J. Savickio novelė ,,Kova“ ir jos kontekstai, novelės ,,Ad astra“ analizė

Novelė

Kontekstas

Novelėje matome, kad vaizduojamame kaime nebeegzistuoja elementarus žmogiškumas, krikščioniška užuojauta, pažeidžiamos asmens teisės (kaimo vyrai – bendruomenės autoritetai vykdo linčo teismą – jie vieną, beginklį žmogų pasigavę pririša namuose, tyčiojasi, spardo pentinuotais batais pririštojo blauzdas, vakare, pagavę iš naujo, tampo po sniegą prisirišę prie rogių). Atrodytų, vienas berniukas (ūkininko sūnus dar mažas, todėl natūraliai jautrus, paveiktas senų žmonių pasakojimų) išsaugojęs žmogiškumą. Jis paleidžia vagį ir mato, kaip šis susigraudina, savo išgelbėtoją prispaudžia prie krūtinės – taip stipriai paveikė plėšiką vaiko gerumas. Tačiau novelė baigiasi tuo, kad ir jis nebereaguoja į tai, kas nutiko vagiui.

1. Modernistai vaizdavo pasaulį, kuriame tai, kas buvo vertybė, staiga gali virsti abejotinu dalyku.

2. Modernistai vaizdavo, kad pasaulis yra susvetimėjęs, žiaurus, ir negailestingas, tarsi paveiktas blogio ir keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai.

3. Rašytojo kūryboje bene visur surandame ne tik gėrio bet ir blogio žaismą, žmogaus įgimtą ieškojimą gyvenimo tiesos bei siekimą amžinojo gėrio.

Novelė

Kontekstas

Jau novelės pradžioje išryškėja, kad pagrindinis veikėjas Dalba (,,dalba“ - ,,pagalys“) nori reformuoti pasaulį – atsikratyti to, kas sena, ir taip įsilieti į besikeičiančio pasaulio pionierių gretas. Šis žmogus kaime jaučiasi esąs svarbus – turtingas ūkininkas, su kunigu sėdi prie bendro stalo, kalbasi apie ,,plačią politiką“. Jog ne turtai, socialinis statusas yra autoritetingo asmens tikrasis įvertinimo matas, galime suprasti iš vaikigalių (anot Dalbos ,,pienburnių“) reakcijos: jie, matydami ūkininko sumanytą egzekuciją – šuns nuskandinimą šventadienio vidudienį, įvardija jo nedorybę – sako, kad geriau eitų į bažnyčią. Dalba apsilanko bažnyčioje, atrodo, susigraudina, galvoja, kaip čia pasikeisti, kad geresniu žmogumi taptų, vis tik iškart pastebi – blogu jis ir nėra. O kad yra nejautrus, žiaurus netrukus pasimato – nuskandina jį iš eketės ištraukusį šunį grįždamas namo po mišių. Tai parodo, kad veikėjas tik tariamas krikščionis, imituoja dorą pilietį.