Belgijoje ir JAV. 1889 m. Vienos muzikos scenos menų universitete įvyko pirmasis Bösendorferio fortepijonų fabriko rengiamas konkursas, o 1886 m. Rusijoje A.Rubinšteino iniciatyva buvo įsteigtas ir 1890 m. Sankt Peterburge surengtas I tarptautinis A.Rubinšteino konkursas, kuriame varžėsi kompozitoriai ir pianistai. Muzikos konkursai tapo plačiai paplitę XX amžiuje ir buvo pagrindinė priemonė atrasti jauną talentą, tačiau karo metais konkursų rengimas, deja, buvo beveik nutrūkęs, paminėtas nebent 1943 m. Paryžiuje pradėtas rengti M. Long ir J. Thibaud konkursas. Po I pasaulinio karo vėl pradėta daugiau rengti tokių tarptautinių konkursų: 1935 m. Wieniawskio konkursas Varšuvoje, 1937 m. – E.Ysaye smuikininkų konkursas, 1954 m. Paganini konkursas Genujoje. ( Muzikos enciklopedija, 2003, p. 196). Kiekvienam tarptautiniam konkursui parengiama turų programa, nurodomas prizų skaičius ir amžiaus apribojimai. Konkurso dalyvių įgūdžius vertina žiuri, kurios sudėtis dažniausiai yra tarptautinė. Įvairūs muzikos konkursai paprastai vyksta nuolatinėje vietoje, tačiau kartais jie organizuojami įvairiose šalyse. Tarp svarbiausių šiuolaikinių tarptautinių konkursų yra P. Čaikovskio konkursas (Maskva), Karalienės Elžbietos konkursas (Briuselis), F. Chopino konkursas (Varšuva), H. Wieniawski konkursas (Poznanė), G. Enesco konkursas (Bukareštas), J.S. Bacho konkursas (Leipcigas), R. Schumanno konkursas (Zwickau) ir N. Paganini konkursas Genujoje.1 1.2. Lietuvos stygininkų konkursai Kremeris stengiasi pasiekti ypač plačią dinaminę skalę. Jis siūlo kreipti dėmesį ne tik \ piano ir forte skirtumus: lygiai tokia pati reikšmė turi būti teikiama ir vieno bei dviejų piano skirtumui. Taip pasiekiama plati akustinė amplitudė su daugybe subtilių atspalvių, padedančių įgyvendinti „nepatogumo principą“. Pavyzdžiui, itin tylus grojimas priverčia klausytoją sulaikyti kvėpavimą ir įtempti klausą, kad įsiklausytų į kiekvieną garsą. Anot Kremerio, įgyvendinant „nepatogumo principą“ labai svarbu racionaliai ir sąmoningai parinkti vibrato. Reikėtų rinktis skirtingo charakterio, įvairaus intensyvumo vibrato - taip būtų išvengta monotonijos ir atsižvelgta į atliekamą muziką. Kaip ir renkantis štrichus ar artikuliaciją, reikėtų nepalikti vibrato savieigai, reikėtų apmąstyti, kokio charakterio vibrato geriausiai atskleistų kūrinio ar frazės idėją. 1. Nustatyta, kad šiandien pagrindiniu muzikinio ugdymo tikslu kiek daugiau nei trečdalis pedagogų laiko Domėjimosi muzika skatinimą, o Atliekamo repertuaro išbaigtumą, perfekciją kaip svarbiausią muzikinio ugdymo tikslą paminėjo tik penktadalis respondentų. Tačiau kiekybiniai šio muzikinio ugdymo aspekto įverčiai leidžia teigti, kad atliekamo repertuaro išbaigtumo, perfekcijos siekis yra būdingas kone kiekvieno pedagogo edukacinei praktikai, tad muzikinio ugdymo erdvėje vertintinas kaip dominuojantis. Nustatyta, kad Mokinio meninės saviraiškos galimybė kaip pagrindinis muzikinio ugdymo tikslas pedagogams yra mažiausiai svarbus. Įvertinus pedagogų nuostatų į rankų / kūno nustatymo, pagrindinių grojimo įgūdžių svarbos muzikavimo proceso kokybei raišką, vienareikšmiškai galima teigti, jog ugdymo erdvėje šiam edukaciniam veiksniui pritariama kone vienbalsiai. Gauti rezultatai interpretuotini dvejopai. Rankų / kūno nustatymas, pagrindinių įgūdžių formavimas kaip tolesnės ugdytinio veiklos pagrindas negali būti ginčijamas profesinio muzikinio ugdymo kontekste, vadinasi, gautas rezultatas šiame kontekste vertintinas kaip pozityvus. Tačiau kalbant apie nesiekiančiųjų muziko profesionalo išsilavinimo ugdymą, pastarasis rezultatas įgauna grėsmingų bruožų: akcentuojant rankų / kūno nustatymo, pagrindinių grojimo įgūdžių svarbą, nuskurdinamas muzikavimo procesas, mažėja dėmesys kitoms su ugdytinio saviraiška susijusioms veikloms pamokoje. ​ Ištyrus pedagogų nuostatą į edukacinėje praktikoje naudojamus metodus nustatyta, jog nūdienos muzikiniame ugdyme daugiau nei pusės visų apklaustų pedagogų darbe vyrauja konservatyvūs metodai. Tai reiškia, jog edukacinėje erdvėje nevengiama rutinos, kartais ir muštro kartojant, imituojant, „šlifuojant“ sudėtingus muzikinio teksto ar interpretacijos elementus. Toks edukacinės praktikos vaizdinys siejasi ir su pedagoginėmis nuostatomis: pedagogai pritaria konservatyvių bruožų turintiems metodams ir savo darbe juos taiko. Atskleista, jog metodinių naujovių ieškojimas ar naujos pedagoginės strategijos išbandymas pedagogų vertinamas skeptiškai. Pedagogų nuostatų į tradicinius ir alternatyvius muzikinės meninės mokinio veiklos būdus pamokoje raiškos analizė rodo, jog nūdienos edukacinėje erdvėje vyrauja tradiciniai būdai, tam pritaria daugiau kaip pusė apklaustų pedagogų. Tai reiškia, kad ugdytinio veikla pamokoje apsiriboja muzikinio teksto studijavimu bei „techninėmis“ ar interpretacinėmis kūrinio pratybomis. Gauti rezultatai taip pat atskleidė daugelio pedagogų teigiamą nuostatą į alternatyvius muzikinės meninės mokinio veiklos būdus. Rezultatai vertintini nevienareikšmiškai: pedagogai neprieštarauja, kad į mokinio veiklą būtų įtraukta improvizacija, „skaitymas ‘iš lapo’“ ar grojimas „iš klausos“, tačiau patys dirbdami tokios veiklos galimybių mokiniui kol kas nesuteikia. Analizuojant pedagogų nuostatas į tradicinį ir šiandieninius mokinio poreikius atitinkantį repertuarą, naudojamą edukaciniame procese, buvo nustatyti ganėtinai prieštaringai vertintini rezultatai. Išsiaiškinta, kad tradicinio repertuaro naudojimui pritaria absoliuti dauguma pedagogų. Vadinasi, nūdienos ugdyme išlieka ganėtinai griežtos repertuaro parinkimo tradicijos: ugdytiniai interpretuoja polifoninius kūrinius, jiems privalomi stambios formos žanrai, daug dėmesio skiriama virtuoziškumui - į mokinio repertuarą įtraukiami etiudai, virtuozinės pjesės. Tačiau kartu pedagogams nesvetima teigiama nuostata į šiandieninius mokinio poreikius atitinkančio repertuaro naudojimą - ji būdinga kone visiems respondentams. Pedagogai šiandien dar vis laiko būtinybe į mokinio repertuarą įtraukti klasikinius žanrus, tačiau lygiai taip pat jiems atrodo svarbu atsižvelgti į dabartinius mokinio poreikius ir papildyti repertuarą mokiniui patrauklios, aktualios muzikos pavyzdžiais, ir tai atskirais atvejais, tikėtina, jau yra daroma. Vengrų kilmės kompozitorius, pianistas Béla Bartókas yra išsakęs savo mintį, kad konkursai yra skirti žirgams, o ne meno atstovams. Tačiau įvairūs konkursai mene yra tikrai dažnas reiškinys, muzikoje konkursų taip pat apstu. Atrodo absurdiška bandyti pakankamai tiksliai surikiuoti meninius aspektus, kad būtų galima išrinkti nugalėtoją, antrosios vietos laimėtoją ir t..t. Tačiau menininkai turi didelę naudą ne tik piniginę forma, bet taip pat būna pastebėti agentų, kurie pasiruošę atverti menininkams įspūdingas koncertų sales, kuriose gali save realizuoti kaip atlikėjus. Lietuvoje pirmą kartą M. K. Čiurlionio iniciatyva 1910 m. Lietuvių dailės draugijos muzikos sekcija paskelbė lietuvių muzikos kūrinių konkursą. Po II pasaulinio karo Lietuvoje rengiami įvairių atlikėjų, kompozitorių konkursai, tarp jų Čiurlionio konkursas (pianistų ir vargonininkų) rengiamas nuo 1965 m. Vilniuje, vėliau tapęs tarptautiniu 1991. Dvariono konkursas (jaunųjų pianistų ir smuikininkų; nuo 1974 rengiami respublikiniai, nuo 1989 – ir tarptautiniai), Vainiūno konkursas ( tarptautinis pianistų, nuo 1993). 2001 Lietuvos kultūros fondas kartu su Lietuvos MuA surengė I tartautinį J. Heifetzo smuikininkų konkursą ( Muzikos enciklopedija, 2003, p. 196). Lietuvoje kasmet vyksta nemažai konkursų įvairių specialybių muzikantams, jų yra tiek vietinės reikšmės, tiek tarptautiniai, kuriuose dalyvauja ne tik patyrę muzikai, bet ir jaunieji atlikėjai. Muzikantai važiuoja iš įvairių miestų ir miestelių ne tik dėl laimėjimo, bet ir savo miesto mokyklos garsinimo. Tradiciškai muzikantai labiausiai nusipelnę Lietuvai yra apdovanojami pagerbimo iškilmėse Prezidentūroje. Turbūt daugelis atlikėjų svajoja gauti apdovanojimą ir būti pripažintam savo šalyje. Vienu tokių iškilmių metu Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus pasidalino tokiais savo žodžiais: Dvasinio turto mūsų gyvenimui ypač reikia. Dvasios skurdas ypač bado akis gal net labiau nei materialusis. Jus gamta dosniai apdovanojo talentais. Jūs esate laimingieji, kurie gali dovanoti žmonėms dvasios grožį – savo kūrybą. Dėka kiekvienais metais rengiamų konkursų Lietuvoje tiek muzikos mokyklose, tiek aukštosiose mokymo įstaigose jaunieji atlikėjai ugdo ne tik meistriškumą ir kūrybiškumą, bet ir įgauna pasitikėjimo, pripažinimo bei vertingos patirties besiruošiant ateities pasirodymams užsienyje ar atrankoms į darbo vietą. Per paskutiniuosius metus Lietuvoje buvo surengti konkursai tokie kaip: prof. altininko Jurgio Fledžinsko 90-mečiui stygininkų konkurse,. prof. Romualdo Kulikausko 80-mečiui stygininkų konkurse, smuikininko V. Motiekaičio 120-mečiui, prof. smuikininko E. Paulausko 90-mečiui, prof. Viktoro Radovičiaus 100-mečiui stygininkų konkurse bei prof. Aleksandro Livonto 100-mečiui stygininkų konkurse. Galima taip pat pasidžiaugti Kaunas Sonorum, Olimpo Musicale, R.Katiliaus Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkursu, Nacionaliniu Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursu bei tarptautiniu S.Sondeckio konkursu, kurie vyksta Lietuvoje. Ir bene svarbiausias stygininkų konkursas, kuris vyksta kas keturis metus yra tarptautinis J.Heifetzo smuikininkų konkursas. 1.3.Konkursų reikšmė atlikėjui Jaschos Heifetzo stygininkų konkursas užima svarbią vietą ugdant visapusišką jų dalyvių asmenybę, nes jis suteikia neprilygstamas galimybes individualizuoti jaunojo stygininko atlikimo procesą, prisitaikant prie individualių stygininko savybių. Jaschos Heifetzo stygininkų konkursas ir pasiruošimas jam procesą galima palyginti su augančiu medžiu: viskas prasideda nuo sėklos – jaunojo stygininko minties, smalsumo, įgimtų polinkių; šią sėklą auginame suteikdami žinias ir gebėjimus, taip suformuodami kamieną o tada jau pats stygininkas gali dalyvauti nusprendžiant, kokios bus medžio šakos – su kokiomis muzikos atklykimo ekspresijomis galima bus sieti jo patyrimą ir brandinti mintį, kurios šakos bus svarbiausios pažinimo kelyje, kiek ant jų bus papildomų, toliau besišakojančių šakelių, ant kurių galiausiai turės derėti vaisiai – subrendusios asmenybės veiklos rezultatai. Jaschos Heifetzo stygininkų konkursas yra prasmingas, kai smuikininkų konkursai integruojami, atsižvelgiant į egzistuojančias stygininkų konkursų tarpusavio sąsajas. Jaschos Heifetzo stygininkų konkursas sukuria prielaidas visus dalykus jungti į visuminį ugdymą. Jis įkūnija tokias vertybes kaip: kritinis mąstymas, intelektinė branda, atlikėjų ir pedagogų bendradarbiavimas. Jaschos Heifetzo stygininkų konkursas leidžia matyti stygininkų ribas, ryšius tarp jų, vadinasi, sudaro prielaidas įvertinti savo kompetencijos ribas ir rasti būdus turimam atlikimo lygiui praplėsti (Vilkelienė, 2005). Pagal J. Laužiką (1993, p. 279) konkurso integracija tai ne bet koks jungimas, o tik toks, kuris „suveda ir sujungia atskiras dalis, besiskaidančias jėgas ir palaidai įgyjamus švietimo lobius į struktūringą visybę“. Z. Kairaitis (1992) mano kad, stygininkų konkursų integracija – tai žinių, veiklos būdų, disciplinų siejimas tarpusavyje arba į grupes. Ž. Jackūnas (1993) teigia, kad šiuo terminu nusakomas abipusiškas sistemos elementų suderinimas, laiduojantis jai visumos pusiausvyros būklę. Lietuvos filosofai S. Šalkauskis (1992), A. Maceina (1991) darbuose integruotą muzikos ugdymą sieja su muzikantų integralios asmenybės samprata. Jaschos Heifetzo stygininkų konkursas remiasi holistiniu požiūriu į gyvenimo tikrovę ir vaiko santykius su jį supančia aplinka. Čia į pasaulį žvelgiama kaip į nedalomą visumą, kurioje viskas tarpusavyje susiję. Aptariant kurią nors temą atsiranda natūralus poreikis lyginti, analizuoti, sujungti klasikinės styginės muzikos atlikėjus į visumą – tai ir yra Jaschos Heifetzo stygininkų konkurs esmė. Šiandien Lietuvos muzikiniuose konkursuose kartais taikoma fragmentiška tarpdalykinė integracija, o vidinės stygininkų konkursų sistemos išlieka autonomiškos. Tokiu atveju vieni dalykai įsiterpia į kitus, juos papildo, praplečia, iš dalies pagilina aptariamų muzikos temų suvokimą, bet tai netampa sistemišku muzikinės medžiagos integravimu, kuris įmanomas tik panaudojant kitus – 11 gilesnio konkursinio integravimo – lygius: teminį muzikinės medžiagos integravimą, integravimą remiantis sąvokiniu ryšiu, integravimą, paremtą procesiniu stygininkų konkursų ryšiu (internetinė prieiga). Stygininkų konkursų tarpusavio muzikantų, atlikėjų integracija sudaro prielaidas pastebėti ne tik bendrybes, bet ir skirtumus, moko analizuoti ir remtis įgytomis žiniomis. Smuikininkų konkurso ryšiai dalykinėje sistemoje pagyvina styginių mokymo procesą, padeda geresnius dalykinių žinių, mokėjimų bei įgūdžių pagrindus (Pečiuliauskienė, 2002). Jaschos Heifetzo stygininkų konkursas skatina profesionalų kūrybiškumą, įtraukdamas juos į aktyvią veiklą, suteikdamas erdvės įvairiomis formomis laisvai reikšti savo mintis, nuomonę ar požiūrį. Kūrybiškumas suprantamas ir kaip gebėjimas priimti netradicinius sprendimus ir veikti nestandartinėse situacijose. Juk žinojimą ir gebėjimus vienoje veiklos srityje įprantama nesunkiai perkelti į kitas gyvenimiškas situacijas. Jaschos Heifetzo stygininkų konkursas yra tinkamas dėl atlikėjų tarpsnio ypatumų: fizinių (nervų, kaulų ir raumenų, vidinių organų ir kt.), psichinių (suvokimo, mąstymo, atminties, dėmesio ir kt.), socialinių (bendravimo, bendradarbiavimo, ir kt.) – daugelį stygininkų konkursui moko vienas mokytojas. Liberalizuotas reglamentas (konkursai gali būti ne tik tradiciniai, yra galimybė nutrinti formaliąsias ribas, kaitalioti muzikantų ugdymo strategijas). Skatinamas domėjimasis, smalsumas ir stygininkų mokytis, sudaromos sąlygos saviraiškai, kūrybiškumui. Nepaisant išvardytų iššūkių, Jaschos Heifetzo stygininkų konkursas, kaip rodo užsienio ir Lietuvos mokytojų patirtis, suteikia mokytojui galimybę veiksmingiau išnaudoti konkurso laiką ir kartu su kitais atlikėjais pasiekti geresnių rezultatų. Tai terpė, kurioje skatinamas ieškoti naujų, netradicinių muzikos formų, naudoti šiuolaikiškas priemones derinant tarpusavyje įvairių stygininkų konkursų mokymo(si) tikslus, turinį, metodologiją, parenkant muzikantų ugdymui palankius metodus (pavyzdžiui, tarpdalykiniai projektai, meninė raiška, tyrimai), susiejant konkurso medžiagą su gyvenimo aktualijomis ir panašiai. Išskirtinis vaidmuo Lietuvos Jaschos Heifetzo konkurso stygininkų meno istorijos raidoje tenka altininkui, pedagogui, dirigentui profesoriui Jurgiui Fledžinskui. Su jo vardu susijęs vienas ryškiausių Lietuvos Jaschos Heifetzo konkurso stygininkų meno istorijos puslapių. Nuoseklų, sistemingą ir kryptingą lietuvių stygininkų mokymą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Jaschos Heifetzo konkurso stygininkų klasėje metus Jaschos Heifetzo konkursas suformavo ir išugdė 39 profesionalius stygininkų, lėmėjų darbo kryptį ir profesionalumo lygio. Pastaruoju metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kūrybingų pedagogų (P. Radzevičius, A. Pšibilskienė, D. Katkus, G. Dačinskas) dėka sėkmingai tęsiama ir plėtojama Jaschos Heifetzo konkurso suformuota pirmoji Lietuvoje pedagoginės Jaschos Heifetzo konkurso stygininkų mokyklos sistema. Pasak L.Navickaitė – Martinelli (2010), jau seniai patikrintas būdas naujoms žvaigždėms atrasti – muzikiniai konkursai – turbūt vienas iš ryškiausių ir kartu prieštaringiausių XX a. muzikinio gyvenimo atributų, šiandien jau kiek ,,išsisėmęs‘‘ ir jokiu būdu nebe pagrindinis. Atlikėjus galima įvardinti savotišku ,,komerciniu produktu”: pasiūloje yra tiek daug kūrinių ir atlikimų, kad nuo čia jau tik vienas žvilgnsis iki konkuruojančios žvaigždžių sistemos, šiandien ypač akivaizdžiai dominuojančios muzikiniame gyvenime. Vienas žymiausių pasaulio smuikininkų, Gidonas Kremeris teigia, kad ,,konkursai nebūtini – tai tik viena iš galimybių. Nesakau, kai kiekvienam reikia dalyvauti konkursuose, tačiau daug mažiau, kai jie jauni muzikiniai leidžia išbandyti savo jėgas: konkursui reikia subrandinti daugybę savybių, kurios vėliau reikalingos koncertuojant. Konkursas vienaip ar kitaip yra savęs paties patikrinimas ir galų – mes gyvename konkurse su pačiais savimi. Sėkmingu pasirodymu konkursuose galima laikyti tai, kad padarei viską, ką galėjai. Todėl aš nemanau, kad konkursai tik kenkia. Sportinis elementas konkusuose – kvaila, ką padarysi. Konkursai man egzistuoja, kad galima būtų atrasti talentus, nurodyti jų trūkumus ir galimybes. Ne visada konkursuose laimi patys talentingiausi, dažnai apdovanojami tie, kurie buvo meistriškesni. Meistriškumas ne visada yra talento požymis – tai instrumento valdymo požymis. Nevalingas valdymas tampa objektyvesne kategorija nei talentingas – skirtingi žiuri nariai skirtingai gali įvertinti skirtingus talentus“. (L.Navickaitė – Martinelli, 2010, p. 38- 39.) Pasisekęs pasirodymas konkurse jaunam muzikantui gali atverti plačias koncertų užsakovų gretas ir karjeros augimą - “Šiandien net ir konkurso nugalėtojo piniginio prizo dydis nelabai daug reiškia. Kur kas svarbiau, kokias galimybes teikia konkursas, ar jis paskatins tolesnę artistinę muziko karjerą. Neretai kaip prizą organizatoriai įrašo gastroles, koncertus su žymiais kolektyvais.” (D.Katkus, 2013, p. 410). Taip pat, kuo geresnis muzikanto įvertinimas konkurse, tuom jo pasitikėjimas ir motyvacija kyla aukščiau, arba atvirkščiai, kuo mažiau pasisekė pasirodymas, tuo savivertė ir aplinkinių nuomonė krenta žemiau. Kaip teigia D. Katkus: “Konkursas tampa pirmuoju jauno muzikanto karjeros žingsniu . Tam tikrą įtaką jis daro ir nugalėtojų karjerai, darbo vertės savimonei, savęs vertinimui ir pasitikėjimui. Jis tampa pirmuoju nuolatinės koncertinės veiklos stimulu, yra tam tikras pažymėjimas, leidžiantis koncertų organizatoriams spręsti apie meninius jauno žmogaus gebėjimus ir vertę.” (D. Katkus, 2013, p. 410). Tad galima teigti, kad dalyvavimas konkurse, kruopštus pasiruošimas, kuris leis atlikėjui parodyti savo geriausius sugebėjimus, gali suteikti išsvajotąją muzikinę karjerą, naujas ir įdomias pažintis su bendraminčiais, pasirodymus didžiosiose koncertinėse salėse, o svarbiausia dar didesne motyvaciją tobulinti savo muzikinius sugebėjimus. Be abejo, laimėjimas rimtame konkurse nėra karjeros sėkmės garantas – neretai pirmosios premijos laureatai išnyksta užmarštin, o kiti pakyla į žvaigždės aukštumas. Svarbiausia pabrėžti, kad konkurso dalyvio gyvenimas labai sutampa su scenos menininko gyvenimu – tai drausmės, nuolatinės analizės ir neatsakytų klausimų gyvenimas, kupinas nesėkmių ir kritikos (TheStrad). Daugeliui dalyvių vertingiausia konkursų patirties dalis yra galimybė susitikti su vienodai atsidavusiais jaunais atlikėjais, pasidalinti asmeninėmis interpretacijomis ir galbūt rasti naują požiūrį į muzikos bendruomenę. Aš tikiuosi, kad bet kuris studentas, dalyvavęs konkurse, tai daro, kad augtų kaip muzikantas, o tai yra sveikas iššūkis atlikti repertuarą, kurį jie groja. Muzika nėra susijusi su varžybomis – tai aistra ir meilė tam, ką darai. Tačiau šiomis dienomis konkurso reikšmė menininkas vis mažėja ,,Šiandieninį pasaulio koncertinį gyvenimą valdo koncertų vadybininkai, kuriems konkurso nugalėtojo vardas kuriant pirmąjį artisto įvaizdį gal ir svarbus, bet ne pats svarbiausias.“ (D. Katkus, 2013, p. 410). Tikrasis artistų karjeros konkursas vyksta vadybininkų kontorose, reklamos agentūrose ir įrašų kompanijose. (D. Katkus, 2013, p. 411). Tvirtas Jaschos Heifetzo stygininkų konkurso pozicijas įvairiais meno suvokimo, atlikimo ir vertinimo klausimais turėjęs žymiausias tarpukario Lietuvos muzikos kritikas, kompozitorius plačiai nušviesdavo to laiko Jaschos Heifetzo stygininkų konkurso muzikos padėtį. Recenzijose jis nuolatos akcentavo Jaschos Heifetzo stygininkų konkurso muzikos svarbą, rūpinosi jos kokybišku atlikimu. Visokeriopai skatindamas ir objektyviai vertindamas Lietuvos atlikėjus stygininkus, jis matė ir daugybę problemų, susijusių su profesionalesniu Lietuvos stygininkų parengimu. „Mūsų kamerinė muzika turi jau nemaža rimtų, vertingų veikalų, kuriuos verta parodyti užsieniui. Bet juos atlikti nėra lengva, gan painios naujoviškos struktūros reikalauja geros orientacijos, subrendusio menininko. Stygininkų srityje mums dar nepavyko tokių išsiauginti (Jakubėnas 1994: 327). Varžybose tikrai yra azartinių lošimų elementų, kur saugus žaidimas gali būti ne pats geriausias pasirinkimas. Pasirengę galite sukrauti šansus savo naudai. Tai gali reikšti netikėtus muzikinius sprendimus vietoje – galite praleisti natą ar dvi, bet atlygis yra didesnis už riziką. Tai buvo dar vienas mano pasirengimo aspektas, kuris visada buvo puoselėjamas ir skatinamas. Ši padėtis po truputį keitėsi, kai Lietuvos koncertiniame gyvenime vis svarbesnę vietą užėmė savi, jau Lietuvoje parengti, atlikėjai. Profesionalių stygininkų ugdymo stoka tapo viena iš priežasčių ir ryškesnei Jaschos Heifetzo konkurso stygininkų muzikos plėtotei. Kadangi senosios kartos lietuvių kompozitorių kamerinėje instrumentinėje muzikoje nebuvo ryškesnių Jaschos Heifetzo konkurso stygininkų muzikos pavyzdžių, galima daryti prielaidą, jog profesionalių stygininkų ugdymo stoka, tradicijos perimamumo ir konkrečios koncertinės paskirties nebuvimas pristabdė ir kompozitorius, kurie negalėjo tikėtis, kad atliks jų kūrinius. Tarp jaunųjų stygininkų geriausiai įsitvirtino Jaschos Heifetzo konkurso stygininkų muzikos plėtotei. Būdamas Jaschos Heifetzo stygininkų konkurso muzikos entuziastas organizavo įvairios sudėties kamerinius ansamblius ir pats juose griežė. Be to, daugelis varžybų nepatyrusiems žaidėjams siūlo galimybę dalyvauti meistriškumo kursuose, kuriuos veda pasaulinio lygio menininkai, ir tai, ko jums negali suteikti net milijonas „Instagram“ mėgėjų. Muzikos konkursų kaip gydančios ir vienijančios jėgos pasauliui idėją atkartoja Yehudi Menuhinas, vadovavęs smuiko komisijai Long-Thibaud Crespin konkurse nuo 1993 m. Iki mirties 1999 m. 1996 m. „Mes renkamės čia, žiuri nariai ir aš, ne tam, kad pamatuotume atstumą, skiriantį dalyvius vienas nuo kito, o tam, kad pabrėžtume ryšio lygį, kurį jie pasiekė [...] muzikos ir žmonijos labui“.2 Muzikos konkursų istoriją, tai yra tai, kad viso to centre yra žmogaus dvasios stiprybė ir noras užmegzti ryšius už geografinių, politinių ir kultūrinių barjerų. Jaunųjų stygininkų ugdymui įgiję tvirtus griežimo altu pagrindus, sėkmingai tęsė mokslus konservatorijoje, o vėliau ir patys pasirinko pedagogo kelią. Susiformavo į savarankišką instrumentinę mokyklą, būtina nurodyti kūrybinės mokyklos ir „mokyklos“ sampratos esminius požymius. „Mokyklos“ sąvokos esmę ir struktūrą aiškina ir apibūdina muzikologas A. Ambrazas. Remiantis jo suformuluotu plačiu „mokyklos“ apibrėžimu, skirtu Lietuvos kompozitorių mokyklai, galima atskleisti kiekvienos kūrybinės ir instrumentinės mokyklos gyvavimo galimybę, nes „kiekviena mokykla, kad ir kaip ji pasireikštų, suponuoja kai kuriuos bendrus komponentus, kurių svarbiausieji: • Kurios nors srities žinių, įgūdžių, jų įgyvendinimo principų bei metodų visuma - tam tikra programa (ko yra mokoma, diegiama mokykloje). • Jaschos Heifetzo stygininkų konkursas (vienas ar kolektyvas), programą perteikiantis savo aplinkai (kas moko). • Jaschos Heifetzo stygininkų konkurso, perimantys mokyklos programos turinį ir mokytojo patirtį (kam perteikiamos žinios). • Jaschos Heifetzo stygininkų konkurso turinio perimamumas, t. y. tradicijos, užtikrinančios mokyklos pastovumą ir tvarumą (kaip vyksta mokymas, įdiegiami jo rezultatai, kaip įsitvirtina pati mokykla)“ (Ambrazas 2007: 73-74). • Sudarytas Lietuvos stygininkų pedagogų ir jų studentų medis padeda įžvelgti ir patvirtina „mokyklai“ būdingų požymių visumą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad laikotarpis nuo 1949-ųjų - Jaschos Heifetzo konkurso mokyklą, liudijančią savarankišką jos gyvavimą. • Stygininko Jaschos Heifetzo konkurso principai bei jo darbo vaisiai yra akivaizdūs ir neginčijami. Jis pirmasis išreiškė naują požiūrį į altą kaip į koncertinį instrumentą, prilygindamas jį smuikui ir violončelei. Atskleidė daug vertingų faktų apie jo pedagoginius sugebėjimus ir metodinius principus. Smuikininko solisto, kaip ir kitų profesionalių muzikos atlikėjų, profesija siejama su talentu, nes kaip teigia G.Kremeris “

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!