J. Aputis “Erčia, kur gaivus vanduo” novelės analizė

 J.Aputis “Erčia, kur gaivus vanduo” Novelės analizė J.Aputis – mūsų amžiaus novelistas, vaizduojantis kaimo, rečiau miesto žmogaus gyvenimą. Novelių meninis pasaulis papastas, bet po paprastumu slypi sudėtingi egzistenciniai klausimai, kuriuos žmogus ir sprendžia kasdienybėje. Tokia ir novelė ”Erčia, kur gaivus vanduo”, kurioje pasakojama apie šeimos atsisveikinimą su suaugusia dukterimi. Novelės situacija paprasta: suaugusi dukra ruošiasi išeiti iš namų, bet įprasto veiksmo, atsisveikinimo šurmulio ir džiugesio nėra. Nėra todėl, kad J.Apučio kūryboje išėjimas iš namų – savęs praradimas. Tą praradimą autorius atskleidžia sutelkdamas dėmesį į veikėjų jausmus, išgyvenimus. Jis mini pačias smulkiausias detales, suteikdamas joms egzistencinę prasmę. Tokią prasmę įgyja ir novelės “Erčia, kur gaivus vanduo” veikėjų jausmų, būsenos nusakymas, atsisveikinimo, laukimo, ilgesio apibūdinimas. Kūrinio pradžioje nurodyta veikėjų padėtis: ”Iš pat ryto visi buvo liūdnai ramūs. Kalbėjo nedaug…” Liūdnas ramumas – artėjančio išsiskyrimo nuoroda. Išsiskyrimą nulėmęs veiksnys yra natūrali laiko tėkmė. Šį faktą autorius mini, nurodydamas ne tik veikėjų buvimo vietą tą išsiskyrimo rytą, bet ir apibūdindamas juos brandos atžvilgiu: ”Įvairiose miško erčios vietose buvo keturi žmonės – trys suaugę, vienas mažas…” Trys suaugę, vadinasi, vyresnioji jau priskiriama kitam pasauliui, tad natūralu yra išsiskirti, palikti namus. Pasikeitimą išgyvena ir išvykstančioji, ir kiti šeimos nariai, ypač tėvai. Tėvas, pasiduodamas artėjančio atsisveikinimo rimčiai, susiranda kirvį ir eina į skiedryną, motina užlipa ant aukšto ir pro langelį žiūri į gamtą, dukterys patraukia prie užtvankos. Minėtose vietose veikėjai atsiduria ne iš būtinybės. Tokį jų elgesį iš pirmo žvilgsnio įvertiname kaip neįprastą, keistą: Tada, kai visi turėtų būti kartu, juk greit atsisveikins, jie neįprastai ramūs. Visi šeimos nariai yra jiems įprastoje erdvėje, namų aplinkoje, bet pastebime, jog kiekvienas tą artėjančią išsiskyrimo akimirką užsidaręs savo minčių erdvėje, susitelkęs į save. Motina, stovėdama ant aukšto, žvelgia į senas egles, bet jų iš tikrųjų nemato, nes žvelgia į praeitį, į tai, kas jau tapę jos dalimi, brangia, neatskiriama: “Pro šitą langelį ji dažnai matydavo dukterį su mažąja, kartais išsigąsdavo, kai duktė, apsivilkusi trumpą suknelę, pasilenkdavo žemuogių, tuo tarpu miško takeliu pasitaikydavo praeiti žmogui, ypač vyrui…”. Gyvenimas ir dabar teka jam įprasta vaga: papteli nukritęs obuolys, voratinklyje blaškosi peteliškė, o motina stovi ant aukšto, paglosto išaugtinę dukters suknelę, nukabina ją, sulanksto, pati nežino, kam visa tai daro, kaip ir negalėtų paaiškinti, kodėl yra šitoje vietoje, bet ir šis, ir tolesnis jos elgesys išduoda dvasios neramybę: nulipusi nuo aukšto ji pamatė einančias prie užtvankos dukteris, žvilgtelėjo į lagaminą ir “tuo metu būti kambaryje jau nebegalėjo…” Išėjusi į kiemą, motina pasuko link ganyklos. Panašią būseną išgyvena tėvas. Pakapojęs alksnius, nors kapoti nėra jokios būtinybės, eina į eglyną. Tėvas atsiduria toje vietoje, kur kažkada įvyko dvasinis pasikeitimas jo gyvenime. Veikėjas praeityje, tame laike, kai juodo miško vidury iškirto kvadratinę erčią. Viskas, ką prisimena tėvas, susiję su jo šeimos gyvenimu, vadinasi, tai ypač brangu. Prisimindamas, kas buvo, žmogus iš naujo įvertina įvykius, bet taip elgiamės ne kasdien, tik mums patiems reikšmingomis situacijomis, vadinasi, ir novelės veikėjams svarbu tai, kas vyksta, nes būtent dabar susitelkiama į save. Autorius pastebi, kad tėvui net nesmagu dėl tokio susimąstymo, užsisklendimo savose mintyse, bet čia pat randamas atsakymas, kad šis laikas, t.y. ši akimirka, kaip viso, kas vyksta ir įvykę įvertinimas, galėtų būti pradžia kažko naujo: “…atsispyrimo taškas naujai iliuzijai, naujoms erčioms…” Autorius mini ir abejone paženklintą tėvo žodį “kažin, kažin”, kurį jis palydi šypsena. Ir vis dėlto tai nusiteikimas naujoms iliuzijoms, galime daryti prielaidą, jog sietinoms su dabar išvykstančios dukters gyvenimu. Nusiteikti joms išleidžiant į svetimą pasaulį dalį savęs, savo vaiką, ir reikia vienumos. Abu, tėvas ir motina, buvo toje erdvėje, kur prasidėjo jų erčios gyvenimas. Gal būtent čia, savo pradžioje, jie jautė mažesnę įtampą, kai atėjo laikas prarasti tai, kas brangiausia, nors motinos mintys sunkesnės. Tuo metu, kai tėvai skendo praeities prisiminimuose, dukterys maudėsi. Maudymasis nėra atsitiktinė detalė, juk ir dukterys elgiasi ne taip, kaip turėtų atsiskyrimo akimirką, vadinasi, tai jau minėto vyresniosios jaudulio išraiška, bet maudymasis, buvimas vandenyje įgyja ir kitokios prasmės: vanduo – gyvybės ženklas, praustis – nuplauti tai, kas nereikalinga, būti kitokiam. Maudymąsi simboliškai ir traktuojame kaip nusiteikimą naujam etapui, pradžiai. Vyresniosios būsena prie užtvankos analogiška tėvų nusiteikimui, iš pirmo žvilgsnio net keista ir nepaaiškinama, bet nulemta artėjančio išsiskyrimo: sesuo nardė, ilgai neatsiliepė į prašymą prilaikyti ir tempti, o atsiliepusi darė tai “atmestinai ir be meilės”. Kodėl toks bendravimas šią akimirką? Jis nėra atsitiktinis, kaip neatsitiktinė nei viena novelės detalė. Vyresniosios sesers grubumas išduoda jos dvasinę kančią. Ji vienintelė buvo susitelkusi ne į praeities, o į dabarties akimirką: lyg pirmą kartą apžiūrinėjo save ir juto tą nepažįstamą jėgą, kuriai atėjo laikas paklusti ir kuri keičia jos gyvenimą: “Didelė nemateriali jėga siautė kažkur toli…”Nemateriali jėga yra brandos, dvasinės kaitos ženklas. Tai kaitai vyresnioji jau nusiteikusi, nors, kaip ir jos tėvai, išgyvena nerimą. Visa, ką ji matė aplinkui, buvo brangu ir su visu tuo reikėjo atsisveikinti: “…ji pajuto, kaip kartu pati atsispiria, amžinai nutraukdama natūralius ryšius ir tą pačią akimirką uždarydama viską atmintyje, kad po daugelio metų galėtų jais maitinti beprasmišku, gal net bjauriu tampantį savo gyvenimą, kad rastų čia atspirtį pavargime”. Uždaryti atmintyje, vadinasi, nusiteikti kada nors sugrįžti į praeitį, bet tik į ją, o ne į tą patį laiką ir erdvę, iš kurių dabar ruošiamasi išeiti. Taip autorius akcentuoja praradimo mintį, susietą su liūdesiu, nes išeinant prarandama ir dalis savęs, paliekama be galimybės pasiimti sugrįžus. Novelės atomazga labai lakoniška, trumpa: šeima, susirinkusi iš skirtingų erčios vietų, palydi vyresniąją iki stotelės. Išlieka ir liūdesys. Jį atspindi autoriaus pastebėjimas – atsakymas į mažesniosios sesers klausimą: ”Tai buvo liūdnas atsakymas.” Tolesnis paaiškinimas leidžia dar kartą pajusti išvykstančiosios būseną, tai, ką išsiskyrimas su namais jai duoda:”…suprato ir ji pati, kad nebegalima išvažiavus sugrįžti taip pat; kad ji jau niekada nebebus tokia pat…” Ši mintis yra pagrindinė visos novelės mintis. Ji nulėmė tėvų susimąstymą, elgseną, ji rimčiai, dvasiniam susikaupimui nuteikia ir išvykstančiąją. Iš pradžių eina visi tylėdami. Tėvas neša lagaminą, paskui jį ėjo visi kiti. Motina paliko dar vis turėtą rankoje išaugtinę suknelę ant tvoros, jos nebereikia, suknelė išaugta. Motinos rankose gėlė, skirta dukrai. Gėlė – ne tik atsisveikinimo ženklas, bet ir pasveikinimas su tuo, kas bus. Tėvo mintis, pasakyta artėjant einantiems prie stotelės, irgi nėra atsitiktinė. Ja dar kartą primenama tai, kas brangu. Brangu jam, vadinasi, norima, kad ir dukrai būtų taip pat brangu. Ne viskas lieka pasakyta, bet to padaryti ir neįmanoma, nes ne viską, ką jaučiame, galima išreikšti žodžiais. Autorius ir orientuoja skaitytoją į tą dvasia suvokiamą supratimą. J.Aputis novelių siužetus sieja su moralinėmis, dvasinėmis mūsų gyvenimo normomis. Kiekvienu kūriniu autorius skatina pakilti virš paprastos kasdienybės ir pamatyti gyvenime daugiau nei įžvelgiame paviršiuje, nuteikia įsižiūrėjimui į žmogų, troškimui jį pažinti, suprasti, atrasti, rasti iš naujo. Tuo J.Apučio kūryba ir įdomi. Aputis ,,Erčia, kur gaivus vanduo” PAVADINIMAS: Erčia- tuščia vieta, ertmė /miške iškirstas plotas, kurį iškirto tėvas, pastatė namus ir sukūrė šeimą. Ten yra namai. Gaivus vanduo -vaikystės, gyvybingumo simbolis, greitai bėgantis laikas/ šeimos aplinka, laiminga šeima, gražūs tėvų ir vaikų santykiai, augimo ir tobulėjimo vieta. Glaustas siužetas: Novelėje pasakojama apie tipinės šeimos situaciją, kai vaikas užauga ir turi palikti tėvų namus. Šeima augina dvi dukras, kuri viena iš jų užaugo, taigi turi palikti namus ir išvažiuoti mokytis. Visi šeimos nariai paskendę prisiminimuose: mama radusi seną dukros suknelę prisimena mažą dukrą ir supranta, kad iš namų išėjusi dukra niekada nebegrįš tokia pati. Mažoji sesutė irgi skęsta prisiminimuose apie gerą sesę. Vienintelė vyresnioji dukra mąsto apie ateitį ir mokslus. Ji supranta, jog prisiminimai apie namus, šeimą ir vaikystę taps jos atspirties tašku pasaulyje. Veiksmas vyksta miške, tėvo iškirstoje erčioje. Veiksmo laikas užima kelias valandas nuo ryto iki vidurdienio. Vasara. Novelė pasakoja, kaip jaunas žmogus iš vaiko virsta į suaugusįjį. Vyresnioji duktė net ima atstumti mažesniąją sesutę, nes nujaučia, kad ji jau per didelė žaidimams ir vietoj to ima kalbėtis su sesute, aiškinti, o tai jau yra suaugusio žmogaus bruožas. Prisiminimai- atspirties taškas. Veikėjai: Tėvas - paskęsta prisiminimuose, kaip kadaise miške iškirto erčią. Prie jos planavo statyti pirtelę, bet suprato, jog jo darbai menki ir juokingi ir atėjus pavasariui į namus sugrįžo su žmona. Liūdesį tėvas išgyvena dirbdamas. Motina - labai jautri moteris, stipriai išgyvena dukros išvykimą iš namų. Atrasta išaugta dukros suknelė motinai žadina prisiminimus ir dar labiau graudina. Motina turi paleisti vaiką į pasaulį. Tėvai žino, kad pasaulis, į kurį išvažiuoja dukra yra pavojingas – teks patirti daug išbandymų, kuriuos jie jau perėję. Jaunesnioji sesutė – maža mergaitė labai myli vyresniąją seserį, nuolatos būna kartu su ja, bet nesupranta jos išvykimo esmės, žino, jog sesuo išvažiuoja į mokslus, bet nesupranta, kad išvažiavusi vyresnioji sesuo niekad nebesugrįš tokia pati, kokia buvo. Labai dažnai vyresnioji atstumia mažąją sesutę ir mažoji pyksta, keliauja į praeitį, kai sesuo buvo „gera“: su ja žaisdavo, padėdavo plaukti ir neatstumdavo jos meilumo. Vyresnioji sesuo - vienintelis novelės veikėjas, negalvojantis apie praeitį. Mergaitė mąsto apie šviesią ateitį, artėjančius mokslus ir suaugusio žmogaus gyvenimą. Mergaitė jau nebėra vaikas: ji nustoja žaisti su mažąja sesute, atsisako sesutės meilumo, bet mergaitės subraižytos kojos vis dar primena vaikystę. Mergaitė supranta, jog ateina laikas palikti gimtuosius namus ir keliauti į pasaulį. Šis jausmas jos nebaugina, bet šiek tiek jaudina. Ji tikisi, kad jos ateitis bus graži. Pasakotojas - stebėtojas, bet yra įsijaučiantis, įsiklausantis į kiekvieno veikėjo būseną. Susitelkta ne į veiksmus, bet į veikėjų savijautą. Pasakotojas įsijaučia į veikėjų būsenas. Jos aprašomos jautriai, aiškiai. Tema: • Kelionės prasmė • Atmintis • Šeimos santykių tema. • Vaikystės pasaulis. • Šeimos išsiskyrimo liūdesys. • Greitai bėgančio laiko dalia • Jauno žmogaus atsisveikinimas su namais, tėvais Problemos: • Kokia kelionės prasmė? • Kokie šeimos tarpusavio santykiai? • Kuo svarbus vaikystės pasaulis? • Kuo svarbi šeima? • Kaip kiekvienas išgyvena išsiskyrimo liūdesį? • Kokia atminties reikšmė? • Kodėl taip greitai bėga laikas? Idėjos: • Kelionės iš namų į nežinomą suaugusių pasaulį sustiprina dvasiškai, patikrina tarpusavio ryšius –išbandymas. • Šeimą sieja glaudūs, harmoningi tarpusavio ryšiai. Kai jie trūkinėja, tada labai skauda šeimos nariams. Skausmingas išsiskyrimas. • Visi vaikystės, namų ir šeimos atsiminimai yra gyvenimo atspirties taškai, padedantys keliauti per gyvenimą. Atsisveikinimas su vaikyste yra įvykis, kurį išgyvena visi vaikai. • Kiekvieno žmogaus vertybių pagrindą suformuoja šeima, tėvai jas perduoda savo vaikams. • Harmoningos šeimos santykiai trūkinėja skausmingai: vyrai išgyvena tyliai, dirbdami, o moterys išlieja jausmus, tačiau išsiskyrimo išgyvenimą sustiprina prisiminimai. • Harmoningi, ramūs, jautrūs tėvai išaugina dorus, empatiškus vaikus. VIKTORIJA DAUJOTYTĖ Nėra taip paprasta, nėra taip lengva atsižadėti namų

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!