Istorijos teorija. Nuo Švietimo epochos iki Sovietų Sąjungos

8. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai bei visuomeniniai pokyčiai.
Švietimo epocha.
Švietimo epocha – tai XVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje prasidėjęs intelektualinis sąjūdis. Švietėjai kritikavo to meto valstybes ir visuomenės santvarką ir siūlė įvairius būdus jai patobulinti.
• reformacija ir kontrreformacija, religijos dogmų kritika;
• daugėjo spaustuvių, didėjo knygų tiražai, jos sparčiai plito tarp gyventojų;
Pagrindiniai švietimo epochos bruožai:
1. laisvamanybė, t.y. teisė svarstyti įvairius visuomeninio gyvenimo klausimus, nebijant griauti senų tradicijų ir neigti visuotinai pripažintų tiesų;
2. tikėjimas, kad žmonija eina pažangos keliu, todėl ypač daug dėmesio skiriama visuomenės švietimui;
3. skelbiami valstybės ir visuomenės pertvarkymo idėjų ir geresnės visuomenės projektai;
4. plito prancūzų kalba, XVIII a. ji tapo visuotinai pripažinta bendravimo priemone;
5. pasaulietiškumas;
6. smerkiami prietarai, religinis nepakantumas, žmonių išnaudojimas ir neteisingi įstatymai;
Žymiausi švietėjai ir jų idėjos:
• Džonas Lokas (1632-1704 m.) veikale „2 traktatai apie valdymą“ pirmasis iškėlė visuomenės sutarties teoriją, manė, kad reikia atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, kad viršenybė priklauso įstatymų leidžiamajai valdžiai (t.y. parlamentui); jeigu vykdomoji valdžia – karalius ir ministrai – nepaiso parlamento ir kelia grėsmę piliečių gyvybei, nuosavybei ir pan., piliečiai turi teisę prieš tokį karalių sukilti. Džonas Lokas vadinamas šiuolaikinės anglosaksų demokratijos pradininku.
• Šarlis Moteskjė (1689-1755 m.) kritikavo Prancūzijos absoliutizmą, idealizavo Anglijos konstitucinę monarchiją, plėtojo Dž. Loko mokymą apie valdžių atskyrimą. Š. Monteskjė skyrė 3 valdžių rūšis: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė; jo nuomone, įstatymų leidžiamoji valdžia turi priklausyti tautos atstovams, vykdomoji – monarchui, o teisminė valdžia turi būti nepriklausoma; taip jis įtvirtino valdžių pasidalijimo principą. Š. Monteskjė kalbėjo apie prigimtines žmogaus teises, asmens laisvę ir teisę į nuosavybę, juo nuomone, visi žmonės turi būti laisvi, lygus ir nepriklausomi. Šiomis mintimis buvo pagrįsta JAV priimta Nepriklausomybės deklaracija ir Prancūzijoje surašyta Žmogaus teisių deklaracija.
• Žanas Žakas Ruso (1712-1778 m.) smerkė teisinę ir turtinę nelygybę, siūlė riboti privatinę nuosavybę, plėtojo Dž. Loko visuomeninės sutarties teoriją, teigė, kad valdžia turi priklausyti tautai,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!