Įstaigų finansų teorija

 1. Institucija ir įstaiga Institucija (lot. institutio  nustatymas, sutvarkymas) yra visuomeninės tvarkos forma, žmonių tarpusavio santykių arba jų santykių su daiktinėmis ir idealiomis būtybėmis tam tikromis teisinėmis taisyklėmis tvarkymas. Pati institucijos sąvoka taip praplečiama, kad į ją įeina ne tik tokie bendram tikslui tarnaują sambūriai kaip valstybė, šeima, mokykla, bažnyčia, įvairios organizacijos, bet ir papročiai bei bendros elgesio normos Įstaiga ­ visuomeninė, savivaldybės ar valstybinė organizacija, vykdanti vienokias ar kitokias funkcijas. Ją atskiriant nuo gamybines komercines funkcijas vykdančių įmonių įstaiga vadinama valdžios aparato, atliekančio administracines funkcijas, padaliniai. Platesne prasme ji neskiriama nuo institucijos (sąvokos įstaiga ir institucija kartais vartojamos kaip sinonimai), kalbama apie mokslo, švietimo, kultūros ir kitas įstaigas 2. Įstaigų klasifikavimo ypatumai • pagal paskirtį: viešojo administravimo, globos, paramos, profesinės, visuomeniniai judėjimai ir partijos, specializuoti forumai, asociacijos ir kitos profesiškai pagrįstos veikiančios organizacijos: sveikatos, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, krašto apsaugos ir kitos; • pagal finansavimo šaltinius: labdaros, biudžetinės, narių įnašų ir pajų, mišrios ir kitos; • pagal siekiamus tikslus: pelno ir ne pelno organizacijos, viešosios ir grupių naudos; • pagal priklausomybę: visuomeninės, savivaldybės ir valstybinės, privačios, jungtinės nuosavybės; • pagal teritorinį principą: vietos, regioninės, respublikinės, tarptautinės; pagal kitus kriterijus. 3. Viešieji ir privatieji asmenys Visi juridiniai asmenys (įmonės, įstaigos ir organizacijos) gali būti skirstomi į privačiuosius ir viešuosius (žr. Civilinio kodekso 2.34 straipsnį): • viešųjų juridinių asmenų  valstybės ir savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių sau naudos  atitikti viešuosius interesus. • privačiųjų juridinių asmenų tikslas  atitikti privačius interesus. 4. Trijų sektorių organizacijos Visos šalies organizacijos gali būti skirstomos į tris sektorius: • pirmasis yra valstybinio, savivaldybių ir kitų organizacijų (viešojo administravimo sistema). Šiam sektoriui priklauso Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, apskričių, miestų ir rajonų valdžios ir valdymo institucijos, visos biudžetinės organizacijos: švietimo, mokymo ir mokslo iš biudžeto išlaikomos įstaigos, vaikų darželiai, ligoninės, muitinės, kariuomenė ir kitos (čia priskirtinos profesinės sąjungos, politinės partijos, tradicinės visuomeninės ir įregistruotos religinės bendruomenės ir bendrijos bei kita); • antrasis  verslo sektorius. Jam priklauso privačios ūkio komercinės struktūros: privačios įmonės, bendrovės, ūkio bendrijos, kooperatyvai, taip pat turintieji patentus ir kitus leidimus; • trečiasis sektorius, kuriam priskiriamos visos nevyriausybinės organizacijos (išskyrus profesines sąjungas, politines partijas, tradicines religines bendruomenes ir bendrijas), kurios mokslo, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir kitose srityse gali konkuruoti su pirmojo sektoriaus įstaigomis. 5. Vyriausybės institucijos. Viešojo administravimo subjektai ir administravimo funkcijos Vyriausybės institucijoms priskiriame Vyriausybės (Ministro pirmininko ir ministrų), ministerijų ir centrinio valdymo institucijų (departamentų, inspekcijų, tarnybų) bei ministerijos (Aplinkos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo, Susisiekimo, Švietimo ir mokslo, Teisingumo, Ūkio, Vidaus reikalų, Žemės ūkio). Viešojo administravimo subjektai gali būti ir organizacijos, nesančios valstybės ar savivaldybių institucijomis, bet jos įstatymais nustatyta tvarka turi vykdyti valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo funkcijas, valstybės ar savivaldybių įgaliotos priimti sprendimus. Išskiriamos šios viešojo administravimo funkcijos (): • administracinis reglamentavimas. Nuostatų, taisyklių, reglamentų ir kitų teisės aktų, skirtų įstatymams taikyti ir įgyvendinti, priėmimas; • vidaus administravimas. Tvarkomos organizacijų struktūra ir raštvedyba, valdomas personalas, priimami sprendimai išteklių, asignacijų, institucijų veiklos klausimais, rengiami, įgyvendinami ir kontroliuojami nutarimai, derinami svarbūs visuomenei ir verslui klausimai su visuomenės, verslo ir bendruomenių atstovais; • viešųjų paslaugų teikimo administravimas. Teikiamos socialinės, švietimo, mokslo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, informacinės, konsultavimo ir kitos paslaugos. Tam naudojamos įvairios priemonės ir procedūros: informacinės technologijos ir nuotoliniai ryšiai, vieno langelio principas užtikrinant teisėtą veiklą, nustatytą tvarką, terminus ir kita. 6. Europos bendrijos verslo standartinis klasifikavimas 01 – 09 Žemės ūkis, miškų ūkis, žuvininkystė 10 – 14 Iškasenų, rūdžių išgavimo pramonė 15 – 17 Maisto, tekstilės gamyba ir siuvimo pramonė 20 – 39 Apdirbamoji pramonė 45 Statyba 50 – 51 Didmeninė prekyba 52 – 59 Mažmeninė prekyba. Viešbučiai ir restoranai 60 – 64 Transportas ir kitos komunikacijos paslaugos 65 – 67 Finansai, draudimas, nekilnojamasis turtas 70 – 74 Paslaugos 75 Vyriausybės valdymas 80 – 95 Švietimas, kultūra, aptarnavimo veikla 99 Kitos, neįeinančios į klasifikaciją 7. Smulkaus verslo įmonių klasifikavimo ypatumai • fizinius asmenis, įsigijusius leidimus ar patentus jų galiojimo laikui, • personalines įmones, kuriose dirba tik savininkai ir jų šeimų nariai (mikroįmones), • smulkias įmones, turinčias ne daugiau kaip 49 darbuotojų vidutinį metinį sąrašinį skaičių, • vidutines įmones, turinčias ne daugiau kaip 249 asmenų vidutinį sąrašinį darbuotojų. 9. Įmonių ūki­nės tei­si­nės for­mos. Galimi susivienijimai 1) privačius juridinius asmenis: IĮ, KŪB, TŪB, AB, UAB, IAB, ŽŪB, kooperatyvus ir kitus; 2) viešuosius juridinius asmenis: valstybines, savivaldybių įmones, biudžetines įstaigas, viešąsias įstaigas, asociacijas, labdaros ir paramos fondus, daugiabučių namų savininkų bendrijas, sodininkų bendrijas ir kitus; 3) kitus juridinius asmenis; 4) juridinių asmenų ir užsienio juridinių asmenų filialus ir atstovybes. Pri­va­čių įmonių ūki­nės tei­si­nės for­mos: vien­val­dės, part­ne­ri­nės (pa­gal su­da­ry­tą sutartį su part­ne­riais įmo­nei val­dy­ti) ir kor­po­ra­ci­jos (už­da­ros ir at­vi­ros ak­ci­nės ben­dro­vės). Įmo­nės ga­li bū­ti pri­va­čios (personalinės), vals­ty­bi­nės, ak­ci­nės, ko­o­pe­ra­ti­nės. Jos ga­li jung­tis į ben­dri­jas, aso­cia­ci­jas. Ak­ci­nė ben­dro­vė (kor­po­ra­ci­ja) yra įmo­nės for­ma, ku­rios ka­pi­ta­las su­da­ro­mas iš ak­ci­nin­kų įna­šų. Ben­dra įmo­nė – ju­ri­di­nis su­si­ta­ri­mas ben­drai ūki­nei fi­nan­si­nei veik­lai. Hol­din­go kom­pa­ni­ja yra ben­dro­vė, val­dan­ti ki­tų įmo­nių (fir­mų) ak­ci­jų kon­tro­li­nius pa­ke­tus, leidžian­čius jas kon­tro­liuo­ti ir val­dy­ti. Įmo­nių ag­lo­me­ra­ci­ja  tai įmo­nių vie­no­je vie­to­je kon­cen­tra­ci­ja, ku­ri lei­džia di­din­ti kiek­vie­nos ir vi­sos įmo­nių gru­pės veik­los po­ten­cia­lą Kar­te­li­niai su­si­vie­ni­ji­mai yra ūkiš­kai sa­va­ran­kiš­kų da­ly­vių su­si­ta­ri­mai, skir­ti ben­drai ko­mer­ci­nei veik­lai or­ga­ni­zuo­ti pa­gal su­de­rin­tas kai­nas, ga­my­bos ir re­a­li­za­vi­mo ap­im­tis (kvo­tas). Kar­te­lis – ūki­nį-ko­mer­ci­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą tu­rin­čios įmo­nės (fir­mos), už­si­i­man­čios vie­nos ga­my­bos ša­kos pro­duk­ci­ja ir sie­kian­čios įsi­tvir­tin­ti rin­ko­je per pre­kių re­a­li­za­vi­mo są­ly­gų, kai­nų, ter­mi­nų, įmo­kų pri­va­lo­mą vyk­dy­mą sie­kiant virš­pel­nių ir mo­no­po­li­nės pa­dė­ties. Kon­glo­me­ra­tas yra smul­kių ir vi­du­ti­nių fir­mų, ne­tu­rin­čių tar­pu­sa­vy­je vie­ni­jan­čios ga­my­bos ar ki­tų funk­cio­na­lių ry­šių, ­jun­ginys. Kor­po­ra­ci­ja yra įmo­nių, as­me­nų ar part­ne­rių są­jun­ga, drau­gi­ja, gru­pė, vie­ni­jan­ti sa­vo in­te­re­sų bendrumu. Tik­ro­ji (vi­siš­ka) ūkinė ben­dro­vė yra dvi­ejų ar dau­giau ver­sli­nin­kų, as­me­niš­kai da­ly­vau­jan­čių veik­lo­je ir vi­siš­kai at­sa­kan­čių už ben­dro­vės įsi­pa­rei­go­ji­mus ne tik įneš­tu ka­pi­ta­lu, bet ir vi­su sa­vo tur­tu, su­si­vie­ni­ji­mas. Ko­man­di­ti­nė ūkinė ben­dro­vė – įmo­nė, ku­rios stei­gė­jų da­lis už veik­lą at­sa­ko vi­su sa­vo tur­tu. Ri­bo­tosios at­sa­komybės ben­dro­vė – ka­pi­ta­lo su­si­jun­gi­mo for­ma, kai jos na­riai at­sa­ko už ben­dro­vės įsi­pa­rei­go­ji­mus tik įneš­tu in­dė­liu. 10. Nevyriausybinės organizacijos. Nepelno organizacijos. Nevyriausybinės organizacijos nuo siekiančių pelno ar valdiškų struktūrų skiriasi nepriklausoma idėja, visuomenei reikšmingu tikslu, savaveiksmiškumu. NVO veiklos pradžioje klostosi ne tiek darbiniai, kiek žmogiški tarpusavio santykiai. Veiklos pradžios pagrindas gali būti tik bendra idėja, bendras tikslas. Vadybos teorijoje skiriami du šių organizacijų tipai: • organinis organizacijos veiklos tipas, būdingas besikuriančioms bei mažoms NVO, kai dar nėra aiškūs uždaviniai ir narių galimybės juos įgyvendinti, o padarytos klaidos negali turėti daug įtakos organizacijos įvaizdžiui; • mechaninis valdymas būtinas, kai organizacija didelė, dideli veiklos mastai, vienas ar keli žmonės negali įvykdyti visų užduočių. Nepelno organizacijos. Ne pelno organizacijų (įmonių) veikla organizuojama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais normatyviniais aktais ir įstatais. 11. Ne pelno organizacijų rūšys. Specifinės ne pelno organizacijos Ne pelno organizacijoms priskirtinos asociacijos, labdaros ir paramos fondai, visuomeninės organizacijos, viešosios įstaigos, kurios aptartos darbe išsamiau. Tačiau religinės bendruomenės ir bendrijos, profsąjungos, visuomeniniai judėjimai, partijos nėra trauktinos į bendrą ne pelno organizacijų sistemą Specifinės ne pelno organizacijų rūšys. Daugelyje valstybių, ypač tų, kurių teisės sistema dar tik kuriasi, yra labai specifinių ne pelno organizacijų rūšių, neatitinkančių bendrų nuostatų. Jų atsiradimas gali būti siejamas su įvairiomis priežastimis (): • specifiniu istoriniu palikimu; • tradicinių ne pelno organizacijų formų iškraipymu; • ne pelno organizacijų naudojimu specifiniams tikslams; • noru reglamentuoti neformalias organizacijas; • specifinių organizacijų lobizmu ir politine padėtimi, skatinančia jai pasiduoti; įstatymus inicijuojančių institucijų nesutarimais. 12. Parabankinės įmonės: frančizės įmonės ir su­tar­tis, fak­to­rin­gas, lizingas ir jo taikymo principai, kredito unijos, paštas ir kt Nebankinės institucijos (parabankinė sistema) glaudžiai susijusios su bankų veikla, neretai yra komercinių bankų sudedamosiomis dalimis. Prie šių institucijų priskirtini: • lizingas, • faktoringas, • draudimas, • kredito unijos, • taupomosios kasos, • lombardas, • investicinės bendrovės, • pinigų rinkos fondai, • atsiskaitymo (kliringo) centrai, • paštas ir kt. Frančizės su­tar­tis nu­ma­to tei­sių tu­rė­to­jo iš­im­ti­nių tei­sių vi­su­mos, da­ly­ki­nės re­pu­ta­ci­jos ir ko­mer­ci­nės pa­tir­ties pa­nau­do­ji­mą tam tik­ru mas­tu (nu­sta­tant mi­ni­ma­lų ar mak­si­ma­lų pa­nau­do­ji­mo bū­dą ar­ba ki­tą for­mą). Frančizės su­tar­tis taip pat ga­li nu­ma­ty­ti to­kių iš­im­ti­nių tei­sių, da­ly­ki­nės re­pu­ta­ci­jos ar ko­mer­ci­nės pa­tir­ties pa­nau­do­ji­mo te­ri­to­ri­ją ar­ba ver­slo sri­tį, ku­rio­je tai bus nau­do­ja­ma (pre­kių par­da­vi­mas, pa­slau­gų tei­ki­mas ir t.t.). Frančizės su­tar­ties ša­li­mis ga­li bū­ti tik įmo­nės Fak­to­rin­gas yra fi­nan­sa­vi­mo pa­slau­ga, ku­rią tei­kia fir­mos fak­to­riai (fak­to­rin­go fir­mos), glau­džiai su­si­jusios su ban­kais ar­ba pa­čios esan­čios ban­kai ar jų fi­lia­lai. Fak­to­rin­go pa­slau­go­mis dau­giau nau­do­ja­si smul­kios ir vi­du­ti­nės fir­mos, ku­rios ne­no­ri ar ne­pa­jė­gia rū­pin­tis sa­vo klien­tų (pir­kė­jų) mo­ku­mo tik­ri­ni­mu, no­ri su­tau­py­ti kon­to­ros ap­skai­tos ir su­tar­čių vyk­dy­mo kon­tro­lės iš­lai­dų, per­duo­ti da­lį ri­zi­kos dėl abe­jo­ti­nų sko­lų su­si­da­ry­mo ir ti­ki­si grei­čiau su­sig­rą­žin­ti in­ves­tuo­tas lė­šas. Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Ekonominiu požiūriu lizingas - tai ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas. Dažniausiai lizingas tai: Ilgo naudojimo, vartojimo ir investicinių prekių nuoma, kai lizingo davėjas (lizingo įmonė, gamintojas, pardavėjas) išnuomoja objektą lizingo gavėjui (naudotojui, įmonei, asmeniui) tam tikram laikotarpiui. Lizingo gavėjas atsiskaito, vykdydamas dalinius lizingo mokėjimus ( kas mėnesį, ar ketvirtį) 13. Bankų sistema. Internetinė bankininkystė Bankai gali būti skirstomi pagal []: • Veiklos struktūrą (universalūs ir specializuoti); • Geografinę veiklos sritį (lokaliniai, regioniniai, tarpregioniniai ir tarptautiniai); • Ekonominius tikslus (pelno siekiančius ir aptarnaujamos grupės efektyvumui didinti įkurtus bankus); • Teisinę formą (privatūs, valstybiniai, bendrijų). Pagrindinės bankų rūšys: centrinis (emisijos) bankas ir komerciniai bankai , kurie daugelyje šalių ir sudaro bankų sistemą. Internetinė bankininkystė ir paslaugos. Šiuo metu dauguma tradicinių bankų siūlo savo klientams įvairias elektroninio aptarnavimo ir sąskaitų apmokėjimo formas. Elektroninės bankininkystės paslaugos yra skirstomos į kelis lygius • pirmo lygio sistema. Tarp banko ir klientų keičiamasi nejautria pažeidimams informacija. Teikiama tokia informacija, kuri buvo viešai skelbiama spausdintuose ir kituose leidiniuose; • antro lygio sistema. Teikiamos pagrindinės paslaugos: konfidencialios informacijos apie sąskaitas pateikimas, naudojamos įvairios elektroninio pašto sistemos. • trečio lygio arba atsiskaitymo sistema. Elektroninio ryšio priemonėmis atliekama: pinigų pervedimas tarp sąskaitų bei vietiniai ir tarptautiniai pavedimai, valiutos pirkimo pardavimo operacijos, lėšų pervedimas iš vienos sąskaitos į kitą, atidaromi akredityvai, gaunamos garantijos ir paskolos. 14. Finansų termino istorinė suvokimo raida. Finansų terminas vienodai gali būti kilęs iš angliško žodžio „fine“ – piniginė bausmė arba iš vokiško žodžio „fein“. Šis žodis senais laikais buvo siejamas su suktybe, sukčiavimu. Vokietijoje XVIXVII a. finansai reiškė apgaulę, lupikavimą, neteisėtą priespaudą. Vėliau imta „finansus“ taikyti tik valstybei, kai buvo vykdomi mokėjimai, mokesčių rinkimas ir pan. Kai pradėjo sparčiau plėtotis savivalda, atsirado būtinumas finansuoti ir daugiau viešojo gyvenimo prievolių 15. Šiuolaikinis dvejopas finansų apibūdinimas. Galiausiai finansai apibūdinami dvejopai: • lėšų, priklausančių įmonei ar valstybei, visuma, • įmonės ar valstybės lėšų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo visuma. 16. Valstybės finansų vykdomos funkcijos. Valstybės finansai vykdo biudžeto sudarymo (kaupimo funkcija), paskirstomąją funkciją (atlikdami antrinį bendro vidaus produkto ir nacionalinių pajamų paskirstymą bei perskirstymą, ir pajamų surinkimo, paskirstymo į tam tikrus valstybinius fondus ir tikslinėmis kryptimis) bei lėšų fondų kaupimo ir naudojimo kontrolę. Kainų sistema ir kreditas taip pat padeda vykdyti šias funkcijas. 17. Pinigų santykių pasireiškimo terpė. Finansai gali veikti ir siekti savo tikslų tik per piniginius santykius, kurie susidaro tarp: • verslo subjektų įsigyjant prekes ir kitas vertybes, parduodant prekes ir paslaugas, apmokant darbo užmokestį ir kitas išlaidas; • verslo subjektų ir vyriausybinių bei nevyriausybinių institucijų mokant įvairaus tipo mokėjimus ir mokesčius, naudojantis viešomis paslaugomis, sudarant ir naudojantis tam tikrais fondais, subsidijomis, lengvatomis, remiant kitas institucijas; • verslo subjektų, biudžetinių ir kitų organizacijų, atskirų piliečių mokant valstybinius, savivaldybių ir kitus mokesčius bei finansuojant jų išlaidas; • biudžetinių įstaigų ir atskirų jų lygių sudarant jų išteklius ir finansuojant jų išlaidas; • verslo subjektų ir finansų kredito, draudimo ir kitų bankinių ir nebankinių įstaigų, logistikos ir kitų verslo infrastruktūros dalių, įskaitant ryšių ir telekomunikacines sistemas; • verslo subjektų, jų padalinių ir tarnybų, atskirų piliečių ir nebiudžetinių fondų juos kuriant, naudojant ir gaunant tam tikrus išteklius. 18. Mainų lygties parametrai. Mainų lygtis: M – cirkuliacijoje esantis pinigų kiekis, V – pinigų cirkuliacijos greitis, P – kainų lygis, Y – reali gamybos ir paslaugų apimtis. 19. Įmonių finansinės veiklos sritys. Įmonės finan­sinės veik­los sri­tys yra: • įmonės būklės pla­na­vi­mas ir prog­no­za­vi­mas; • fi­nan­sa­vi­mo ir in­ves­ta­vi­mo klau­simų spren­di­mas; • įvai­rių fi­nan­si­nių ir ne­fi­nan­si­nių ver­slo sričių (ga­my­bos, rinkodaros, logistikos, pardavimo valdymo) fi­nan­sa­vi­mo ir in­ves­ta­vi­mo ko­or­di­na­vi­mas ir ope­ra­ty­vus val­dy­mas; ryšių su ka­pi­ta­lo rin­ko­mis pa­lai­ky­mas. 25. Įmonės finansavimas siaurąja ir plačiąja prasme. Įmonės fi­nan­sa­vi­mas p l a č i ą j a p r a s m e – sa­vo ir sko­lin­to ka­pi­ta­lo parūpi­ni­mas ir nau­do­ji­mas pa­grin­dinėms priemonėms (fon­dams) bei apy­var­tinėms lėšoms sudary­ti. Įmonės fi­nan­sa­vi­mas s i a u r ą j a p r a s m e – tik įmonės aprūpi­ni­mas rei­ka­lin­gu ka­pi­ta­lu. 26. Pinigų srautai. Piniginiai srau­tai yra nuo­lat vyks­tan­tys eko­no­mi­niai pro­ce­sai, ma­tuo­ja­mi pinigais per lai­ko tarpą. Pa­jamų ir pro­duktų apy­ta­ka (angl. – cir­ku­lar flow of in­com and pro­duct) yra pre­kių ir pa­slaugų tarp įmonių, namų (šeimų) ūkio, kitų eko­no­mi­nių vie­netų srau­tai, atsver­ti ati­tin­ka­mais pi­ni­gi­niais mokėjimų srau­tais kaip kom­pen­sa­ci­ja už pre­kes ir paslaugas. 27. Grynųjų pinigų srautai įmonėje. Grynųjų pi­nigų srau­tas yra ly­gus pel­nui iki mo­kesčių su­mokėji­mo, pri­de­dant susidėvėjimo ir amortizacijos at­skai­ty­mus (angl. – cash flow). Jis apibūdina finansavimosi ga­li­my­bes, taip pat yra pa­grin­das kre­di­to grąžini­mo ga­li­mybėms nu­sta­ty­ti. 28. Mokėjimo srautų ratas. • kapitalų parūpinimas (finansavimas), • kapitalų panaudojimas (investavimas), • kapitalų atpalaidavimas (disponavimas), • kapitalo grąžinimas (padengimas), paskolų grąžinimas. 25. Verslo finansų funkcijos. • finansavimas – aprūpinimas kapitalu, • investavimas – to kapitalo panaudojimas, • finansų kontrolė (kaip lėšos gaunamos, naudojamos). 25. Finansavimo šaltiniai ir jų klasifikavimas. Pelnas ir rezervo fondai Nusidėvėjimo ir amortizaciniai atskaitymai Draudimo išmokamos kompensacijos dėl patirtų avarijų, stichinių nelaimių ir kt. Pelnas Nusidėvėjimo ir amortizaciniai atskaitymai Juridinių ir fizinių asmenų santaupos ir indėliai Obligacinės paskolos Banko kreditai Biudžeto kreditai Faktoringas Forfeitingas Finansinis lizingas Operatyvinis lizingas Grąžintinas lizingas Lizingas pagal likutinę vertę Valstybinis biudžetas Vietinės valdžios biudžetas Nebiudžetiniai fondai Užsienio juridinių ir fizinių asmenų kapitalas Pasaulio banko kreditai Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko kreditai Tarptautinių fondų, agentūrų ir draudimo kompanijų lėšos 26. Tiesioginis finansavimas. priskiriami ilgalaikiai įdiegimai į investuotojo kontroliuojamą įmonę kreditų ar nuosavybės teisių įsigijimo forma. Tokios investicijos įmonei gali padėti užimti vidaus ir užsienio rinkas, veikti konkurenciją, pasinaudoti kitų šalių lengvatomis, skirtomis užsienio investuotojams, mažinti pelno mokesčius, pasinaudoti vidaus įmonių atsiskaitomųjų kainų taikymo pranašumais ir t. t. Tie­sio­gi­nis fi­nan­sa­vi­mas yra san­taupų tie­sio­gi­nis perkėli­mas iš jų sa­vi­ninkų skolinin­kui per fi­nan­sinės rin­kos ka­na­lus (išleidžiant ak­ci­jas, ob­li­ga­ci­jas ir t. t.). 27. Kapitalinis finansavimas. yra in­ves­ti­ci­nių lėšų ga­vi­mas mai­nais į įmonės nu­osa­vybės dalį (pa­vyzdžiui, ak­cijų, pajų, įnašų pa­vi­da­lu). Fi­nan­sa­vi­mas per pa­skolų ga­vimą (angl. – debt fi­nan­ce) yra pi­ni­gi­nių lėšų ga­vi­mas mai­nais į įsi­pa­rei­go­jimą grąžin­ti skolą nu­ma­ty­tu ter­mi­nu su pro­cen­tais (palūka­no­mis), sko­li­nin­kui ne­su­tei­kiant teisės į įmonės nu­osa­vybės dalį. 28. Investavimo sudėtinės dalys. ◦ pagrindinėms priemonėms įsigyti, ◦ kitoms prekinėms materialinėms (žaliavoms, nebaigtos gamybos produkcijai) ir nematerialinėms (patentams, licencijoms, kvotoms ir t. t.) vertybėms įsigyti. 29. Finansų kontrolės funkcija. Fi­nansų tar­ny­ba tu­ri būti kiek aukštes­nių nei sa­vo siaurų in­te­resų gynėja, at­sto­vau­ti ne tik sau, bet ir vi­sai įmo­nei prieš klien­tus ir part­ne­rius, ir įmonės vidu­je. Ji pri­va­lo analizuoti, kontroliuoti ir ko­or­di­nuo­ti at­skirų pa­da­li­nių veiklą ir operaty­viai va­do­vau­ti lėšų pa­skirs­ty­mo, nau­do­ji­mo bei kon­trolės ope­ra­ci­joms. Valstybės norminiai teisiniai aktai, verslą kontroliuojančių institucijų nurodymai ir potvarkiai, įmonės įstatai, jos steigimo dokumentai, savininkų ir vadovų siekiai (iškelti tikslai ir uždaviniai, planai ir projektai, prognozės ir kt.) vaidina itin didelį vaidmenį atliekant finansų kontrolę. 30. Finansų valdymas ir jo tikslai. aprėpia investavimą, projektavimą, investavimo sprendimus (t.y. kokiu būdu turėtų būti finansuojamas įmonės turtas ar veikla). Jis orientuotas į pelno didinimą ir verslo rizikos mažinimą, tuo užtikrinant finansinį stabilumą. Finansų valdymo tikslai. Pagrindiniai finansų valdymo tikslai: • siekti didesnio įmonės ekonominio potencialo (didinti konkurencingumą, plėsti veiklą, teikiamas prekes ir paslaugas), • optimizuoti ir kur galima mažinti išlaidas, • didinti pajamas ir pelną, • išvengti finansinių nesėkmių bei bankroto, • prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir sėkmingai konkuruoti, • tausoti visą turtą ir didinti savininkų turtą, užtikrinti finansinį stabilumą. 34. Finansų valdymo sprendimai. ▪ investuojant (į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, ūkinę ir finansinę veiklą, atitinkamus investicinius ir kitus projektus), ▪ pasirenkant finansavimo šaltinius (ilgalaikius ir trumpalaikius), ▪ derinant ir pasirinkant rizikos ir pelningumo lygius, ▪ reaguojant į finansinės rinkos poveikį (vertybiniams popieriams, kainoms). 35. Šalies finansų sistema. Šalies finansų sistema yra istoriškai susiformavusi ir įstatymiškai veikianti finansinės struktūros ir santykių visuma, kuri mobilizuoja finansinius išteklius ir juos naudoja visuomenės poreikiams tenkinti. Ekonominės, socialinės, kultūrinės bei politinės šalies gyvenimo sąlygos veikia finansus kaip sistemą, jos politiką ir įgyvendinimo priemones. „Bet kurio krašto finansinė politika bei finansų sistema rodo to krašto socialines, kultūrines ir politines kovas; bet kurio krašto finansų sistemoje lengvai galime pastebėti tų socialinių, politinių ir kultūrinių politinių kovų laimėjimų ir pralaimėjimų rezultatus“ 36. Finansų sistemos tipai. • bankinį tipą. Daugelio Europos valstybių finansų kredito įstaigos sukoncentruoja didžiąją juridinių ir fizinių asmenų laisvų finansinių išteklių dalį. Jos savo iniciatyva tiesiogiai finansuoja ar kredituoja valstybės išlaidas. Taip gali būti perskirstyta didelė nacionalinių pajamų dalis; • rinkos tipą. JAV, Kanados ir kai kurių kitų šalių nemažos nacionalinių pajamų dalies perskirstymas vyksta gana išvystytoje fondų rinkoje. Finansų rinka ekonominėje sistemoje atlieka ypatingą vaidmenį bei tiesiogiai veikia finansus: valdžios ir ūkio subjektų sprendimai keičia ekonominę padėtį šalyje, visada yra svarbūs finansinės sistemai, o tuo pačiu ir vertybinių popierių rinkai, jų būklei. Finansų rinkoje skirstomi finansiniai ištekliai, nusistovi finansinių išteklių pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, nustatoma finansinių išteklių kaina. Finansinėje rinkoje namų ūkių santaupos bei laisvos įmonių piniginės lėšos kaupiamos ir investuojamos ten, kur jų trūksta, kur jos gali duoti didžiausią naudą. Santaupos pasiekia vartotoją ir tampa investicijomis. Šiuolaikinėje ekonomikoje finansų sistema pagrįstai atlieka tas ekonomines funkcijas, kurios didžiąja dalimi lemia kitų ekonomikos sektorių veiklą. Vertybinių popierių rinka, būdama finansų rinkos dalimi, atlieka koordinavimo funkciją tarp santaupų tiekėjų ir santaupų vartotojų; • biudžetinio tipo. Didžioji nacionalinių pajamų dalis perskirstoma naudojant centralizuotą valstybės biudžeto ir nebiudžetinių fondų sudarymo sistemą. Rusija, Švedija, Kinija ir daugelis kitų priskiriama šiam finansų sistemos tipui. Lietuva iš dalies priskiriama šiam tipui, nors mokesčiai sudaro santykinai mažą biudžeto dalį. Čia ne tiek svarbų biudžeto sudarymo šaltiniai, kiek visuomenės poreikių tenkinimo ypatumai (priskirtini būtent biudžetiniam tipui). 34. Verslo finansų sistema. apima finansinių santykių rūšis, formas ir metodus, valdymo priemones, jų kokybinį pasirinkimą ir palaikymą. 35. Finansų sistemos dalyviai. finansų kredito įstaigos, nebankinės institucijos, emitentai, tarpininkai, investuotojai, vertybinių popierių rinkos infrastruktūros administratoriai ir kiti dalyviai. 36. Centrinis bankas ir rezervinis fondas. užtik­ri­na ko­mer­ci­nių bankų veik­los sta­bi­lumą. Kai ma­siškai išima­mi de­po­zi­tai, Cen­tri­nis ban­kas mažina jiem­s re­zer­vus, tuo išven­gia­ma ver­ty­bi­nių po­pie­rių ir kitų ak­tyvų par­da­vi­mo ne­pa­lan­kio­mis sąly­go­mis. 37. Komerciniai bankai. vyk­do svar­bią kre­ditų skirs­ty­mo (alo­ka­ci­jos) funk­ciją. Kre­di­tai skirs­to­mi kon­ku­ruo­jan­tiems jų pa­nau­do­ji­mo va­rian­tams. Ban­ko kre­ditų pa­skirs­ty­mas (alo­ka­ci­ja) yra efek­ty­vus, jei pa­sko­los, išduo­tos įmonėms ir at­ski­riems as­me­nims,  naudoja­mos mak­si­ma­liai pro­duk­ty­viai. Ban­kai no­riai in­ves­tuo­ja lėšas į Vy­riau­sybės ver­ty­bi­nius po­pie­rius, nes jie ga­na pa­ti­ki­mi ir leng­vai re­a­li­zuo­ja­mi. Šios fi­nan­sinės įstai­gos in­ves­tuo­ja lėšas į savivaldybių ob­li­ga­ci­jas, su­da­ro pa­lan­kesnės sąly­gos glau­diems san­ty­kiams su vie­ti­ne valdžia. 38. Nacionalinė vertybinių popierių birža. NVPB buvo Lietuvos Respublikoje įregistruota tik vertybinių popierių biržos veikla besiverčianti akcinė bendrovė. 2004 metais buvo privatizuota ir tapo Vilniaus vertybinių popierių birža. Jos paskirtis: • koncentruoti vertybinių popierių paklausą bei pasiūlą; • organizuoti pirminę viešąją apyvartą bei prekybą vertybiniais popieriais, juos įtraukti į prekybos sąrašus, kotiruoti, saugiai sudaryti efektyvius sandorius bei užtikrinti atsiskaitymus; • skatinti sąžiningą prekybą vertybiniais popieriais ir užkirsti kelią manipuliavimui kaina bei kitiems nesąžiningiems veiksmams; • skleisti unifikuotą informaciją, leidžiančią įvertinti biržoje kotiruojamus vertybinius popierius, bei leisti oficialų biuletenį, kuriame kartu su biržos kainomis pateikiama informacija apie emitentus, kurių vertybiniai popieriai yra prekybos sąrašuose; • vykdyti apibendrintus vertybinių popierių rinkos tyrimus ir skelbti jų rezultatus. 39. Finansų maklerio įmonė. tai specializuota finansų įmonė, gavusi licenciją verstis tarpininkavimo veikla vertybinių popierių rinkoje. Ši įmonė at­lie­ka opera­ci­jas su ak­ci­jo­mis ir ki­tais ver­ty­bi­niais po­pie­riais (VP). FMĮ at­lie­ka tar­pi­nin­ko vaidmenį tarp emi­tentų, sa­vo var­du ir lėšomis įsi­gy­jančių ver­ty­bi­nius po­pie­rius. Ji savo klientų vardu, naudodama lėšas, atlieka vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo operacijas, konsultuoja investuotojus, valdo savo klientų vertybinių popierių paketus, atidaro jų vertybinių popierių ir pinigų sąskaitas ir yra atsakinga už klientų nuosavybės teisės į VP įrodymą. Tarp FMĮ ir klientų turi būti sudarytos raštiškos sutartys pagal vertybinių popierių komisijos patvirtintas taisykles. 40. Rinkos. Finansų rinkos ypatumai. Rinka – prekių, kitų išteklių, paslaugų ar vertybinių popierių mainų procesas. Rinka yra tų procesų vieta. Rinkos skirstomos: • regioninės (vieta, tai yra Vilniaus rinka, kaimo rinka ir t. t.) • šakinės (pavyzdžiui, tekstilės, avalinės, darbo, paslaugų, vertybinių popierių), • gaminių ir paslaugų: materialinės (prekių), nematerialinės (paslaugų), • išteklių: natūralių, ekonominių ir kitų išteklių, darbo, kapitalo, • finansų rinkų: valiutų ir aukso, fondų srautų, finansų paslaugų, pajamų, finansinių įsipareigojimų (trumpalaikių ir ilgalaikių) ir t. t., • pagal trumpalaikio įsipareigojimo (piniginių lėšų) priemones: diskonto, tarpbankinio kredito, eurovaliutos, depozitų sertifikatų rinkos; pagal ilgalaikio įsipareigojimo (kapitalo) priemones: skolos (obligacijų ir kt.) 47. Vertybinių popierių rinkos apibūdinimas. vertybinių popierių rinka gali būti apibūdinama: iš dalies kaip potencialių mainų sritis, kaip institucija ar sistema, suvedanti atskirus prekių ir paslaugų pirkėjus (paklausos atstovus) ir pardavėjus (tiekėjus). 48. Pinigų ir kapitalo rinkos. Pinigų rinkoms priskiriama įvairių paskolinių vertybinių popierių, kurių mokėjimo terminai sueina per vienerius metus – trumpalaikiai įsiskolinimai (komerciniai vertybiniai popieriai (90 dienų), įvairūs trumpalaikiai depozitai, paskolos (iki vienerių metų) ir t. t.). Išsamiau vertybiniai popieriai ir jų rinkos bus apibūdinamos atskiroje verslo finansų temoje. Kapitalo rinka priskiriama prie ilgalaikių vertybinių popierių rinkos. Prie jų priskiriamos akcijos, obligacijos, hipotekos lakštai (kai užstatomas nekilnojamas turtas), valstybės ir savivaldybės obligacijos. 49. Finansų valdymo instrumentai. Finansų valdymo priemonės: regionų, verslo ir atskirų institucijų investiciniai, rėmimo, socialiniai, draudimo ir kiti fondai (žr. 4 pav.), kreditai, palūkanos, dividendai, diskontai, kursai (valiutų, akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių kursai), lizingas, nusidėvėjimo skaičiavimo, atsiskaitymo ir kiti metodai. 50. Turto sąvoka. Tur­tas (angl. – as­sets) yra eko­no­mi­niai ište­kliai, tu­rin­tys sa­vi­ninką ir nau­do­ja­mi įmonėje ti­kin­tis gau­ti naudos. Įmonės (užsienyje smulkios įmonės vadinamos fir­momis) tur­tas yra toks, ku­ris rei­ka­lin­gas jos tiks­lams siek­ti ir ap­skai­tomas dabartinėmis (ei­na­mo­sio­mis) kai­no­mis. „Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.” 51. Turto įsigijimo ir pardavimo kaina. Turto įsigijimo kaina (žr. Pelno mokesčio įstatymo 14 straipsnį) – išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius (rinkliavas), išskyrus pridėtinės vertės mokestį, susijusius su šio turto įsigijimu. Jei turtas mainomas į kitą turtą, naujai įsigyto turto įsigijimo kaina yra išmainyto turto įsigijimo kaina. Jei išmainyto turto įsigijimo kainos negalima nustatyti, tai naujai įsigyto turto įsigijimo kaina yra šio turto tikroji rinkos kaina. Turto pardavimo kaina (žr. Pelno mokesčio įstatymo 15 straipsnį) apima visas pajamas, uždirbtas pardavus arba kitaip perleidus nuosavybėn turtą, atėmus sumokėtus mokesčius (rinkliavas), išskyrus pridėtinės vertės mokestį, susijusius su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. 52. Įmonės turto svarbiausieji klasifikavimo požymiai. • pagal materialinę išraiška: materialusis ir nematerialusis; • pagal piniginę išraišką: piniginis (pinigai, vertybiniai popieriai, indėliai, debitoriniai įsiskolinimai) ir nepiniginis (žemė, pastatai, statiniai, atsargos ir kt.); • pagal naudojimo laiką: trumpalaikis (iki vienerių metų) ir ilgalaikis (vienerių ir daugiau); • pagal naudojimo pobūdį (paskirtį): pastatai, statiniai, įrenginiai, žemė, transporto priemonės, pinigai, atsargos, skolos įmonei ir kt.; • pagal užbaigtumo lygį: žaliavos ir medžiagos, nebaigti gaminiai ir gatavi gaminiai; • pagal susidėvėjimo lygį: naujas, iš dalies susidėvėjęs, visiškai susidėvėjęs; • pagal dalyvavimą veikloje: aktyvusis ir pasyvusis, gamybinės ir negamybinės paskirties; pagal likvidumą: likvidžios (pirmarūšės) lėšos  kasos grynieji ir banko sąskaitos pinigai, čekiai, valstybiniai vertybiniai popieriai; likvidžios lėšos, kurios turi būti padengtos per 30 dienų; nelikvidūs aktyvai  pagrindinės priemonės, užsigulėjusios atsargos, beviltiški debitoriniai įsiskolinimai ir kt. 47. Ilgalaikis turtas. Ilgalaikis turtas (pagal Pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnį) – tai turtas, kuris naudojamas vieneto pajamoms uždirbti (ekonominei naudai gauti) daugiau nei vienus metus ir kurio įsigijimo kaina ne mažesnė už vieneto pagal Pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje išvardytas ilgalaikio turto grupes institucijų nustatytą kainą. Šio turto įsigijimo kaina į vieneto sąnaudas įskaitoma dalimis per turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį. 48. Daiktinės darbo priemonės ir pagrindiniai fondai Įmonių pagrindą sudaro materialinė techninė bazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Be to, dalis turto gali būti nuomojama, naudojama išsipirktinai (lizingo būdu), kartais eksploatuojama nemokamai. Jei visa materialinė techninė bazė yra įtraukta į ūkinę komercinę veiklą, tai ji sutampa su materialiniu tech­niniu gamybiniu potencialu (be personalo). Į šį gamybinį potencialą įeina visi eksploatuojami pagrindiniai fon­dai (pagrindinės priemonės), smulkus inventorius, instrumentai bei kiti daiktai, esantys eksploatacijoje ilgesnį laiką. Pagrindinių fondų sąvoka labiau taikoma, kai atliekama pagrindinių priemonių apskaita vertine išraiška, skai­čiuo­jamas susidėvėjimas (amortizacija), atliekami kiti ekonominiai skaičiavimai. 49. Pagrindinių priemonių vaidmens didėjimas. Pagrindinės priemonės, įskaitant patalpas ir jose esamą turtą, įgauna vis didesnę reikšmę dėl tokių priežasčių: 1. Savos gamybos priemonės, kaip veiksnys, veikia per investuotą kapitalą. Brangstantys žemės sklypai, pas­tatai, statiniai, kai jie įsigyjami, vis labiau susieja ilgalaikį finansavimą ir investavimą. Be to, šis veiksnys įgyja finan­savimo efektą, nes kredito apmokėjimo, nuomos išlaidos vis didėja. Tuo pat metu nusidėvėjimo kaupimas už pas­tat­us, statinius yra tiek išlaidos, tiek ir lėšų šaltinis. Didėjant gamybos priemonių vertei, šis šaltinis taip pat didėja. 2. Pastatų (patalpų) nuomos išlaidos yra antras pagal dydį ir dalį išlaidų straipsnis (pirmas – personalo išlai­ky­mas). Nuomos išlaidos sudaro apie dešimtą dalį komercinės veiklos išlaidų. Į jas taip pat įeina nuomojamų patalpų vietos reikš­min­gumas. 3. Savos pagrindinės priemonės, ypač prekyboje, smulkaus verslo įmonėse yra svarbi ska­ti­namoji priemonė. Savas turtas gali būti sumaniai ir tinkamai naudojamas be jokių apribojimų. Čia nemažą reik­šmę įgyja patalpų įranga, naudojama technika ir technologija, kokybinė priemonių sudėtis (tinkamumo ir susidėvėjimo lygis, šiuolaikinių reikalavimų atitikimas: imlumas energijai, laidumas šilumai, galingumas, universalumas ir spe­cia­li­zacijos lygis, optimali struktūra ir t. t.). 4. Ypač svarbus, net lemiantis, smulkios prekybos, masinio maitinimo ir šiaip smulkaus ir vidutinio verslo įmonės vie­tos veiksnys. Didmeninei prekybai, kitoms tarpininkavimo, gamybos įmonėms dislokacijos vieta išskirtinės reikšmės ne­turi. 50. Pagrindinių priemonių klasifikavimas. Jos skirs­to­mos į gamybines ir negamybines. Pagal paskirtį grupuojamos į šias grupes: • žemę, pastatus ir statinius, • įrenginius, • mašinas, • transporto priemones, • inventorių ir instrumentus, • produktyvius ir darbinius gyvulius, • nebaigtus kapitalinius darbus, • kitą ilgalaikį materialinį turtą. 51. Nematerialus turtas ir jo požymiai. Nematerialus turtas reiškiasi per įvairias privilegijas ir teises, iš kurių įmonė gauna tam tikros naudos Šio turto svarbiausieji požymiai: • neturi materialaus daiktinio turinio, • turi vertę, kurios būtina išraiška: už tą turtą sumokėta kaina, • atneša įmonei naudą, • suteikia konkrečias teises ir privilegijas, • turto buvimas gali būti įrodytas per konkrečias jo savybes, kurios įgyja turto turėtojas, • ilgai naudojamas, kai tarnauja ilgiau nei vienus metus, • trumpalaikis, kai naudojamas per vienerius metus. Trumpalaikis nematerialus turtas apskaitoje neapskaitomas. 52. Finansinis turtas. Jo rūšys. Finansinis turtas  ilgalaikio turto rūšis, užtikrinantis tam tikras teises ir privilegijas, kurios atsiranda įmonei dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Finansinis turtas (A.V. Rutkauskas, 1998, p. 53)  teisė į įmonės, namų ūkio ar vyriausybės pajamas ar turtą, atsiradusią dėl pinigų skolinimosi. Išskiriamos šios pagrindinės finansinio turto rūšys: • investicijos: į vertybinius popierius (akcijas, obligacijas, finansinius vekselius ir kitus vertybinius popierius) ir kitą turtą; • paskolos, • įmonės anksčiau išleistos ir supirktos nuosavos akcijos. 53. Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąvokos. Amortizacija yra nematerialaus turto susidėvėjimo vertės pernešimo (kaupimo) procesas per objekto veikimo laik­ą, o materialaus turto susidėvėjimo vertės pernešimas vadinamas tiesiog nusidėvėjimu. 54. Fizinis ir moralinis nusidėvėjimas. Jų priežastys. Fizinis susidėvėjimas susijęs su techninių eksploatacinių savybių pablogėjimu ar netekimu. Moralinis susidėvėjimas gali susidaryti dėl dviejų priežasčių: • dėl gamybos priemonių gamybos atpigimo, • sukūrus pajėgesnes, efektyvesnes gamybos priemones. 55. Likutinė ir likvidacinė vertė. Turto vertė, gauta atėmus iš pradinės vertės nudėvėtą jo dalį, vadinama ilgalaikio turto likutine verte (kiek įrengimas yra vertas konkrečiu laiko momentu). Įrenginys bus naudojamas 5 metus ir po 5 metų pardavus tai, kas liks iš šio įrenginio, planuojama gauti 300 Lt. Ši suma vadinama likvidacinė ilgalaikio turto verte. 56. Nusidėvėjimo skaičiavimo metodai. skaičiavimo metodai: • tiesioginis proporcingas (tiesinis), • produkcijos, • metų skaičiaus, • dvigubo – mažėjančios vertės (dvigubo balanso metodas) metodas. Be to, galėtų būti taikomi ir kombinuoti, pavyzdžiui: • tiesiogiai proporcingas ir produkcijos, metų skaičiaus bei produkcijos metodas ir t. t. 57. Tiesioginis proporcingas (tiesinis) metodas. iš priemonės pradinės vertės (Vo) reikia atimti likvidacinę vertę (V1) ir padalyti ją iš tai priemonei numatyto tarnavimo (ar susidėvėjimo) laiko metais (t): Am = (Vo–V1) : t. 58. Produkcijos metodas. taikytinas aktyvaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimams. Susidėvėjimas siejamas su atlikto darbo ar pagamintos (realizuotos) produkcijos kiekiu. Pavyzdžiui, jei maksimali automobilio rida – 45 000 km, tai nusidėvėjimo skaičiavimo norma, tenkanti vidutiniškai vienam km, sudarys 0,2 Lt: (10 000 – 1 000) : 45 000 = 0,2 Lt. 59. Metų skaičiaus metodas. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymams pagal metų skaičiaus metodą kiekvienais metais naudojamas vis kitoks ats­kai­tymo koeficientas. Šio koeficiento visų metų suma lygi vienetui. Jo vardiklyje yra visi susumuoti metai, pavyzdžiui, 1 + 2 + 3 = 6, : 60. Mažėjančios vertės (dvigubo balanso) metodas. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų pagal mažėjančios vertės metodą norma nustatoma panašiai kaip tiesiogiai pro­por­cingu būdu, bet dvigubai didesniu procentu. Nusidėvėjimas paskutiniais turto eksploatavimo metais skaičiuojamas kitaip nei ankstesniųjų: iš ankstesniųjų metų pabaigos likutinės vertės atimama likvidacinė vertė ir skirtumas įrašomas į nusidėvėjimą. Pateiktu  lentelėje atveju pagal tiesiogiai proporcingą metodą ats­kai­tymo norma tesudarytų 20,0 %, o pagal dvigubai mažėjančios vertės metodą – 40,0 % (20,0´2). Taip pat, skaičiuojant pagal šį metodą, iš priemonės pradinės vertės neatimama likvidacinė vertė (tai atliekama paskutiniaisiais metais, todėl ir nebeskaičiuojamas procentinis susidėvėjimas, paliekamas tik turto likutis 61. Trumpalaikis turtas ir požymiai. Trumpalaikis turtas (atsargos  žaliavos, pagaminta produkcija, pirktos prekės skirtos perparduoti; iš anksto apmokėtos sumos; prekybos skolos  pirkėjų skola; pinigai  bankuose, kasoje). Trumpalaikis turtas nurašomas į išlaidas iškarto ar dalimis per vienus metus. Trumpalaikis turtas (pagal pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnį) – kuris gali būti naudojamas pajamoms uždirbti (ekonominei naudai gauti) mažiau nei vienus metus, o jo įsigijimo kaina į vienetui leidžiamas atskaityti sąnaudas įskaitoma tą mokestinį laikotarpį, kurį šis turtas pradėtas naudoti. 62. Trumpalaikio turto sudėtis. (atsargos  žaliavos, pagaminta produkcija, pirktos prekės skirtos perparduoti; iš anksto apmokėtos sumos; prekybos skolos  pirkėjų skola; pinigai  bankuose, kasoje). 63. Atsargų statistika. Apyvartumo rodikliai. At­sargų sta­tis­ti­ka nu­sta­to: • pre­kių at­sar­gas pa­gal pre­kių pa­va­di­ni­mus kie­ki­ne ir ver­ti­ne išraiška (A0), • gau­namą pre­kių apimtį (G), • re­a­li­zuo­jamą pre­kių apimtį (R). Šių duo­menų pa­grin­du ga­li­ma nustaty­ti lai­ko­tar­pio pa­bai­gos at­sar­gas (At) ir pa­tik­rin­ti, ar jas ati­tin­ka fak­tinės at­sar­gos: At = A0 + G – R. At­sargų sta­tis­ti­ka tu­ri leis­ti pagrįsti: • op­ti­ma­lias pre­kių užsa­ky­mo ap­im­tis, • pre­kių pri­sta­ty­mo ke­lius ir būdus, • mi­ni­ma­lias ben­dras pre­kių įsi­gi­ji­mo ir lai­ky­mo sąnau­das, • op­ti­ma­lią at­sargų apimtį ir lygį. At­sargų sta­tis­ti­ka kar­tu yra ir de­ta­li ma­te­ria­li­nių ver­ty­bių bei jų judėji­mo apskaitos da­lis, skir­ta at­sargų val­dy­mo užda­vi­niams spręsti, kad mi­ni­ma­lios ka­pi­ta­lo in­ves­ti­ci­jos į pre­kių at­sar­gas leistų įvyk­dy­ti vi­sus įmonės įsi­pa­rei­go­ji­mus tiekėjams, part­ne­riams, pirkėjams ir klien­tams. • įmonės, pre­kių grupės, at­skirų prekių at­sargų apy­var­tu­mas ar­ba prekių apy­var­tu­mas die­no­mis; • pre­kių apy­var­tu­mo grei­tis kar­tais: per me­tus, ket­virtį, mėnesį; • im­lu­mo at­sar­goms in­dek­sas; • kre­di­ti­nis apy­var­tu­mas (pre­kių ga­vi­mo ir vi­du­ti­nio kre­di­ti­nio įsis­ko­li­ni­mo san­ty­kis); • de­bi­to­ri­nis apy­var­tu­mas (de­bi­to­rių apy­var­tos ir vi­du­ti­nio de­bi­to­ri­nio įsis­ko­li­ni­mo san­ty­kis); 64. Savininkų nuosavybė. valstybinis kapitalas; akcinis kapitalas  paprastosios bei privilegijuotosios akcijos, akcijų priedai, kooperatyvo narių pajus, nepaskirstytas pelnas, rezervai, savininko privati nuosavybė. 65. Pagrindinis kapitalas. yra su­da­ry­tas iš nuosa­vo ir il­ga­lai­kio sko­lin­to ka­pi­ta­lo. Nomi­na­lus sa­vas (nuosavas) ka­pi­ta­las yra ak­ci­nis įmonės įsta­tų nu­sta­ty­tas ir suformuo­tas ka­pi­ta­las. Sa­vas ka­pi­ta­las pa­gal ba­lansą yra ly­gus no­mi­na­laus nuosa­vo ka­pi­ta­lo, re­zer­vi­nio fon­do ir per­kel­to pel­no su­mai, atėmus per­kel­tus nu­os­to­lius. 66. Apyvartinis kapitalas. fi­nan­suo­ja­mas iš il­ga­lai­kių lėšų, ga­li būti va­di­na­mas dar­bi­niu ka­pi­ta­lu (angl. – wor­king ca­pi­tal). Kuo di­desnė jo da­lis, tuo įmonės fi­nan­sinė būklė ge­resnė. 67. Skolintojų nuosavybė. a. ilgalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams; avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); kitos ilgalaikės skolos); b. trumpalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams; avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); mokėtini mokesčiai; mokėtini atlyginimai; kitos trumpalaikės skolos). 68. Pajamų ir įplaukų sąvokos. Jų balansinis ryšys. Pa­ja­mos (angl. – re­ve­nue) – plačiąja pras­me per ata­skai­tinį lai­ko­tarpį uždirb­tas tur­tas (dažniau­siai pi­ni­gais) ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis jau gau­tas, ar ne. Įplau­kos (angl. – re­ceipt) plačiąja pras­me yra gau­tas ar­ba gau­na­mas tur­tas (dažniau­siai pi­ni­gais). 69. Pajamos pagal Pelno mokesčio įstatymą. Pajamos, kurios yra objektu pelno mokesčiui nustatyti ir kurių pagrindinis šaltinis yra Lietuvos teritorijoje (žr. Pelno mokesčio įstatymo 16 straipsnį) 70. Išlaidų ir išmokų balansinis ryšys. Įmonės išmokos yra vi­sos jos išmokėtos ki­tiems pi­ni­ginės su­mos. De­bi­to­ri­nio įsis­ko­li­ni­mo padidėji­mas yra at­si­sa­ky­mas grąžinti sko­los da­lį ­ (ar kaip ki­taip su­mažin­tas įsis­ko­li­ni­mas įmo­nei). Išlai­dos (angl. – cost, ex­pen­ses) yra išleis­ti ar­ba išleidžia­mi pi­ni­gai (ar­ba ki­tos gėrybės), ku­rias keičia­me į kokį nors kitą turtą (pa­vyzdžiui, per­ka­me pre­kes, apmokame paslaugas). 71. Išlaidų skirtingas supratimas ir požiūrių įvairovė. • ekonominės: eksplicitinės ir implicitinės, • iš dalies kintamosios, kintamosios, iš dalies pastoviosios ir pastoviosios, • tiesioginės ir netiesioginės, • išorinės ir vidinės, • visuomeninės, • ribinės, • pir­mi­nės ar­ba pa­pras­to­sios ir ant­ri­nės ar­ba kom­plek­si­nės, • pagal rūšis: straipsnius arba ekonominį turinį, • individualiosios ir bendrosios, • pagal susidarymo ar darbo vietas. 71. Ekonominės (eksplicitinės ir implicitinės) išlaidos. Eksplicitinėmis laikomos aiškios (buhalterinės) išlaidos, pagrįstos teisinę galią turinčiais dokumentais. Implicitinėmis išlaidomis vadinami sunaudoti ištekliai arba negautos pajamos, kurias galima būtų gauti, naudojant tuos išteklius kitu, geresniu būdu. 72. Pastoviosios ir kintamosios išlaidos. Kintamosios išlaidos – tai išlaidos, kurios priklauso nuo veiklos apimties kitimo (jos gali kisti tokiu pat tempu, sparčiau ar lėčiau nei veiklos apimtis). Pastoviosiomis išlaidomis laikomos tokios, kurių dydis tiesiogiai nepriklauso nuo veiklos apimties (dalis šių išlaidų laikui bėgant turi tendenciją didėti ir labai retais atvejais  mažėti). 73. Nekomercinės ir ekstra išlaidos. Ne­komercinės veik­los išlaidos yra toks vertės su­nau­do­ji­mas, ku­ris ne­su­sijęs su įmonės ūki­ne veik­la, jos tikslų sie­ki­mu ir ku­ris ne­tu­ri nie­ko ben­dro su įmonės ūkinės veik­los re­zul­ta­tais (do­va­nomis, nu­os­to­liais iš ope­ra­cijų su ver­ty­bi­niais popieriais, žemės sklypų, pa­statų ir sta­ti­nių, ku­rie ne­rei­ka­lin­gi ūki­nei veik­lai, išlaiky­mu ar­ba nu­oma ir ki­tomis išlai­domis). Ar­ti­mos ne­komercinėms yra eks­tra išlaidos. Jos yra toks vertės su­nau­do­ji­mas (ar­ba ne­te­ki­mas), ku­ris ne­tar­nau­ja įmonės tiks­lams, tačiau iš da­lies su­sijęs su ūkinės veik­los vyk­dy­mu ir tu­ri reikšmės re­zul­ta­tams. To­kioms išlai­doms pri­ski­ria­ma: verty­bi­nių po­pie­rių vertės kri­ti­mas, ver­ty­bi­nių po­pie­rių kursų skir­tu­mo su­si­da­ry­mas juos keičiant, pa­grin­di­nių prie­mo­nių re­a­li­za­vi­mo nu­os­to­liai, de­bi­to­ri­nio įsis­ko­li­ni­mo nu­rašymai, in­ven­to­ri­za­ci­jos me­tu nu­sta­ty­ti nu­os­to­liai (virš nor­mos ribų), ne­ap­draus­ti pre­kių ge­di­mai ir ki­ta. 74. Kalkuliacinės (papildomosios) išlaidos. Kalkuliacinės išlaidos. Kalkuliacinės (pa­pil­do­mosios) išlaidos iš tikrųjų nėra re­a­lios sąnau­dos, tačiau jos tu­ri būti pri­skaičiuo­ja­mos (pri­de­da­mos) prie pa­grin­di­nių išlaidų. To rei­ka­lau­ja įmonės išlaidų nu­sta­ty­mo ar ap­skai­tos tiks­lu­mas ir objektyvumas. Prie pa­pil­domų išlaidų pri­ski­ria­ma: • ap­skaičiuo­ja­mas (kal­ku­lia­ci­nis) įmo­ni­nin­ko (sa­vi­nin­ko) dar­bo užmo­kes­tis, • kal­ku­lia­cinės sa­vo ka­pi­ta­lo palūka­nos, • per­so­na­li­nių ak­ci­nių ben­dro­vių (uždarųjų akci­nių ben­dro­vių) da­li­ninkų dar­bo užmo­kes­tis, • palūka­nos už in­ves­tuotą nu­osavą ka­pi­talą, • ki­tos išlai­dos (kal­ku­lia­cinė nuo­mos vertė, kal­ku­lia­ci­niai nusidėvėjimo nu­rašymai, kal­ku­lia­cinė ri­zi­ka, kalku­lia­cinės palūka­nos už įmo­nei rei­ka­lingą ka­pi­talą). 75. Vidinės ir išorinės išlaidos. Išorinėms išlaidoms priskiriamos išlaidos, susijusios su asmens arba įmonės veikla, kuri sukelia nekompensuojamas išlaidas kitiems subjektams. Išlaidos, kurias padengia tie, kurie iš tikrųjų gamina (ar vartoja) prekes, vadinamos vidinėmis išlaidomis. 76. Visuomeninės išlaidos. Visuomeninėms išlaidoms priskiriami neigiami išoriniai efektai (tarša, triukšmas ir kita), kuriuos apmoka visa visuomenė arba iš dalies perkeliami įmonei per mokesčių sistemą. 77. Ribinės išlaidos. Ribinės išlaidos – tai tam tikras išlaidų dydis (lygis), tenkantis apskaitos vienetui. 78. Leidžiami išlaidų atskaitymai ir jų pripažinimas. Leidžiami lėšų atskaitymai. Išskirtina išlaidų rūšis, kurią leidžiama priskirti prie sąnaudų ir atskaityti be jokių pridėtinių mokesčių ir priskirti atskaitymams. Leidžiamų atskaitymų pripažinimo tvarka (žr. Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnį): 1. Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis pelno mokesčio įstatymas nenustato ko kita. Leidžiamiems atskaitymams priskiriami LR Vyriausybės nustatyti Ignalinos atominės elektrinės papildomi atskaitymai. 2. Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai: 1) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos; 2) ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos; 3) komandiruočių sąnaudos; 4) reklamos ir reprezentacijos sąnaudos; 5) natūraliosios netekties nuostoliai; 6) mokesčiai; 7) beviltiškos skolos; 8) įmokos darbuotojų naudai; 9) specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai; 10) parama; 11) narių mokesčiai, įnašai ir įmokos; 12) mokestinio laikotarpio nuostoliai. 79. Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos. Finansinės veiklos sąnaudoms priskiriama valiutų kurso kitimo ir valiutų konversijos neigiama įtaka. Šios sąnaudos taip pat patiriamos gaunant paskolas. Čia patenka sumokėtos ir mokėtinos (sukauptos) palūkanos, pirkėjų įsiskolinimų bei kitų skolų įmonei nurašyta (amortizuota) dalis, taip pat kitos su skolomis susijusios sąnaudos (baudos ir pan.) ir metinė dalis sąnaudų, susijusių su kapitalo padidėjimu ar sumažėjimu. Tai pat prie šių sąnaudų priskiriamos gautinų sumų diskontavimo sąnaudos, susijusios su išduotais vekseliais, išrašytomis sąskaitomis ir pan., taip pat faktoringo sąnaudos. Finansinės veiklos sąnaudos pripažįstamos tuo laikotarpiu, kuriuo jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų išleidimo. Investicinės veiklos sąnaudoms priskiriama kitose įmonėse esančių investicijų vertės sumažėjimas, pagrįstas jų rinkos kainos sumažėjimu arba įmonių, į kurias buvo investuota, įvykusiu arba numatomu finansinės būklės pasikeitimu. 80. Sąnaudų apibrėžimo įvairovė. Sąnaudos – tai įmonės turto (įsigytų paslaugų) sunaudojimas ar jo išsekimas arba įmonės skolų bei įsipareigojimų padidėjimas, kuris sąlygoja įmonės nuosavybės sumažėjimą, nesusijusį su turto paskirstymu įmonės savininkams” (Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka, 1993). „Sąnaudos, susijusios su pajamomis, uždirbtomis per ataskaitinį laikotarpį, pripažįstamos ir įregistruojamos apskaitoje bei pateikiamos metinėje finnansinėje atskaitomybėje nepriklausomai nuo pinigų išleidimo laiko” (J. Mackevičius, D. Poškaitė, 1997, p. 96). Sąnaudos  ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto (įsigytų paslaugų) sunaudojimo, jo pardavimo, netekimo ar vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo sumažėjimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnis). 81. Sąnaudoms pripažinti dokumentų ypatumai. buvo apibrėžta Vyriausybės nutarime Nr. 804 „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka“. Jame nurodoma: „Sąnaudas, patirtas uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus“. Šiuo metu Pelno mokesčio įstatymas pripažįsta tik pinigų apskaitos arba pajamų ir sąnaudų kaupimo principus, tinkamus pelnui ir jo mokesčiui skaičiuoti. 82. Pajamų ir sąnaudų kaupimo principas. šio principo esmė ta, kad įmonės pajamos ir sąnaudos yra registruojamos kaupimo principu tuo momentu, kada vyksta ūkinės veiklos operacija: parduotos prekės, suteiktos paslaugos registravimas tuo metu, kada prekių pardavimas juridiškai yra įformintas neatsižvelgiant į prekių ir paslaugų apmokėjimo laiką; 83. Pinigų apskaitos principas. Pinigų apskaitos principą gali taikyti tik tie Lietuvos ūkio vienetai, kurie pajamas pripažindavo pagal pinigų apskaitos principą ir kurių pajamos per paskutinius 3 mokestinius laikotarpius nė per vieną jų neviršijo 100 tūkst. litų, taip pat naujai įregistruoti Lietuvos vienetai, kurių pirmojo mokestinio laikotarpio planuojamos pajamos neviršys 100 tūkstančių litų per mokestinį laikotarpį. Lietuvos ūkio vienetai, taikantys pinigų apskaitos principą, privalo pereiti prie kaupimo apskaitos principo mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį pajamos viršijo 100 tūkstančių litų. 84. Palyginimo principas. sąnaudų palyginamos su uždirbtomis pajamomis. Sąnaudų apimtis turi atitikti uždirbtas pajamas. Pavyzdžiui, jeigu už parduotus 1000 vienetų prekių yra pripažintos pajamos, tai į sąnaudas negali būti nurašyta tik toks, o ne didesnis vienetų skaičius ir pan. Toks pats atitikimas turi būti visose įmonės veiklos srityse, įskaitant finansinė ir investicinę (šis principas netaikomas skaičiuojant pelno mokestį, žr. Pelno mokesčio įstatymo II skyrių). 85. Apskaitos principų taikymo pripažįstant sąnaudas ypatumai. Visos sąnaudos yra atvaizduojamos 6 klasės sąskaitose, kuriose kiekviena sąnaudų rūšis turi savo sąskaitos numerį. Iš pajamų ir šių duomenų yra sudaroma pelno (nuostolio) ataskaita. Ši ataskaita  tai įmonės ūkinės finansinės veiklos atvaizdavimas, skirtas visapusiškam veiklos įvertinimui. Įmonės pelnas apskaičiuojamas iš uždirbtų pajamų atėmus sąnaudas, padarytas toms pajamoms uždirbti. Sąnaudos visoje įmonės veikloje yra labia svarbus rodiklis. 86. Išlaidų skaičiavimo ir grupavimo metodika (požymiai). • pagal nustatytas normas, įvairius techninius normatyvus apskaičiuojamos išlaidos atskirai pagal kiekvieną ekonominį elementą (nusidėvėjimas, darbo jėga, eksploatacija, energiją, medžiagos ir kita); • išlaidų sumos pagal ekonominius elementus sugrupuojamos pagal tikslinę paskirtį ir surašomos į atitinkamas sąmatos eilutes; • išlaidos susumuojamos vertikaliai (gaunama ekonominio elemento bendra suma) bei horizontaliai (gaunama išlaidų bendra suma pagal išlaidų straipsnius eilutę). 71. Išlaidų pagal paskirtį (rūšis) klasifikavimo schema. Išlaidas galime suskirstyti į rūšis (straipsnius) įvairiais požymiais ir principais (žr. 2.3 pav): pagal veiklos apimties įtaką, pagal reikšmingumą – pagrindinės ir pridėtinės, pagal priskyrimo produkcijos savikainai būdą, paskirtį. Išlaidos skirstomos pagal reikšmingumą – pagrindinės ir pridėtinės. Planuojant gamybos išlaidas, rekomenduojama jas klasifikuoti pagal ekonominį turinį (išlaidų elementus), gaminamus produktus ir išlaidų susidarymo vietą gamybos procese. 72. Išlaidos pagal reikšmingumą (pagrindinės, pridėtinės). Pagrindinėms priskiriamos išlaidos, sudarančios paslaugų ar gamybos didžiąją išlaidų dalį. Tai išlaidos, kurios yra tiesiogiai susijusios su žaliavomis ar darbo užmokesčiu. Pagrindinės išlaidos yra to­ly­gios tiks­linėms išlaidoms. Pridėtinės išlaidos  visos kitos išlaidos, kurio papildomai gali atsirasti organizuojant gamybą ar teikiant paslaugas. 73. Pagrindinių išlaidų (pirminių  paprastųjų ir antrinių  kompleksinių) grupės. Įmonės pir­mi­nes išlaidas ga­li­ma su­gru­puo­ti į šių straips­nių gru­pes (ekonominį turinį): ◦ medžiagų, žaliavų ir pre­kių išlaidas, ◦ per­so­na­lo išlaidų (dar­bo užmo­kesčio, tvirtų algų, ko­mi­so pi­nigų, so­cia­li­nių prie­mokų), ◦ socialinį ir sveikatos draudimą, ◦ ma­te­ria­li­nių sąnaudų (pa­ka­vi­mo, fa­sa­vi­mo medžiagų, ku­ro, re­kla­mos ir dekora­ty­vi­nių prie­mo­nių, šil­dymo, dujų, van­dens, elek­tros ener­gi­jos), ◦ kitų įmo­nių tei­kiamų pa­slaugų (nuo­mos, trans­por­to išlaidų, išlaidų pagrindinėms ir kon­sul­ta­cinėms tar­nyboms, pašto, ryšių, in­ka­sa­vimo, pa­slaugų, apsau­gos, drau­di­mo), ◦ amor­ti­za­ci­jos ir nusidėvėjimo nu­rašymų, ◦ ko­mer­cinės ri­zi­kos išlaidų (rinkos, pre­kių nu­os­to­lių dėl su­ge­di­mo, su­ny­ki­mo, va­gysčių ir ki­ta), ◦ at­skai­tymų (įvai­rių rūšių ir pa­skir­ties mo­kesčių), ◦ palūkanų. Be įmonės pir­mi­nių (pa­prastųjų) išlaidų, kai ku­rios įmonės (pa­slaugų, ma­si­nio mai­ti­ni­mo ir pan.) tu­ri ne­mažų ant­ri­nių (kom­plek­si­nių) išlaidų. Šiomis išlaidomis lai­ko­mos vi­sos įkai­no­tos ver­tybės, ku­rias ga­mi­na pa­ti įmonė. Įmonės vi­dinė produk­ci­ja (sa­vos ga­my­bos pro­duk­ci­ja, ga­my­bi­nio pobūdžio pa­slau­gos) yra skir­ta sa­vo ko­mer­ci­niams tiks­lams siek­ti. Prie ant­ri­nių išlaidų ga­li būti pri­skir­ti produkcijos apsau­gos, tvar­kos pa­lai­ky­mo, raštve­dy­bos ir ki­tos išlaidos. Pre­ky­bos įmonės, neturinčios dirb­tu­vių ir cechų, skirtų sa­vo pro­duk­ci­jai ga­min­ti ir paslaugoms teik­ti, at­ski­rai ant­ri­nių išlaidų neišski­ria ir ne­ap­skai­to. 74. Išlaidų priklausomybė nuo esminių veiksnių. Jų grupavimas. ▪ organizacijos struktūrinių padalinių, ◦ pajėgu­mų, jų išnau­do­ji­mo, ◦ pagamintos produkcijos ar suteiktų paslaugų apimties, ◦ gamybos ir aptarnavimo darbo vietų skaičiaus, ploto, pajėgumų ir t. t., ◦ pre­kių at­sar­gų ver­ti­ne išraiška, ◦ darbo laikas, at­ly­gi­ni­mo ir al­gos. 75. Išlaidų centrai ir vietos. Išlaidų centrai gali būti skirstomi į gamybinius arba perdirbimo išlaidų centrus (juose atsargos tiesiogiai perdirbamos į pagamintą produkciją) ir šiuos centrus aptarnaujančius išlaidų centrus. Aptarnaujantys išlaidų centrai teikia paslaugas gamybiniams išlaidų centrams, kitiems aptarnaujantiems išlaidų centrams arba visai įmonei apskritai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!